Noras žinoti, kas įvyks rytoj, po savaitės ar po metų, yra turbūt vienas seniausių žmonių troškimų. Ne veltui daugybėje mitų, o šiais laikais – fantastikos kūrinių, svarbų vaidmenį užima pranašai ir pranašystės. Daugybėje kultūrų didelę galią turėjo žmonės, tikėję ar teigę galintys nuspėti ateitį. Ar galime tikėtis, kad šis troškimas kada nors taps realybe?
Nors ateities spėjimas dažnai siejamas su misticizmu, dieviška apraiška ar magiškomis galiomis, egzistuoja ir bandymai jį paversti moksliška disciplina. Ir ne veltui: geriau pagalvojus, visi gamtos mokslai užsiima ateities prognozavimu, nors gal ir ne tokiu, kokį paprastai įsivaizduojame. Štai pavyzdžiui fizikos šaka mechanika, nagrinėjanti kūnų judėjimą. Pritaikę jos dėsnius ir žinodami kažkokio objekto padėtį, galime pasakyti, kur tas objektas bus po sekundės, dviejų, o kartais – ir po šimtų metų. Chemijoje panašiai galime prognozuoti, kas įvyks, sumaišius tam tikras medžiagas. Ir tai tikrai nėra mistiniai spėjimai, o aiškios, tikslios, atkartojamos ir patikrinamos prognozės.
Bet išmesto rutuliuko judėjimas mūsų juk nedomina. Mums įdomu, ar galime prognozuoti, kaip vystysis žmonija, kur pasuks politika, kokių firmų akcijos brangs, kur kils sekantis karas… Visa tai – socialinių mokslų tyrimo sritys. Ar jas irgi galima prognozuoti taip gerai, kaip negyvų objektų judėjimą?
Šitokios Gralio taurės ieškoma tikrai ne vienerius metus. Ekonomikos prognozės atsirado XIX a. antroje pusėje, rinkimų prognozavimas – bent jau lažybų pavidalu – žinomas nuo Renesanso laikų. Ir visgi tokios prognozės dažnai yra stebėtinai neteisingos: prieš keletą metų atliktas tyrimas parodė, kad sofistikuotos akcijų rinkos dalyvių strategijos duoda ne geresnius rezultatus, negu atsitiktiniai pasirinkimai, o kito tyrimo rezultatai – dar prastesni: atsitiktiniai pasirinkimai 2009-2014 metų laikotarpyje būtų atnešę daugiau naudos, nei rinkos analitikų darbai. Ar įmanoma padaryti geriau?
Mokslinėje fantastikoje šis klausimas irgi paliestas. Vienos žymiausių ir įtakingiausių mokslinės fantastikos kūrinių serijų, Isaac Asimov „Fondo“, siužetas sukasi apie Seldono Planą – matematiškai apskaičiuotą visos žmonių apgyvendintos Paukščių Tako galaktikos vystymosi prognozę. Prasideda viskas nuo to, kad vienas toks mokslininkas Haris Seldonas nustato, jog visą Galaktiką juosianti Imperija per porą šimtų metų žlugs, o tada seks trisdešimties tūkstančių metų trukmės tamsieji amžiai; tačiau įkūrus specialią organizaciją, Fondą, kurios tikslas būtų mokslo žinių išsaugojimas, tamsiuosius amžius pavyktų sutrumpinti iki tūkstančio metų. Apsakymuose ir romanuose rašoma apie tai, kaip šis Planas buvo įgyvendinamas, kaip pradžioje Fondas labai sėkmingai atsilaikė nuo įvairių pavojų, bet po kelių šimtmečių Galaktikos visuomenės vystymasis ėmė tolti nuo to, kas aprašyta Plane, ir kaip buvo bandoma jį grąžinti į tinkamas vėžes.
Mokslo sritis, kurios atstovas buvo Haris Seldonas, pavadinta psichoistorija. Nepaisant to, kad pavadinimas sudurtas iš dviejų socialinių mokslų pavadinimų, psichoistorija – visiškai matematinė disciplina. Jos lygtimis galima aprašyti žmonių grupių vystymąsi praktiškai neribotam laiko tarpui į priekį. Tereikia, kad būtų teisingos dvi prielaidos: pirmoji – kad per numatomą laikotarpį nebūtų fundamentalių technologinių pokyčių; antroji – kad nei vieno atskirai paimto žmogaus veiksmai neturėtų reikšmingos įtakos visos bendruomenės gyvenimui. Abi šios prielaidos šiek tiek primena statistinės fizikos pagrindus. Šioje fizikos šakoje nagrinėjamos sistemos, sudarytos iš daugybės dalelių. Jei sistema nėra kaip nors netikėtai paveikiama iš išorės (kitaip tariant, ją galime laikyti uždara), tuomet galime nagrinėti sistemą, nekreipdami dėmesio į pavienių dalelių elgesį.
Būtent statistinė fizika ir yra raktas, kuriuo bandomos atrakinti socialinių grupių paslaptys. Bandymai sieti socialinius procesus su dujų ar skysčių judėjimu egzistavo dar XIX amžiuje, bet tik pastaraisiais dešimtmečiais jiems pavyko pasiekti konkretesnių rezultatų. Pagrindinė proveržio priežastis – išaugę duomenų kiekiai. Internetas, ypač socialiniai tinklai (Facebook ir panašūs), leidžia nagrinėti daugybės žmonių tarpusavio santykius, informacijos sklaidą juose ir panašius procesus, kurti ir tikrinti juos paaiškinančius modelius. Kol kas žmonijos istorijos vystymosi modeliuoti dar nepavyksta, nors pirmieji žingsniai, aiškinantys senovės civilizacijų iškilimą ir žlugimą, jau žengti. Visgi dauguma darbų nagrinėja arba paprastesnes būtybes – pavyzdžiui, skruzdeles, – arba labiau apribotas sistemas, pavyzdžiui, finansų rinką. Lietuvoje, beje, tokie tyrimai irgi vykdomi – VU Teorinės fizikos ir astronomijos institute yra Rizikos fizikos tyrėjų grupė.
Ar statistinė fizika, arba kokia nors iš jos išsivysčiusi mokslo šaka, leis mums patikimai modeliuoti visuomenės vystymąsi? Galbūt net panaudoti tokių modelių rezultatus, priimant politinius ar ekonominius sprendimus? Galbūt. Visgi Asimovo kūryba šioje vietoje nedžiugina: labai svarbi psichoistorijos mokslo sąlyga yra tokia, kad žmonės, kuriems taikomos prognozės, apie jas nieko nežinotų. Mat žinodami apie prognozes, jie keis savo elgesį, ir rezultatai taps nebepatikimi. Gali būti, kad ateities prognozės bus naudingos tik tada, kai apie jas žinos labai maža grupė žmonių, galinti jomis pasinaudodama kreipti žmonijos vystymąsi sau (o gal ir visai žmonijai) naudinga linkme. Bet tai jau skamba tarsi kokia sąmokslo teorija apie Iliuminati ar dar baisesnius dalykus.