Pirmasis žmogus. Jį pamatyti (ne)būtina (apžvalga)

Apžvalga Pirmasis žmogus. Jį pamatyti (ne)būtina (apžva...

„Pirmasis žmogus“ – autobiografinė drama apie Neilą Armstrongą, pirmąjį žmogų Mėnulyje, sukurta remiantis to paties pavadinimo knyga, kurią parašė Jamesas R. Hansenas. Perskaitę tokį nuobodų aprašymą, dažnas numos ranka ir nueis į gretimoje salėje rodomą „Venomą“. O gaila, nes šis paviršutiniškas filmo apibūdinimas visiškai neatspindi kino filmo kompleksiškumo: Damienas Chazelle sumaišė tokį daugiakomponentį kino kokteilį, kad jo poskonis išliks ilgam.

Vaizdas

Kino filmui kosmoso tematika vaizdas yra ingredientas Nr.1. „Pirmasis žmogus“ tuo nenuvilia. Nekalbu apie tiesiog užburiantį mėlyno Žemės burbulo vaizdą iš aukštai – Linuso Sandgreno („La la land“, „American Hustle“) kinematografiškas teptukas puikiai dirba visose scenose.

Jis nepaprastai artimas ir įtraukiantis: scena, kai Neilas atsisveikina su šeima prieš lemtingą skrydį, yra vadovėlinis pavyzdys, kaip naudojantis šviesa, sukurti sprogdinančią įtampą. Filmo peržiūros metu neapleido nuojauta, kad kažkas ekrane kitaip – daugeliu atveju vaizdas buvo toks tikroviškas, kad imdavau savęs klausinėti „kas čia per kosmosas“?

Pasirodo režisierius nenaudojo vadinamojo žaliojo ekrano. Vietoj jo panaudoti LED ekranai su unikalia filmuota medžiaga iš skrydžių, o kai kurios „Pirmasis žmogus“ scenos filmuotos su tomis pačiomis Haselblad kameromis, kurias naudojo astronautai septintajame dešimtmetyje.

Neilas Armstrongas šalia X15 lėktuvo, nasa.gov nuotr.

Garsas

10/10. Vienas geriausių (jei ne geriausias) kino filmo garso takelių šiais metais. Paprastai šioje srityje nenurungiamas būna Hansas Zimmeris, bet šiuo atveju Justinas Hurwitzas skina laurus: išgirdęs J. Strausso valsą, negalėjau nesišypsoti – Hurwitzas atidavė pagarbą geriausiam visų laikų kosmoso tematikos filmui – „2001 metų kosminė odisėja“, o nusileidimo takelio „The Landing“ pikas savo muzikine galia prilygo S. Rachmaninovo koncerto fortepijonui (Nr.2) trečios dalies finalinei jėgai.

Turiu vienintelį nusiskundimą – kino teatras pagailėjo garso. Kylant raketai-nešėjai „Saturn“, nuo garso turėtų vibruoti kėdės ir plėvesuoti kelnės, ypač kai tą griausmą lydi idealiai tam tinkanti muzika. Justinui nuoširdžiai linkiu Oskaro.

Jausmas

Siūlyčiau prisiminti astronauto S. Kelly žodžius – „space is hard“. Sunku ne tik technikai, sunku ir žmonėms, ypač jų šeimoms. Manau, kad būtent šioje vietoje, „Pirmasis žmogus“ yra tiesiog puikus.

Niūroka ir tamsoka nuotaika man primininė dokumentiką apie Formulę 1 – „Grand Prix: Killer years“ (ją siūlau pasižiūrėti visiems, kuriems atrodo, kad „formulė – tai tik mergos, šampė, greitis ir babkės“). Šeštąjame dešimtmetyje F1 varžybose laidotuvės buvo įprastos, pilotai žūdavo praktiškai kas antrose lenktynėse.

Pirmųjų skrydžių į kosmosą atmosfera buvo panaši, tačiau D. Chazelle visko netapo tik juodai. Tragizmo fone įpina vykusius juokelius, kurie prablaško nuotaiką. Ta jausmų karuselė man priminė A. Matelio „Nuostabiuosius lūzerius“. Pridėjus autentiškus astronautų pokalbius ir įrašus, kurių žodžius dažnas žino mintinai, gauname nepaprastai įdomų potyrį.

Klaustrofobiška Gemini 8 kapsulė kurią pilotavo N. Armstrongas, paceflightinsider.com nuotr.

Žmonės

Aktorių kolektyvas – sunkiasvoris. Claire Foy ir Ryano Goslingo duetas puikus. Ryanas rolę kūrė glaudžiai bendraudamas su Armstrongo šeima: žmona ir sūnumis, todėl Neilo paveikslas įtaigus. Reikia nepamiršti, kad astronautas Neilas Armstrongas buvo gana uždaras ir ramus žmogus, kas yra kiek netipiška standartiniam USA herojui. Iš pažiūros bejausmis, tikslus, net kiek per aštrus profesionalas, tiesiog dirbantis savo darbą.

Dar X15 pilotavimo laikais sakydavo, kad Neilas skrenda ne kaip pilotas, o kaip inžinierius: precižiškai, šaltai ir paskaičiuotai.

C. Foy vaidina Janet Amstrong – stiprią, tvirtą ir ryžtingą Neilo žmoną. Man asmeniškai jos vaidyba patiko labiausiai. Jei Goslingą panašų mačiau filme „Blade Runner 2049“, Foy buvo atradimas.

Kritika

Pradėkim nuo „dramblio kambaryje“ (Let's address the elephant in the room) – kino filmas susilaukė gana prieštaringų vertinimų.

Paskaitęs keletą temų Reddite, buvau nustebintas daugybės neigiamų komentarų. Tiesa, suradau prieštaravimų: vieniems filmas siaubingas, kitiems – geriausias šių metų darbas. Vieni išvadino Ryano Goslingo personažą autistu, kiti „drabstėsi purvais“, nes filme nėra pakankamai akcentuojamas amerikietiškas pasidžiavimas savo šalimi.

Spėčiau, kad dauguma svarbiausią žmonijos pasiekimą (taip, aš tikrai taip manau) – išsilaipinimą Mėnulyje vertina per asmeninę prizmę. Todėl jei mintyse nupieštas vaizdas neatitinka to, ką mato ekrane – filmas blogas.

Gali būti kietas, bet nebūsi toks kaip Neilas Armstrongas, nasa.gov nuotr.

Tai visgi

Viską susumavus turime įdomų kokteilį. Atskiri komponentai nepaprastai stiprūs: muzika 10/10, vaizdas 9/10, detalės 7/10, vaidyba 8/10, „Saturn V“ kilimo scena kino teatre (over 9000).

Tačiau yra ir silpnų vietų: pvz., noras sukišti penkių rūšių filmus į vieną. Mane vietomis išblaškydavo režisieriaus noras parodyt visko po truputį: šiek tiek a la dokumentikos, šiek tiek dramos, šiek tiek veiksmo, šiek tiek klasikinio Holivudo kino. Toks receptas būtų įmanomas, jei filmo trukmė būtų 4–5 valandos, tačiau dabar jaučiasi forsavimas suspėti į holivudinį formatą. Ir dar tas kameros drebėjimas pritraukus žmogaus veidą...

Summa summarum, rašyčiau riebų 8. Pamatyti būtina? Taip. Būsima klasika? Ne. Verkiau kylant Saturn V? Beveik.

Techo naujienos į Jūsų el. pašo dėžutę: