Nors dar visai nesenos, tačiau šiandien „Kickstarter“, „IndieGogo“ ir panašios finansavimo platformos gerai žinomos. Turi superprodukto idėją, bet neturi pinigų jai įgyvendinti? Pristatyk savo viziją, įkelk filmuką, pademonstruok prototipą, pasiūlyk kainą ir lauk, kol pinigai pradės kapsėti į sąskaitą. O kai prikapsės pakankamai, imsiesi darbo ir džiugiems rėmėjams išsiųsi galutinį savo produktą. Žvelgiant iš vartotojo pusės, viskas taip pat paprasta. Norėtum paremti kokio įdomaus produkto vystymą? Įsigyti naujovišką itin mažą droną su papildomais privalumais ir inžinieriaus autografu? Pasidairyk po širdžiai mielas kategorijas ir, tikėtina, rasi ką nors finansuotino. Lėšos renkamos patiems įvairiausiems tikslams – nuo arbūzų laikiklių iki porno filmų kosmose. Tiesa, pastarosios kampanijos, laimei (ar nelaimei), sėkmės nesulaukė.
Atskirose nišose sutelktinis finansavimas (angl. crowdfunding) veikia puikiai, ką parodo ir stalo žaidimų atgimimas. 2017–2022 m. laikotarpiu prognozuojamas metinis 9 proc. rinkos augimas, kuriame svarbų vaidmenį vaidina būtent sutelktinis finansavimas. Su stalo žaidimais ar kitais sukuriamais produktais viskas gana aišku: tu duodi pinigų, o gauni produktą. Arba, jeigu esi kūrėjas, atvirkščiai – gauni pinigų, sukuri produktą ir jį padalini savo rėmėjams, o jau po to svarstai, kaip savąjį kūrinį įvesti į platesnę rinką. Tačiau kaip būna tada, kai galutinis produktas nėra toks aiškus kaip stalo žaidimas, naujo tipo dronas ar virtualios realybės akiniai?
Sutelktinis finansavimas sėkmingai naudojamas įvairiems tikslams. Pavyzdžiui, svetainėje „FundMyTravel“ galite paremti kieno nors kelionę ar patys gauti paramą. Galbūt prabangiam pasiplaukiojimui jachta pinigų ir nesurinksite, tačiau kelionės į studijas užsienyje ar savanorystę išlaidas gali pavykti padengti. Būta ir visokių daugiau ar mažiau keistų bandymų surinkti lėšų, tokių kaip garsusis bulvių mišrainės gamybos projektas. Jo kūrėjo pirmoji žinutė: „Tiesiog darau bulvių mišrainę. Dar tiksliai nežinau, kokią.“ Kampanijos tikslas buvo gana nedidelis, vos 10 JAV dolerių. Surinkus 35 JAV dolerius pažadėta pagaminti keturis kartus daugiau mišrainės. O viso beveik 7000 rėmėjų šiai mišrainei skyrė daugiau nei 50 000 JAV dolerių. Tiesa, greta pačios mišrainės gamybos atsirado ir tokie produktai, kaip receptų knyga ir šefo nuotrauka.
Apie projektus-pokštus ir daiktų įsigijimą tokiu būdu galima rašyti daug. Bet galbūt toks finansavimas leidžia prisidėti ir prie ko nors rimtesnio? Pavyzdžiui, mokslo pažangos? Apie interneto naudą stumiant pažinimą jau rašė Kastytis, pristatydamas piliečių mokslo platformas, tačiau tokia pagalba ne visada galima. Pirma, padedantysis turi skirti laiko dirbti su pateiktais duomenimis. O su laiku daug kam striuka. Antra, ne visur reikia tokio plataus duomenų apdorojimo, kad tektų pasitelkti tūkstančius internetinių pagalbininkų. Kartais tyrimą galima atlikti tik laboratorijoje, kartais tam pakanka ir vieno žmogaus. Tad kodėl neįtraukus visuomenės naudojant sutelktinį finansavimą ir taip surenkant lėšas moksliniams tyrimams? Juk tyrėjų daug, idėjų daug ir toli gražu ne visoms pavyksta išvysti dienos šviesą vien dėl to, kad idėjos autorius turėjo per mažai patirties, neturėjo institucijos paramos, nemokėjo gražiai surašyti projekto ar tyrimo tema pasirodė netinkama.
Sutelktinio finansavimo platformų mokslui yra ir toli gražu ne viena. Žinoma, apsukos čia gerokai mažesnės nei „Kickstarter“ ar „IndieGoGo“, tačiau mirusiomis jų taip pat nepavadinsi. Viena didžiausių tokių specializuotų svetainių yra Experiment. Čia galite pasirinkti sritį, kurioje norite skatinti proveržį, ir konkretų tyrimą: nuo rajų stebėjimo Papua Naujojoje Gvinėjoje palydovų pagalba iki ginklų prieinamumo politikos analizės. Tačiau „Experiment“ tikrai nėra vienintelė platforma mokslininkams. Alternatyvų pakankamai daug. Tai ir „Crowd.Science“, ir prancūziškas „Davincicrowd“, ir kitos platformos. Egzistuoja ir specifinėms mokslo sritims pritaikyti puslapiai. Na, bent jau medicinai. Pavyzdžiui, „Consano“ ar „MedStart“, kur galima paremti medicininius tyrimus. Jeigu „Experiment“ ir daugelyje kitų sistemų, kaip ir Kickstarter, projektui būtina surinkti numatytą sumą, tai „Consano“ to nereikalauja. Tyrėjai gaus tiek, kiek jiems bus paaukota.
Be visiems tyrėjams atvirų platformų esama ir sukurtų atskirų institucijų. Pavyzdžiui, Arizonos valstijos universitetas turi savo „PitchFunder“, Virdžinijos unversitetas – USEED, o kiti savas sistemas. Tai leidžia universiteto bendruomenei gauti papildomų lėšų ir gali būti itin naudinga, jeigu alumnų tinklas platus ir palaiko ryšį su savo alma mater. Galbūt ir mūsų universitetai galėtų pagalvoti apie tokio pobūdžio platesnį visuomenės įtraukimą į vykdomus tyrimus.
Žinoma, platformų gali būti be galo daug, siūlomų tyrimų gali būti pačių įvairiausių, tačiau svarbiausia yra tai, kaip gi tiems tyrėjams sekasi. Nauja paskelbta „Experiment“ platformos projektų analizė rodo, kad skirtumų, lyginant su įprastiniu konkursiniu mokslo finansavimu, esama. Toliau juos, remdamasis šiuo darbu, ir aptarsiu. Įprastai, finansuojant mokslinius tyrimus, didesnė tyrėjo patirtis padidina tikimybę gauti finansavimą. Tiesa, bendrai ji nėra labai didelė. Straipsnyje žiūrėta į JAV fondus, kuriuose tikimybė laimėti yra apie 20 proc. (priklausomai nuo konkretaus fondo ar programos, gali būti šiek tiek daugiau ar mažiau). Lyginant su Lietuva skaičiai panašūs. Štai Lietuvos mokslo tarybos programos Mokslininkų grupių projektai VII kvietime buvo pateiktos 529 paraiškos, iš kurių finansuota maždaug ketvirtadalis. Tiesa, laimėjimo tikimybė nemažai priklauso ir nuo konkrečios programos.
Nors yra ir gana didelių projektų, „Experiment“ daugiausiai finansuojami kelių tūkstančių JAV dolerių apimties projektai. Turint omenyje, kad lėšos paskiriamos tik tada, kai surenkama visa nurodyta reikalinga suma, tai nestebina. Kuo daugiau prašai, tuo labiau išauga rizika, kad negausi nieko. Tad geriau „žvirblis rankoje“. Be to, neretai mažieji projektai būna pirminiai tyrimai, reikalingi siekiant užsitikrinti galimybę įgyvendinti didesnius, todėl jų įgyvendinimo kaštai mažesni.
Didesnę tikimybę sėkmingai finansuoti tyrimus turi moterys ir jauni tyrėjai. Pastaroji tendencija ypač svarbi, kadangi jiems gauti finansavimą tradiciniais kanalais sudėtingiau. Kita vertus, susiduriame su paradoksu. Aprašydami siūlomą projektą tyrėjai gali nurodyti savo ankstesnes publikacijas. Tai atrodytų svarbu rėmėjams. Nežinodamas apie idėjos siūlytojo patirtį ir kompetencijas finansuoji katę maiše. Vis dėlto, žvelgiant į duomenis neatrodo, kad ankstesnių publikacijų nurodymas turėtų įtakos tikimybei, kad tyrimas bus finansuotas. To paaiškinimai galėtų būti:
- Idėja ir tema svarbiau nei tyrėjo patirtis, todėl finansuojama į ją nežiūrint;
- Tyrimą dažniau remia socialiniais tinklais su vykdytoju susiję žmonės, dėl to turi reikalingą informaciją;
- Informaciją apie projekto įgyvendintojų mokslinę patirtį galima patikrinti labai paprastai, pavyzdžiui, per scholar.google.com, todėl tie, kam šis veiksnys svarbus, jį įvertina nepriklausomai nuo to, kas surašyta siūlyme.
Tiesa, čia tiesiog mintys apie galimus paaiškinimus, jų tinkamumą dar reikėtų patikrinti. O štai „laboratorijos užrašų“ pateikimas su finansavimu susijęs teigiamai. Jeigu dar lėšų rinkimo etape tyrėjai aprašo einamuosius darbus, rėmėjai labiau leidžiasi įtikinami idėja ir tyrimo įgyvendinamumu.
Įprastai mokslo projektai skirstomi į du ar tris etapus: mokslinius tyrimus (fundamentinius ir taikomuosius) ir eksperimentinę plėtrą (angl. research and development). Pirmajame etape atliekami ekperimentiniai ar teoriniai tyrimai, nenumanant jų rezultatų praktinio taikymo, arba pirminiai tyrimai, siekiant įgauti naujų žinių su praktiniu tikslu ar pritaikymo sritimi. Antrajame etape vykdoma veikla, leidžianti žinias gauti ir panaudoti kurti naujus produktus ar procesus. Kaip rodo finansavimas kitose platformose, neorientuotose specifiškai į mokslą, būtent eksperimentinės plėtros projektai turi didesnius šansus surinkti pakankamai finansavimo. Tai nestebina, kadangi tokie projektai veda tiesiogiai prie produkto, kurį finansuotojas gauna ir džiaugiasi. Na, jeigu viskas pasiseka. Tuo tarpu „Experiment“ platformoje reikšmingo skirtumo tarp to, kokio tipo projektas, nėra. Jei jau finansuoja mokslą, tai visokį.
Negalima sakyti, kad viskas su sutelktiniu finansavimu yra gražu ir gera. Nėra aiškaus mechanizmo, kaip sukontroliuoti tokių tyrimų kokybę. Žinoma, jeigu tai mokslinis straipsnis, galima žiūrėti, kur jis išspausdintas, ir taip tą kokybę įvertinti. Tačiau pačius straipsnius gali perskaityti mažai žmonių. Kokybė ypač svarbi, jeigu tyrėjai daugiau dėmesio skiria visuomenės informavimui, kadangi nekokybiško tyrimo atveju gali pasklisti dezinformacija. O su mokslo komunikavimu problemų ir taip netrūksta. Kita vertus, temos, kurios kitaip vargu ar būtų remiamos, gali pritraukti visuomenės dėmesį, taip plečiant ir mokslo tyrinėjamų problemų lauką. O kokybiškesnis tyrimų pristatymas – suartinti mokslą ir visuomenę.
Sutelktinis mokslo finansavimas gali pasitarnauti kaip alternatyva tradiciniams būdams. Žinoma, vargu, ar jūsų milijono eurų tyrimo idėja sulauks jai reikalingų lėšų. Tačiau kaip priemonė jauniems mokslininkams paspartinti savo karjerą toks finansavimas gali pasitarnauti. Taip pat ir jūsų tiriamos temos gali būti ne sexy finansuojančioms institucijoms, tačiau įdomios jums ir jūsų rėmėjams. Galiausiai, nebūtina gauti finansavimą pačiam tyrimui. Galbūt dėl pinigų stokos niekaip negalite išvažiuoti į konferenciją? Kreipkitės į žmones ir jie jums padės.