„The Paper Airplane Guy“ J. Collinsas – apie popierinius lėktuvėlius, meikerius ir Guinnesso rekordus

Johnas Collinsas, dar vadinamas popierinių lėktuvėlių žmogumi („The Paper Airplane Guy“), praleido tūkstančius valandų lankstydamas, mokėsi origami bei aerodinamiką, kūrė ir tobulino naujus popierinių lėktuvėlių dizainus, kurie dabar džiugina aibę įvairaus amžiaus žmonių. 2012-aisiais J. Collinsas buvo įrašytas į Guinnesso rekordų knygą kaip toliausiai nusileidusio popierinio lėktuvėlio autorius.

Žmonos vardu pavadintas sklandytuvas „Suzanne“ tąkart nuskrido 69,14 m. Ateinantį savaitgalį J. Collinsas aplankys „Vilnius Mini Maker Faire“, į kurį atsiveš didžiąją dalį savo sukurtų modelių: ne tik toliausiai skrendančius, bet ir grįžtančius bumerangu, besilaikančius ore, plasnojančius sparnais ir kitus netikėčiausius lėktuvėlius.

– Suaugusio, profesionaliai dirbančio popierinių lėktuvėlių lankstytojo portretas yra kiek neįprastas vaizduotei: kaip jūs atsiradote šitame kelyje?

– Tai nenutiko pernakt. Pirmoji mano knyga apie popierinius lėktuvėlius buvo išleista dar 1989-aisiais, tad, iš vienos pusės žiūrint galima sakyti, kad esu „profesionalas“ jau trisdešimt metų. Ta knyga man buvo kaip pirmasis vaikas: jai skyriau daug dėmesio, o su juo sekė didelės svajonės, kurios neišvengiamai turėjo bliūkšti. Tiesa tokia, kad išgyventi iš knygų tuo metu man nebuvo įmanoma – niekas netampa turtingas rašydamas apie popierinius lėktuvėlius. Iš kitos pusės, popierinių lėktuvėlių lankstytoju „pilnu etatu“ pradėjau dirbti tik prieš trejus su puse metų – ir tai per atsitiktinumą.

Buvau atleistas iš darbo, teko rimtai apsvarstyti, ką aš noriu ir ką galiu daryti. Norėjau ir galėjau lankstyti popierinius lėktuvėlius, tačiau šis sprendimas buvo labai rizikingas – negalėjau apskaičiuoti, kaip man seksis, todėl klioviausi savo tikėjimu ir per gyvenimą sukaupta darbo patirtimi.

– Kokia buvo jūsų darbo patirtis?

– Dirbau televizijoje ir režisavau naujienų laidas daugiau nei dvidešimt metų. Tada perėjau dirbti į komercijos skyrių: prodiusavau, rašiau, režisavau ir kartais pats įskaitydavau televizijos reklamas. Tai buvo smagus ir iššūkių kupinas etapas. Paraleliai rašiau popierinių lėktuvėlių knygas ir studijavau origami.

– Kaip jūs supratote, kad galite kurti inovacijas popieriniams lėktuvėliams?

– Kad moku lankstyti geriau nei kiti, supratau dar vaikystėje – devynerių ar dešimties metų. Tačiau sekti kitų pėdomis yra lengva, bet pačiam suprasti, kodėl buvo pasirinktas vienoks ar kitoks kelias, žymiai sudėtingiau. Mano mokymosi procesas truko apie dešimt metų: gebėjimas sukurti kažką naujo neatėjo iki tol, kol neišmokau taikyti origami žinių.

Sakoma, kad norint gerai įvaldyti darbo priemonę, reikia 10 tūkst. valandų – tik tada gali pilnai perteikti savo mintis ir emocijas nebegalvodamas apie patį procesą: apie teptuką, muzikos instrumentą, ar, mano atveju, apie lankstymo technikas.

– Pakalbėkime apie nesėkmes: ar jūsų veikloje jų buvo? Ar yra pasitaikę, kad tai, ką iš pradžių laikėte nesėkme, vėliau tapo sėkmingu kūriniu?

– Pats nesėkmės apibrėžimas yra įdomus. Kurdamas aš negalvoju apie sėkmę ar nesėkmę, priimu jas kaip rezultatus. Mokslo eksperimentuose nėra „neteisingų“ rezultatų: jie yra duomenys, informacija, į kurią atsirėmus galima judėti toliau. Pirmąkart mėgindamas pasiekti pasaulio rekordą aš neįgyvendinau tikslų. Turėjau pranešti rėmėjams. Bijojau skambučių. Negalėjau užmigti kone visą naktį, nes žinojau, jog turėsiu žmonėms, sumokėjusiems už videokameras, už vietą, už maistą, už ekspertus, pripažinti, jog man nepavyko. Tačiau išgirdę mane, jie tiesiog paklausė, ar dirbsiu toliau.

Tie žmonės man padėjo išmokti svarbias pamokas apie verslininkus ir apie gyvenimą. Kiekviename darbe bus kliūčių. Laimėjimas lengvas ir akivaizdus. Pralaimėjimas žymiai sudėtingesnis, jis turi būti pripažintas. Keli lėktuvėliai, kuriuos kūriau tikėdamasis vieno rezultato, vėliau tapo visiškai kuo kitu: pavyzdžiui lėktuvėlis-šikšnosparnis iš pradžių turėjo būti žuvėdra. Sparnus išlanksčiau gerai, bet skrendant jie keistai trūkčiojo – visai ne kaip žuvėdros.

Tas efektas man patiko, todėl kitam lėktuvėliui pasirinkau dar plonesnį popierių ir sukūriau sparnais plazdenantį Šikšnosparnį. Bumerangas II turėjo būti tas pats, kas Bumerangas I, tik vietoje grįžimo į leidėjo rankas, jis turėjo nusileisti ant žemės. Belankstydamas gravitacijos centrą nusistačiau per toli krašte, tad dažnai lėktuvėlis tiesiog užstrigdavo kelyje ir nukrisdavo žemyn.

Kai kuriais atvejais jis apsiversdavo ir beveik grįždavo iki manęs. Po dviejų savaičių lankstymo ir laidymo, atsirado dar vienas patobulinimas – viena mano programos žvaigždžių – lėktuvėlis, kuris išskrenda, apsiverčia ir grįžta į mano rankas.

– Ar jūsų gyvenime buvo tokių atvejų, kai lėktuvėlių lankstymas taip pabosdavo ar nuvargindavo, jog norėjote jį mesti?

– Visada dievinau šį procesą. Precizišką lankstymą, popierių, iššūkį... Man tai iki šiol atrodo kone magiška, meditacinė veikla. Vienintelis kartas, kai norėjau, kad užduotis pasidarytų pati, buvo tada, kai reikėjo išlankstyti 1500 lėktuvėlių verslo vakarėliui. Tačiau nuo lankstymo savo paties pristatymų metu aš niekad nepavargdavau. Tai nepabosta.

– Kiek laiko užtruko pagaminti, tobulinti ir bandyti sklandytuvą „Suzanne“, kol jis pagerino pasaulio rekordą kaip toliausiai nuskridęs popierinis lėktuvėlis?

– Pats projektas truko trejus metus. Ieškojau leidėjo, vietos leidimui, tinkamo dizaino. Buvo daug sudėtingiau nei tikėjausi. Kai jau turėjau išbaigtą „Suzanne“ dizainą, supratau, jog jis niekuo nesiskyrė nuo mano pirmojo bandymo, kurį lanksčiau iš A4 formato popieriaus. Lėktuvėlį patobulinau, padidinau sparnus, sustiprinau kampus, žaidžiau su dihedriniu kampu, bet lankstymo seka išliko ta pati. Aišku, tam, kad tai sužinočiau, reikėjo išmėginti ir kitas galimybes.

Asm. archyvo nuotr.

– Koks yra jūsų asmeninis mėgstamiausias popierinių lėktuvėlių dizainas?

– Tai tas pats, kas klausti, koks yra jūsų mėgstamiausias vaikas – jis gal ir yra, bet to niekad nepripažinsiu viešai.

– Daug kalbate apie tai, kad popieriniai lėktuvėliai yra puikus būdas mokytis aerodinamikos ir geometrijos: koks būtų jūsų patarimas mokytojams, kurie norėtų išbandyti šią veiklą per savo pamokas?

– Kone visos praktinės užduotys padeda smegenims aktyviai priimti ir apdoroti informaciją. Pavyzdžiui, lankstant popierinius lėktuvėlius turite įjungti vaizduotę, perteikti savo žinias. Pamėginę vienąkart, jūs gaunate rezultatą, kurį reikia iššifruoti, kad galėtumėte padaryti patobulinimą ir kitą kartą lėktuvėlis skristų geriau.

Jūs kuriate hipotezes, darote bandymą (leidžiate lėktuvėlį), apdorojate duomenis (ar veikė kaip norėtumėte?), bandote vėl. Kiekvienas skrydis yra testinis.

Popieriniai lėktuvėliai lavina smulkiosios motorikos koordinaciją, gebėjimą laikytis sekos, trimatį mąstymą (verčiant 2D brėžinius į 3D objektus), bazines geometrijos žinias, algebrą... Tiek pradinukams, tiek gimnazistams yra ko pasimokyti iš lankstymo. Jei kyla klausimų, visada galite parašyti man, patarsiu.

Jau išleidote keletą knygų. Ar sekate, kas yra jūsų knygų pirkėjai?

– Mano knygas žmonės perka nepriklausomai nuo amžiaus. Atrodo, lyg visi būtų „išalkę“ pasidaryk pats kūrybos. Ir ne vien lėktuvėlių.

Manau tai yra ir „Maker Faire“ globalaus fenomeno priežastis – patys įvairiausi pasaulio žmonės yra kūrėjai. Mes kuriame istorijas apie save. Kuriame daiktus. Šventes. Maistą. Gėrimus. Rūbus. Mums patinka kurti. „Maker Faire“ išryškina būtent šį aspektą.

– Kokie jūsų ateities planai? Gal bandysite pasiekti kitą rekordą? 

– Visada yra rekordų, kuriuos reikia pagerinti. Ilgai išlaikyti lėktuvėlį ore yra viliojantis tikslas, kuriam pastaraisiais metais, deja, negalėjau skirti pakankamai laiko. Rašydamas knygas, šįkart norėčiau koncentruotis ties energija varomais popieriniais lėktuvėliais.

Mane sužavėjo keletas jau sukurtų schemų, tačiau nepatiko, kokie lėktuvėliai jose naudojami.

– Ar turite kitų interesų ir hobių?

– Mėgstu buriuoti. Tai sparnas ant banglentės, aerodinamika ir kūno balanso džiaugsmas: viena iš sporto rūšių, kur visąlaik reikia būti susikoncentravus, nes kitaip teks dažnai plaukioti. Aš taip pat lankau svingo šokius. Su žmona nesame labai geri šokėjai, bet mums smagu.

– Esate glaudžiai susijęs su meikerių judėjimu – kaip jį apibūdintumėte publikai, kuri apie meikerius nėra nieko girdėjusi?

– Žmonės galvoja, kad meikeriai – kažkokia atskira žmonių rūšis. Taip nėra. Visi mes meikeriai: ir garaže pasislėpęs išradėjas, ir puodžius, rūbų kūrėja, stalius, auto mechanikas, maisto gamintojas, popierinių lėktuvėlių lankstytojas...

Bet koks hobiu rimtai užsiėmęs žmogus. Didesni „Maker Faire“ paprastai atrodo kaip „Burning Man“ ir rajono mugės mišinys – tai visas degančio žmogaus džiaugsmas, tik be nuogybių. Meikeriai mėgsta dalintis tuo, ką jie išmoko, jie savo lauko ambasadoriai. „Maker Faire“ visad yra ką veikti, išmėginti, sužinoti.

– Jau labai greit dalyvausite „Vilnius Mini Maker Faire“. Ką esate paruošęs?

– Atsivešiu visus lėktuvėlius, kuriuos kada nors esate matę mane leidžiantį. Grįžtančius bumerangu, plasnojančius, besisukančius, besilaikančius ore. Visus norinčius mokysiu pasigaminti pasaulio rekordininką ir „Thumbling Wing“ – besivartančią skraidyklę.

Labai noriu pamatyti, kaip žmonės mokysis balansuoti lėktuvėlį ant nematomos oro srovės. Tai nepabostantis džiaugsmas!

Vilnius yra tik trečioji vieta, į kurią atsivešiu „Thumbling Wing“ schemas. Tikiuosi, jos yra pakankamai aiškios, kad net ir nemokantys anglų kalbos galėtų išsilankstyti veikiantį lėktuvėlį. Ar jau sakiau, kad turiu patį geriausią darbą pasaulyje?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.