Per technologijų pamokas mokykloje mokiausi ne tik nerti, bet ir gaminti mišrainę. Todėl nesužinojau, kad mano įsivaizdavimas, kaip atsiranda daiktai, yra iš XX a. pirmos pusės. Žmonės gamyklose pjūkleliais rankomis nepjauna kėdės kojų, nes, jei pjautų, ji kainuotų ne 8.99, o 89.89. Tos kėdės dizainas yra visur standartizuotas ne dėl to, kad taip gražiau, o todėl, kad taip sugalvojo produkto dizaineriai, kurie optimizavo savo kūrinį iki tokio, kuris leidžia iš vieno faneros lapo išpjauti ne vieną, o dvi detales. Žodžiu, esu nunėrusi liemenę, bet nesužinojau, kas yra skaitmeninė gamyba. Bet kai jau sužinojau – oh boy – sunku nustoti apie tai galvoti.
Tai kuo skaitmeninė gamyba skiriasi nuo šiaip gamybos?
Įsivaizduok, kad turi tokią situaciją: sugalvojai, kad nori pati pasidaryti fancy kėdę. Pavyzdžiui, kažkurią iš šių:
Ką darytum? Mano pirma mintis anksčiau būtų buvusi tokia: prisirenku kartono, parsinešu namo. Ant kartono nusipiešiu kėdės detales, jas iškarpau žirklėmis. Bandau sudėlioti. Neveikia, plyšta. Paklijuoju lipnia juosta. Negerai atrodo, bet bandau atsisėsti. Viskas sulūžta. Suprantu, kad tikriausiai čia tos kėdės ne iš kartono pagamintos. Einu žiūrėti serialo, niekam apie šitą projektą nepasakoju.
Kaip daugmaž atrodytų šis procesas:
Žinoma, normalioje gamyboje procesas gerokai sudėtingesnis. Idėjai išvystyti reikės daugiau laiko, ir ji greičiausiai prasidės nuo brėžinio, o po to – maketo. Medžiagos bus renkamos tinkamesnės: gal geresnė kėdė ne iš kartono, o iš faneros? O fanerą ne su žirklėmis karpysi, o naudosi tinkamus įrankius, pavyzdžiui, pjūklą. Po pirmo nepavykusio eksperimento nebus nustojama ieškoti būdų, kaip projektą įgyvendinti. Viską užbaigus, gal net nulakuosi. Rezultatas: turi savo sukurtą kėdę.
Tokiu būdu gamino kėdes seneliai ir dabar taip pat tebegamina kieti baldžiai. Rankų darbo, daug laiko praleista, todėl ir kainuoja brangiau.
Ką daryti, jei nori sukurti 30 kėdžių per pusmetį?
Turi kelis variantus:
a) Pasamdyti dar 30 žmonių ir kartu pagaminti po 30 kėdžių per pusmetį. Tada tu tampi meistru, o visi pas tave dirbantys žmonės – pameistriais. Vadiniesi amatininku, dalyvauji cecho veikloje, turi gintis nuo feodalų;
b) Pasamdyti 10 žmonių, paoptimizuoti procesą, pavaldyt projektą, pamažint kaštus.
Kaip paoptimizuoti?
Vienas būdas, užtikrinantis, kad tavo 10 komandos narių padarys po daugiau nei kėdę per pusmetį, yra duoti jiems atlikti tik vieną dalį projekto. Vienas brėžia brėžinį, kitas važinėja visur ir surenka fanerą, trečias pjauna kėdės koją, o ketvirtas – atkaltę. Jeigu visados jie darys tik tą vieną darbą, tai sutaupys laiko. Nes pavyzdžiui tam, kuris pjauna kėdės koją, nereikės važiuoti pirkti faneros. Taip išsivysto specializacijos ir profesijos (kūrybininkas sugalvoja, inžinierius projektuoja, logistikos skyrius išvežioja).
Antras būdas yra turėti geresnes priemones. Jei pieši kėdės brėžinį ant smėlio, tai jis bus ne toks tikslus, nei braižytas ant milimetrinio popieriaus. Jei fanerą karpysi su žirklėmis, būsi lėtesnis, nei tas, kas tą patį daro su rankiniu pjūklu. Todėl įrankius tobulinti svarbu ne mažiau, nei tobulėti procesui.
Jei vienas žmogus daro vieną darbą, ir naudoja kokybiškas ir pritaikytas priemones, bendrai grupė žmonių sugebės sukurti daugiau kėdžių.
Bet jei tu tiesiog norėjai turėti 30 kėdžių, o ne įkurti tarptautinę kėdžių gamybos kompaniją?
Ties šia vieta ir baigdavosi mano suvokimas, kaip vyksta gamyba. Gamyba mano galvoje visados buvo staklės, prie kurių stovi pervargę žmonės, kurie atlieka pasikartojančią užduotį.
Taip yra dėl to, kad, kol mokiaus, nespaudžiau savęs, norėdama suprasti gamtos ar tiksliuosius mokslus, o technologijos tuo metu apsiribojo nėriniais. Kai praėjusiais metais susipažinau su 3D modeliavimu, lazerine pjaustykle, programavimu, „Arduino“ ar litavimu, ir, kai po poros mėnesių pati pradėjau mokyti vaikus 3D dizaino ir elektronikos pagrindų, supratau, kad technologijos gali būti paprastos, kad viskas buvo pateikta sudėtingai be realios priežasties, ir mokslas nėra sritis, skirta tik mokslininkams. Tai yra integruota dalis gyvenimo, kuri padeda suprast, kaip veikia pasaulis, ir kaip jį galima pakeisti. Būdas, susidūrus su problema, ją išspręsti.
Ir skaitmeninė gamyba padeda atlikti būtent šitai.
Skaitmeninė gamyba nuo įprastos skiriasi keliais parametrais. Visų pirma, idėja brėžiama ne ant popieriaus, o į kompiuterinę programą. Todėl moderni gamykla atrodo ne kaip aukščiau matomas sweatshopas, kuriame žmonės dirba dieną naktį, o taip:
Dėl to dabar visi bijo, kad robotai atims darbo vietas ir Billas klausia, ar turės jie mokėti mokesčius.
Kitas skirtumas – nubrėžus idėją vieną kartą į kompiuterinę programą, ją replikuoti galima tūkstančius kartų. Todėl, parengus vieną dizainą, visos gamyklinės kėdės atrodo taip pat. Anksčiau buvę minimalūs skirtumai tarp skirtingų produktų eliminuojami kaip brokas, o ne pagiriami kaip autentika. Didžioji dalis gamyklų šiuo metu taip ir dirba: žmonės jose tik įkelia brėžinius, prižiūri kompiuterinėje programoje esančius parametrus ir stebi procesą.
Na, o trečias ir svarbiausias skaitmeninės gamybos pliusas yra tas, kad, gamybos technologijoms pingant, procesas tampa individualizuotas. Anksčiau reikėjo sukurti brėžinį ir rasti gamyklą, kuroje yra tinkama norimai kėdei sukalibruota gamybos linija, sumokėti daugybę pinigų, ir tada gauti apie 3000 kėdžių vietoje 30-ies, nes taip pigiau.
Šiandien gali pasidaryti brėžinį, kėdę išsipjauti lazerine pjaustykle, sumokėti 40 Eur. Arba gali sukurti/parsisiųsti modelį ir tą pačią kėdę atsispausdinti 3D spausdintuvu:
Kam tiek vargti dėl kėdės?
Nebūtina tiek vargti tik dėl kėdės. Bet įsivaizduok ateitį, kurioje visi tavo daiktai individualizuoti. Stalas tinkamo aukščio. Kompiuterio pelė ne per didelė. Batai niekados nespaudžiantys. Ant tavo buto durų matytum ne šiaip medieną, o išpjaustytą speficiniais raštais, atspindinčią tavo pomėgį gamtos motyvams. Kiekvienas tave supantis objektas idealiai pritaikytas tavo poreikiams. O jei nepritaikytas, gali prisėsti prie savo kompiuterio ir atsispausdinti ar išsipjauti labiau tavo poreikius atitinkantį daiktą.
The future is now: viską jau šiandien galima pasidaryti patiems.
Taigi, jei visgi nori susikurti savo 30 kėdžių, įsijunk „Open Desk“ arba „Instructables“.
One Reply to “Skaitmeninė gamyba: nekarpyk faneros žirklėmis”