Autorė: Gabija Maršalkaitė

Kvepalų istorija siekia virš keleto tūkstančių metų. Visgi moderni parfumerijos pradžia beveik sutampa su modernios fizikos pradžia – 1884 metus, kai pirmą kartą buvo panaudoti sintetiniai aromatai. Pirmas iš jų buvo kumarinas kvepaluose „Fougere Royale“,  vanilinas – „Jicky“ ir „Shalimar“, aldehidai – „Chanel No 5“, o muskusas pakeitė mūsų įsivaizdavimą, kaip kvepia skalbimo milteliai.

Kumarinas

Kumarinas randamas daugybėje augalų. Kaip gryna cheminė medžiaga, kambario temperatūroje jis yra bespalviai kristalai.  Pavadinimas yra kilęs iš prancūziškos tonka pupelės pavadinimo, nes iš jų kumarinas pirmą kartą buvo izoliuotas 1820 m., bet labaratorinė kumarino sintezė buvo atlikta tik 1868 m. iš akmens anglių dervos. Dar prireikė metų, kad būtų pasiektas industrinis gamybos mastelis. Kumarinas turi saldų kvapą, primenantį šviežiai pjautą žolę, cinamoną, gvazdikėlius, o dideliais kiekiais – netgi benziną.

Kumarinas dažniausiai naudojamas kvepalams, vyriškiems dezodorantams ir skalbinių minkštikliams. Ilgą laiką jis buvo naudojamas ir kaip kvapioji medžiaga pypkių tabake ir dalyje alkoholinių gėrimų, bet dabar yra uždraustas maiste dėl lengvo toksiškumo kepenims.

„Fougere“ kvepalų šeima

Kumarino sintetinis aromatas pirmą kartą 1884 metais buvo panaudotas kvepaluose „Fougere Royale“, kurie įkvėpė visą kvepalų šeimą. Šie kvepalai turėjo net 10 proc. kumarino savo galutinėje formulėje. „Fougere“ reiškia papartį, bet, nors paparčiai neturi stipraus kvapo, ši kvepalų šeima siekia atspindėti jų žalumą. Kiti pagrindiniai ingredientai yra levandos (kurios natūraliai turi šiek tiek kumarino) ir ąžuolo kerpės.

Kumarinas ne tik pridėjo savo aromato, bet, kaip ir daugelis sunkių bazinių natų, padėjo išlaikyti kitas, lakesnes sudedamąsias dalis. Dabar dalis parfumerių spėja, kad virš 90 proc. visų kvepalų rinkoje turi bent kiek kumarino.

Vanilinas

Vanilino susintetinimas atnešė naujų vėjų į parfumeriją ir buvo greitai panaudotas „Jicky“ ir „Shalimar“ kvepaluose. Vanilė yra sudėtingas prieskonis, kuris savyje turi virš 250 skirtingų aromatų, bet ryškiausias iš jų yra vanilinas.

Pagrindinė problema su natūralia vanile yra jos kaina. Vanilė yra antras brangiausias prieskonis po šafrano, nes jam pagaminti reikia daug žmogaus darbo. Net šiuo metu, kai vanilės pupelių produkcija siekia apie 2 tūkst. tonų per metus, to neužtenka patenkinti rinkai. Sintetinis vanilinas yra bent 20 kartų pigesnis, jo pagaminama ir parduodama maždaug 20 tūkst. tonų per metus. Išties, daugiau nei 99 proc. vanilės rinkoje išties yra vanilinas – sintetinis vanilės pakaitalas.

Vanilinas atrodo kaip balti kristališki milteliai, kurie lydosi 81°C temperatūroje ir gerai tirpsta alkoholyje. Vanilinas ir etilo vanilinas yra vieni iš ilgiausiai išsilaikančių kvapų ir ant kūno, ir ant popierėlio – pastaruoju atveju kvapas gali būti jaučiamas ir po 400 valandų.

„Jicky“ ir „Shalimar“

„Jicky“ (1889) yra vadinamas pirmaisiais moderniaisiais kvepalais. Iki šiol visų kvepalų tikslas buvo atkartoti gamtą – tarkime, pakalnutes, jazminus, citrusus ar rožes. „Jicky“ kvepalai tam metė iššukį – jie nebandė atkartoti vienos natos, o vietoje to jas apjungė. Aukščiausios ir trumpiausiai besilaikančios natos yra levandos, citrinos ir bergamotės, sekamos rožių vidurinėse natose ir užbaigiamos sunkiausiomis molekulėmis kaip vanilinas, kumarinas ir sakai.

Šių kvepalų pėdomis sekė „Shalimar“ (1925) – juose panaudotas dar stipresnis etilo vanilinas, kuris yra bent septynis kartus stipresnis už paprastą vaniliną.

Aldehidai

Aldehidai yra viena iš mitais apipintų kvapiųjų medžiagų klasių, geriausia žinoma dėl panaudojimo „Chanel No 5“ (1921) kvepaluose, kuriuose, pasakojama, aldehidų C10, C11 ir C12 turėjo būti dešimt kartų mažiau, bet buvo padaryta klaida maišant.

Aldehidai (panašiai kaip ketonai), yra organiniai junginiai, turintys karbonilo funkcinę grupę (t.y. C=O). Šis anglies atomas turi dvi likusias jungtis, kurios gali būti užimtos vandenilio arba alkilo ar arilo pakaitalų. Jei bent vienas pakaitalas yra vandenilis, tas junginys vadinamas aldehidu, o jei nei vienas – ketonu. Dauguma aldehidų ir ketonų turi stiprų kvapą.

Ketonai turi malonų kvapą ir daugybė jų naudojami kvepaluose ar maiste. Aldehidų kvapas labiau priklauso nuo jų molekulinės masės – lengviausi iš jų turi kvapą, panašų į sugedusius vaisius ar seną sviestą, o sunkesni turi malonesnį kvapą, todėl naudojami parfumerijoje. Patys populiariausi yra šie: C7, turintis žolynų kvapą, C8, kuris kvepia kaip apelsinai, C9 – rožių kvapo, C10 – citrinų ir apelsinų kvapo, C11 – vaškuotų citrusų-rožių, C12 – lelijų ar neužmirštuolių ir C13 – vaškuoto greipfruto kvapo.

Muskusai

Muskuso kvapas yra seniai naudojamas, bet jo, kaip sintetinės medžiagos, istorija trunka tik keletą šimtmečių. Ilgą laiką muskusas buvo išgaunamas iš muskuso elnių, bet sudėtingas būdas gauti pakankamą kiekį kvapiųjų medžiagų lėmė vertę, penkis kartus didesnę nei aukso. Dėl savo kainos ir retumo muskusas visada buvo kvepalų industrijos galvos skausmas ir tik laimingo atsitiktinumo dėka 1888  m. Albertas Baueris atrado nitro-muskusus. Tuo metu jis dirbo prie sprogmenų (iš ten ir priešdėlis nitro-), kai atrado, kad susintetintos molekulės kvepėjo skaniai – saldžiai ir kiek panašiai į pudrą ar išskalbtus skalbinius.

Vėliau A. Baueris atrado ir daugiau muskusų, tokių kaip Musk Ketone, kuris buvo panaudotas kaip „Chanel No 5“ bazė. Sintetiniai muskusai skirstomi į tris kategorijas pagal savo struktūrą ir savybes: aromatiniai nitro-muskusai, policikliniai muskusai ir makrocikliniai muskusai. Pirmos dvi grupės turi platesnį panaudojimą industrijoje, nuo kosmetikos iki skalbimo miltelių, bet tai, kad jie išlieka žmonių audiniuose ir turi kancerogeninių savybių, privertė juos uždrausti daugumoje šalių.

Makrocikliniai muskusai yra saugesni; jie pakeitė nitro-muskusus 1980 m., ir pamažu pakeičia policiklinius. Bežiedžiai muskusai yra ketvirta ir naujausia klasė. Jų istorija prasidėjo 1975 m. ir jie, priešingai nei kiti, sudaryti iš modifikuotų akyl esterių. Laikui bėgant, jie suyra, ir dėl šios savybės greičiausiai pakeis dabar naudojamus.

Muskusas parfumerijoje svarbus ne tik kaip kvapas, bet ir pagrindas, leidžiantis pratęsti kitų aromatų trukmę. Pavyzdžiui, natūraliems kvapams identiški obuolių kvepalai būtų daugiausiai sudaryti iš molekuliškai lengvų junginių (daugiausiai esterių), kurie labai lakūs ir todėl trumpai išliekantys. Tinkamo muskuso pridėjimas leidžia tokiems kvepalams išlikti ilgiau ir, net esant didelei koncentracijai, muskusas nenustelbia pagrindinių natų.

Policikliniai muskusai

Policikliniai muskusai taip pavadinti dėl to, kad yra sudaryti iš daugiau nei vieno žiedo. Jų populiarumas stipriai išaugo po Antrojo pasaulinio karo, kai buvo atrastas ambralis, kuris apėjo tokias problemas kaip nitromuskusų fototoksiškumas ir nestabilumas.

Policikliniai muskusai pasižymėjo stabilumu ir hidrofobiškumu, todėl buvo tobulas variantas skalbimo produktams, kad kvapas drabužiuose išliktų po skalbimo. Vėliau buvo atrastas galaksolidas, vienas iš populiariausių sintetinių policiklinių muskusų. Kai kuriais atvejais medžiagos minkštikliuose jis sudarė iki 40 proc.  kvapiųjų medžiagų. Jis turi švarų, bet kartu muskuso su medžio ir gėlių prieskoniu kvapą. Parfumerija irgi buvo paliesta jo atradimo, kaip „Trésor“ kvepalai iš „Lancôme“, kurių 21,4 proc. kvapiųjų medžiagų sudaro galaksolidas.

Iš kitos pusės, 10-tajame dešimtmetyje buvo atrasta, kad policikliniai muskusai yra taip pat lipofiliniai (riebaluose tirpstantys) ir dėl to besikaupiantys žmonių ir gyvūnų kūnuose.

Makrocikliniai muskusai

Makrocikliniai muskusai buvo alternatyva policikliniams. Jie turi vieną žiedą iš daugiau nei šešių anglies atomų (dažniausiai 10–15) bei kelia daug mažiau problemų,  nei anksčiau minėtieji.

Jie taip pat yra brangesni ir todėl naudojami tik geresnės kokybės produktams. Kita jų problema yra tai, kad didelė dalis žmonių yra anosmiški daliai policiklinių muskusų (t.y. jų neužuodžia) dėl didelės molekulinės masės. Tam apeiti parfumeriai, kurdami kvepalus, naudoja kelių muskusų mišinį.