Neseniai pranešta apie atrastą seniausią žmogaus protėvį, pavadintą Saccorhytus coronarious. Kodėl šitas aguonos grūdo dydžio padaras yra mūsų protėvis, kodėl šis atradimas svarbus ir kas yra straipsniuose paminėti deuterostomai?
Autorė: Marija Ger
Pirminiaburniai ir antriniaburniai – kas tai yra?
Visa gyvūnija, išskyrus pačius primityviausius, gali būti suskirstyta į dvi grupes: pirminiaburniai (Protostomia) ir antriniaburniai (Deuterostomia). Abiejų grupių gyvūnų raida prasideda vienodai: zigota (apvaisinta kiaušialąstė) pradeda dalintis; pirma susidaro ląstelių telkinys, kuris augant išsiplečia iki tuščiavidurio kamuolio – blastulės. Pasiekus tam tikrą dydį, blastulė įsigaubia į vidų – lyg iš blastulės „kamuolio“ išleistume orą ir įspaustume vienoje vietoje. Susidaro dvisluoksnis maišas – gastrulė su kiauryme toje vietoje, kur prasidėjo įsigaubimas.
Ir štai nuo čia prasideda gyvūnų embriono raidos skirtumas. Pirminiaburnių grupės gyvūnai vystosi taip, jog šios pirminės kiaurymės vietoje susidaro burna. Antriniaburnių atveju šioje vietoje susiformuoja išangė (anus), o burna prasiveria vėliau priešingame gale.
Pirminiaburniai – tai įvairios kirmėlės ir nariuotakojai (vabzdžiai, vorai, vėžiagyviai ir kt.). Antriniaburniai yra visi stuburiniai, iš mokyklos pažįstama evoliucinė eilė žuvys – varliagyviai – ropliai – paukščiai ir žinduoliai, tad ir žmonės, aišku. Be stuburinių antriniaburniams priskiriami jūrų ežiai ir jūrų žvaigždės bei tokie keisti sutvėrimai, kaip gaubtagyviai arba tunikatai, jūros dugne gyvenantys ąsočio ar taurės formos padarai.
Saccorhytus coronarious – seniausias žinomas antriniaburnis
„Nature“ žurnale paskelbtame straipsnyje Kinijos ir Britanijos mokslininkai aprašė gyvį, rastą ankstyvo Kambro periodo uolienose – reiškia, gyvenusį daugiau nei prieš 500 mln. metų.
Saccorhytus coronarious pavadintas gyvūnas yra seniausias kada nors aprašytas antriniaburnis, apie milimetrą dydžio dvisluoksnio maišo pavidalo sutvėrimas. Jis buvo apdengtas elastiška odele ir neskaitant burnos turėjo kelias mažas angeles kūno šonuose. Neaišku, ar šios angelės buvo skirtos kvėpavimui ar atliekų šalinimui. Nors ir priskiriamas antriniaburniams pagal daug požymių, kaip tik antros, „tikros“ burnos Saccorhytus dar neturėjo. Daug cituojama vieno iš atradimo autorių frazė apie tai, jog tuštintis šis gyvis turėjo, tikėtina, per tą pačią angą, per kurią ateidavo ir maistas, bet gamtoje tai tikrai nėra išimtinis atvejis.
Ir taip, kadangi žmogaus embriono raida iš dalies atkartoja evoliucinę raidą, galima teigti, jog Saccorhytus yra panašus į aukščiau minėtą gastrulę, ir, pagal išsivystymo lygį, atitinka daugmaž 15 dienų žmogaus embrioną, tik labiau specializuotą.
Ar iš to galima daryti išvadą, jog Saccorhytus yra mūsų, taip pat kitų stuburinių (jūros ežių ir „ąsočių“) jūros dugne bendras protėvis? Skirtingai, nei gausiai cituojamuose interviu, pačiame straipsnyje mokslininkai nesiryžta taip drastiškai teigti.
Požymių analizė suteikia Saccorhytus vietą arčiau šalutinės evoliucinės šakos iškastinių gyvūnų, Kembro periode gyvenusių Vetulicolia, nei stuburinių ar kitų antriniaburnių (kaip parodyta schemoje žemiau, paimtoje iš straipsnio). Tad greičiausiai turime reikalą ne su nuosavu evoliuciniu seneliu, o su jo broliuku.
Bet kol kas Saccorhytus yra seniausias ir artimiausias šiam hipotetiniam seneliui aprašytas sutvėrimas ir viena iš trūkstamų grandžių, patvirtinančių evoliucijos teoriją ir iliustruojančių jos eigą.
