Kerry Hayes nuotr.

„The Shape Of Water“ – ar toks filmas vertas „Oskaro“? (apžvalga)

Fantastika „The Shape Of Water“ – ar toks filmas vertas...

Krūvą „Oskarų“ pelnęs fantastinis filmas apie moters, dirbančios moksliniame centre, ir keisto vandenų padaro meilę. Taip. Štai toks trumpas apibūdinimas. Jei reikėtų kažką daugiau papasakoti apie siužetą – būtų sunku. O ką galima pasakyti apie pačią kino juostą?

Turbūt daugelis žino kas toks yra meksikietis režisierius Guillermo del Torro. Ir, be abejo, žino, kad visai blogų filmų šis žmogus kol kas dar nebuvo sukūręs. Jo darbus būtų galima palyginti su kito kino keistuolio Timo Burtono filmais.

Abiejų režisierių darbuose jaučiama mylinti ranka – tas savotiškas stilius, kuris iš karto duoda suprasti, kas kūrė tą ar kitą šedevrą. Ne išimtis ir „Vandens forma“. Visa savo atmosfera, stiliumi, meile detalėms filmas taip skiriasi nuo eilinės, tonomis štampuojamos Holivudo produkcijos, kad visai teisingai buvo pastebėtas JAV Kino Akademijos.

Kas patiko žiūrint filmą? Visų pirmą originalus, šiaip jau, banalios meilės istorijos pateikimas. Pagrindinio vaidmens atlikėja Sally Hawkins tokia nepanaši į Holivudo filmuose šmėsčiojančias standartines kino gražuoles. Ypatingo šarmo suteikia su meile atkurta šeštojo dešimtmečio Amerika.

O jau pats vandenų padaras yra tobulas! Šedevras! Mano nuomone, grimo ir specialiųjų efektų meistrai pranoko patys save. Žvynuotas, gleivėtas, su plaukmenimis ir naguotomis letenomis, bet tuo pat metu toks grakštus ir keliantis simpatiją. Jį suvaidino aktorius Dougas Jonesas, kuris ir yra žinomas panašiais vaidmenimis. Jei kam iš kino industrijos pririekia vaikščiojančio specefekto, kreipiasi į šį aktorių. Fantastikos gerbėjai turėtų prisiminti jo personažus iš tokių filmų kaip „Fauno labirintas“, „Pragaro vaikis“, „Fantastiškasis ketvertas“ ir kt..

Dabar – apie tai, kas nepatiko. Visų pirma, tyčia tai padaryta ar ne, bet praktiškai viskas filme perspausta, hipertrofuota. Sadistas blogiukas, kankinantis bejėgį padarą laboratorijoje. Sukarikatūrinti sovietų šnipai. Geraširdis menininkas gėjus ir kaip jo priešprieša – rasistas ir homofobas užkandinės savininkas.

Nėra nei vieno personažo, kuris primintų gyvą žmogų, bet mano kuklia nuomone, tai padaryta buvo tyčia. Net vaidybos maniera ir siužeto konstravimu filmas imituoja šeštąjį dešimtmetį.

Filmas tęsiasi daugiau nei dvi valandas, bet, man asmeniškai, jis nepasirodė nuobodus. Nuobodus jis galėjo pasirodyti tam, kas ėjo į kiną tikėdamasis lazerių, susišaudymų, gaudynių ir specialiųjų efektų. Taip, tai fantastinis filmas, bet nesitikėkite čia lazerių, erdvėlaivių ir griūvančių dangoraižių. Mūsų atveju fantastika tėra tik būdas papasakoti istoriją. Romantišką, kvailoką, neįtikėtiną meilės istoriją. G. del Torro pakišo žiūrovui įmantriai įpakuotą, bet paprastą kaip trys kapeikos romantinę dramą.

Bet ar toks filmas buvo vertas „Oskaro“?

Techo naujienos į Jūsų el. pašo dėžutę: