Risografas – mėgstantiems riziką


Gerai nepamenu, kada pirmą kartą sužinojau apie „Riso“ spausdinimo mašinas. Tuo metu „Google“ paieškoje įvedus žodį risografas, išmesdavo kažkokio graikų tapytojo paveikslus arba neaiškius tinklalapius su dar keistesniu turiniu, visiškai nesusijusiu su spauda. Kai bandydavau pažįstamiems papasakoti, kas tai yra, niekas čia, Lietuvoje, apie tai nebuvo girdėję.



HATO Press schema




Negavusi reikiamo palaikymo ir vedama beprasidedančios riso-priklausomybės, spontaniškai išvažiavau į kūrybines dirbtuves Berlyne, kur man atsivėrė dar nematytas meninių leidinių ir eksperimentinės spaudos pasaulis. Dirbtuvių plakate buvo atspausdinta žymioji Josepho Beuyso „I Like America And America Likes Me“ performanso nuotrauka kaip nuoroda į risografų (kai kur rašosi rizografas) nenuspėjamumą.



Kristinos Alijošiūtės nuotr.


Būtent ten pirmą kartą spausdinau su risografu. Mane perspėjo, kad tikrai nebus taip, kaip įsivaizduoju. Bet aš jau žinojau, kad šitas įrankis – ne perfekcionizmo mėgėjams, o rezultatai greičiausiai labai smarkiai skirsis nuo to, kas matoma ekrane. Taigi kas yra šis aparatas, sutvertas žaibo greičiu spausdinti paprastus informacinius plakatus mokyklose ar bažnyčiose, bet ilgainiui prijaukintas menininkų ir dizainerių, kaip nebrangus ir originalus saviraiškos būdas?

Tai – labai keista mašina, nes atrodo kaip paprastas biuro kopijavimo aparatas, tačiau veikia visai kitokiu principu. „Riso“ spausdinimo rašalas gaminamas sojų pagrindu. Jis buvo sukurtas apie 1946 metus pokarinėje Japonijoje, nes įprastą rašalą buvo gan brangu importuoti iš kitų šalių. 1980 m. „Riso Kagaku“ korporacija į dienos šviesą paleido pirmą automatizuotą „Riso“ spausdintuvą. Jo esminiai pranašumai buvo ekonomiškumas ir greitis – spausdintuvas reikalaudavo daug mažiau elektros, mažiau techninės priežiūros ir naudojo pigesnį rašalą. Pirmiausiai, dėl ekonomiškumo jis laimėdavo prieš kopijavimo aparatus.



Kristinos Alijošiūtės nuotr.


Risografo veikimo principas kažkuo primena šilkografiją, nes galima spausdinti tik viena, iš anksto paruošta (kai kuriose naujose mašinose – dvi) spalva. Vaizdas pirmiausiai perkeliamas ant „masterio“ – plonos plėvelės, pritvirtintos ant besisukančio būgno, kuris po to padengiamas dažais. Tada vaizdas atspausdinamas popieriuje. Skamba gana paprastai, tačiau yra didelė tikimybė, kad rezultatas išeis visai kitoks, nei galima tikėtis.



Kristinos Alijošiūtės nuotr.


Kadangi spalvos dengiamos po vieną, tai reiškia, kad su kiekviena papildoma spalva atsiranda vis daugiau klaidų rizikos. Pavyzdžiui, „print misregistration“ – kai pasislinkus popieriui, kitas sluoksnis nuvažiuoja į šoną ir tariamai sugadina dalį tiražo. Būtent todėl rekomenduojama spausdinti su 2–4 spalvomis. Nors pastarųjų kiekis ir pasirinkimas yra riboti, „Riso“ dažai, padengti ant popieriaus, yra šiek tiek permatomi, todėl galima išgauti papildomas spalvas, spausdinant jas viena ant kitos. Juo galima gaminti beveik viską, kas telpa į A3 formatą – plakatus, atvirutes, vizitines korteles, nedidelio tiražo ir apimties knygas. Beje, sojų pagrindo dažai yra draugiški aplinkai, tačiau labai ilgai džiūsta, todėl gali atsirasti dėmių, sudėjus kartu su kitais lapais.

Tai kam reikia risografo, jei yra daug pažangesnių spaudos technologijų, kurios beveik neklysta? Kodėl visur aplinkui steigiamos mažos spaustuvės, dirbančios vien tik su „Riso“ aparatais? Menininkus vilioja savita printų estetika, tas išskirtinis noizas, atsirandantis ant kiekvienos kopijos, keistos, skaitmeninėje spaudoje neįmanomos spalvos (fluorescencinė rožinė) ir, žinoma, palanki kaina.



odotoo.com nuotr.


Paradoksalu, tačiau, nors dizaineriai dažnai siekia laisvės, daugelį slapta traukia kūryba su apribojimais viena ar kita forma, todėl risografas yra dar viena tam puikiai tinkama žaidimų aikštelė. Kita priežastis „Riso“ populiarėjimui – minimalios spalvų paletės ir DIY estetikos tendencijos šiandienos dizaine, o ypač – meninių mažo tiražo knygų leidyboje. Tačiau risografai niekada nepakeis ofsetinės spaudos.

Aš greitai tapau priklausoma nuo risografui būdingo staigmenos efekto ir nežinomybės – kaip šįkart pasislinks popierius, kokį naują atspalvį suformuos netyčia ir ne vietoje persidengę dažai? Tai – estetika, priešinga nugludintam skaitmeninės spaudos įvaizdžiui, kurį esam įpratę visur matyti, o kiekvieną lūkesčių neatitikimą galutiniame rezultate mokausi priimti ir netgi panaudoti kaip privalumą.

Lietuvoje risografais spausdina „Kitokia grafika“ Kaune. Dar girdėjau gandus apie kažkokį slaptą printerių reikalą Marijampolėje.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.