Saulės sistemos „Žiedų valdovas“ – Saturnas

Senovės lietuvių Sėlija vadintas Saturnas nėra vienintelė žieduota Saulės sistemos planeta, tačiau jos žiedai plačiausi ir geriausiai matomi. Be to ji yra tolimiausia planeta, matoma plika akimi. Įspūdinga ji yra ne tik dėl žiedų – būtent į ją krypsta nežemiškos gyvybės ieškotojų akys.

Gyčio Burausko video

Saturnas – dujų gigantas, beveik 10 kartų didesnis ir 100 kartų masyvesnis už Žemę. Už jį tarp Saulės sistemos planetų didesnis tik Jupiteris. Milžiniška dujinė planeta nuo Saulės nutolusi per 1429 mlrd. km, o apie ją apsisuka per 29,4 metus. Dėl lėtumo senovės asirai Saturną vadino „Lubadsagush“ („Seniausias iš senų“). Nuo Žemės Saturnas nutolęs per 1,2–1,7 mlrd. km.

Planetos atmosfera susideda daugiausiai iš vandenilio ir helio, joje siaučia vėjai, kurių greitis siekia iki 500 m/s. Dėl itin mažo tankio ir greito sukimosi Saturnas yra gerokai susiplojęs (kaip kamuolys, iš kurio išleistas oras): jo skersmuo per ašigalius yra 90 proc. pusiaujo skersmens.

1988 m. mokslininkai Saturno ašigalyje pastebėjo keistą milžinišką šešiakampį sūkurį, kuris yra dukart didesnis už Žemę. Iki tol nieko panašaus nebuvo užfiksuota jokiame kitame Saulės sistemos kūne.

Jeigu atsitiktų taip, kad kada nors nuskriesite į Saturną, jo paviršiuje pastovėti negalėsite – prasmegsite dujose. Saturno tankis yra mažesnis negu vandens Žemėje. Taigi galima padaryti išvadą, kad Saturnas plauktų vandens paviršiumi. Realybėje viskas yra daug sudėtingiau. Pirmiausiai todėl, kad reikėtų surasti planetą, kuri turėtų tokius vandenynus, kad 10 kartų už Žemę didesnis Saturnas juose galėtų išsimaudyti. O tokia planeta turėtų būti didesnė už Saulę ir joje skystas vanduo nelabai galėtų egzistuoti. Net jei pavyktų sukurti planetą, kuri pakankamai didelė ir išlaiko vandenį skystą, Saturnas vis tiek neplūduriuotų vandenyne; jo atmosfera išsisklaidytų vandenų planetos atmosferoje, o kietas branduolys nuskęstų vandenyne. Plačiau galite paskaityti čia.

Saturno sukimosi ypatybės mokslininkams ilgą laiką buvo paslaptis, nes planeta neturi kieto paviršiaus. Pavyzdžiui, Merkurijaus sukimąsi nustatyti nėra sunku: užtenka stebėti, kiek laiko užtruks kokiam stebimam krateriui apsisukti. Saturno sukimosi greitį astronomai nustatė pagal jo magnetinį lauką. Dabar mokslininkai sutinka, kad planeta apie savo ašį apsisuka per 10 valandų 32 minutes ir 35 sekundes. Tačiau skirtingos planetos paviršiaus dalys sukasi nevienodais greičiais ir vieną ratą apsukti gali per trumpesnį ar ilgesnį laiko tarpą.

Saturnas yra tolimiausia plika akimi matoma planeta, o žiedus galima pamatyti net su nelabai stipriais žiūronais. Ją nesunku stebėti pro nedidelį teleskopą.

Saulės sistemos „Žiedų valdovo“ pravardę Saturnas gavo ne šiaip sau. Daugiausiai iš dulkių, akmenų ir ledo sudaryti žiedai driekiasi per 120,7 tūkst. km nuo planetos paviršiaus, o kai kurie yra vos 20 metrų storio. Dar tiksliai nesuskaičiuota, kiek žiedų Saturnas iš viso turi. Pro jį 1980 ir 1981 m. praskriejusių „Voyager“ erdvėlaivių duomenys parodė, kad yra 7 grupės žiedų, o kiekvienoje jų, manoma, yra keli tūkstančiai mažesnių žiedų.

Pirmasis Saturno žiedus pastebėjo Galileo Galilei 1610 m. Tiesa, tuometinė technika neleido mokslininkui surinkti duomenų apie jų prigimtį, todėl jis manė, kad žiedai yra planetos palydovai. Pirmasis teisingai žiedus identifikavo Christiaanas Huygensas 1655 m. Jis apibūdino žiedus kaip diską, supantį Saturną. 1971 m. „Pioneer“ zondas praskrido pro Saturną ir „pamatė“ žiedus iš arti.

Žiedų amžius dar nenustatytas. Gali būti, kad jie ten buvo nuo tada, kai Saturnas susiformavo, – prieš maždaug 4,54 mlrd. metų. O gal jie yra daug jaunesni? Gali būti, kad žiedai susiformavo, kai 300 km skersmens ledinis palydovas buvo sunaikintas Saturno atmosferos, o jo liekanos suformavo žiedų sistemą. O gal tai įvyko, kai Žemėje jau vaikščiojo dinozaurai – t. y., prieš 100 mln. metų?

Žiūrint iš Žemės, kartais atrodo, kad Saturno žiedai nyksta. Kadangi planetos ašis yra pakreipta, per beveik 30 metų trunkančią kelionę apie Saulę Saturnas keičia pozicijas, todėl kartais jo žiedai yra matomi labiau iš šono ir atrodo plonesni. Taip buvo 2008–2009 m., ir vėl bus 2024–2025 m.

Saturnas turi 120 palydovų, iš kurių 62 – su patvirtintomis orbitomis. Jų dydžiai skiriasi: nuo vos kilometro skersmens palydoviukų iki milžino Titano, kuris didesnis už Merkurijaus planetą, o jo masė sudaro 96 proc. visos palydovų masės. Tačiau Titanas įdomus ne tik todėl.

Mokslininkai jį išskiria kaip vieną iš realiausių kandidatų Saulės sistemoje, kuriuose gali egzistuoti gyvybė! Manoma, kad Titane yra vandens ledo, o po giliu jo sluoksniu – galbūt ir skysto vandens. Be to, šis palydovas yra vienintelis kūnas Saulės sistemoje (be Žemės), kurio paviršiuje yra skysčių ir skysčių apykaitos sistema tarp paviršiaus ir atmosferos. Vadinasi, Titane teka upės, dangumi plaukia debesys, tyvuliuoja jūros, lyja ir sninga. Kadangi ten yra labai šalta, paviršiaus temperatūra čia nukrenta iki -180 laipsnių, skysto vandens būti negali, o skysti yra metanas ir etanas. Mokslininkai, atlikę tyrimus laboratorijose, nustatė, kad iš cheminių junginių, kurių yra Titano paviršiuje, gali susiformuoti tokie, kurie yra gyvybės pagrindas Žemėje. Žinoma, Titano gyventojų biochemija visiškai skirtųsi nuo mūsų. Kol kas jį tyrinėjo tik „Huygens“ zondas 2005 m. Jis Titano paviršiuje duomenis rinko šiek tiek ilgiau negu valandą, kol išseko jo energija.

Kitas labai įdomus Saturno palydovas – Enceladas. Nors jis yra gerokai mažesnis už Titaną, jo paviršius taip pat padengtas ledu, po kuriuo yra vandens, kuris į paviršių šauna iš geizerių. Encelado čiurkšlių yra atsigėręs „Cassini“ zondas. Nustatyta, kad vandenyje yra organinių medžiagų. Vis pasigirsta kalbų apie galimas misijas ištirti Encelado paviršių, tačiau nei viena jų kol kas negavo finansavimo.

Saturno naujienas galite sekti čia ir čia.

Šis tekstas – antroji ciklo apie Saulės sistemos planetas dalis. Pirmojoje klausėmės, kokią muziką groja Neptūnas. Kitų planetų faktai ir garsai – jau greitai techo.lt.