Skaitymo neuropsichologija: kas gero iš fantastikos skaitymo?

Mokslas Skaitymo neuropsichologija: kas gero iš fantastik...

Žmonės, pasinėrę į grožinę literatūrą, o ypač į fantastiką, gali atrodyti lyg išėję iš šio pasaulio. Taip, skaitant „Marsietį“ daugiau ar mažiau paliekame Žemę. Tačiau kuo giliau į Marsą, tuo labiau laviname kai kuriuos išgyvenimui Žemėje būtinus įgūdžius. Nors iš pirmo žvilgsnio fantastikos skaitymas eina paraleliai su realybe ir niekur nesusikerta, pasirodo, vieni ramiai ant fotelio skaitydami Marsiečio, Hario Poterio ar kokio kito pramanyto veikėjo nuotykius, laviname savo socialinius įgūdžius. 

Anglakalbiai literatūrą skirsto į dvi pagrindines grupes – „fiction“ (išgalvota, arba grožinė literatūra) ir „non-fiction“ (faktais paremta literatūra). „Fikcija“ yra literatūra, kuriama vaizduote. Fantastika, mokslinė fantastika, romanai, detektyvai ir visi kiti žanrai ir jų subgrupės yra grožinė literatūra. Harper Lee „Nežudyk strazdo giesmininko“ arba George Orwello „1984“ yra grožinės literatūros pavyzdžiai.

„Faktinė“ literatūra yra labai platus žanras, kurio pagrindinis bruožas – rėmimas faktais. Biografijos, kulinarija, asmeninio efektyvumo didinimas, vadovavimas, savipagalba, mokslinė literatūra ir t. t. yra faktais paremtos literatūros pavyzdžiai.

Skaitydami faktais paremtą literatūrą, gauname žinių, įgūdžių, įkvėpimo, pamokymų ir idėjų. Taikydami gautas žinias savo gyvenime galime tobulintis – viskas aišku ir naudojama yra naudinga. Tačiau kas gero iš grožinės literatūros skaitymo? Ar tai tik laiko praleidimas bėgant nuo realybės į paraleles erdves? Neuromokslas sako, jog tai kur kas daugiau.

„Mars is a barren wasteland and I am completely alone here. I already knew that, of course. But there’s a difference between knowing it and experiencing it.“ – ištrauka iš Andy Weir „The Martian“.

Markas Vatnis, Andy Weir knygos „Marsietis“ personažas. Wikia.com nuotr.

Tyrimai rodo, jog fantastinės ir kitos vaizduote paremtos literatūros skaitytojai turi geriau išlavintus socialinius gebėjimus. Savo socialiniais įgūdžiais jie lenkia tuos, kurie skaito faktais paremtą literatūrą ir tuos, kurie apskritai nieko neskaito.

Skaitydami pramanytas pramanytų veikėjų istorijas laviname savo gebėjimą įsijausti į kito poziciją, suvokti kito mintis, jausmus ir motyvaciją, jiems prijausti ir juos suprasti. Tie, kurie skaito grožinę literatūrą yra labiau empatiški ir geba geriau suprasti kitą, nepriklausomai nuo amžiaus, lyties, išsilavinimo ar asmenybinių ypatumų.

„Knowing I should be having fun was a huge part of the problem. Knowing that this was a rare day off, a welcome reprieve, and here I was miserable and fighting against it. Maybe this was why Fridays at school were better than Sundays not in school. I was happier doing what I hated, knowing a Saturday was coming, than I was on a perfectly free Sunday with a Monday right around the corner.“ – ištrauka iš Hugh Howey knygos „Beacon 23“

Kiek dažnai pagaunate save žiūrint į tolį, svajojant, atsimenant arba kuriant įvairius scenarijus? Vaizduotėje kuriant scenarijus apie tai, kaip užvaldome pasaulį, smegenyse veikia „pasyvaus darbo režimo tinklas“ (angl. Default Mode Network, DMN). Ši smegenų dalis yra atsakinga už „budrų poilsį“, svajojimą ir minčių klajojimą dienos metu, kai nemiegame.

Ji taip pat yra atsakinga už galvojimą apie save, kitus, praeitį ar ateitį. Savęs ir savo emocijų suvokimas, kitų žmonių ir jų emocijų suvokimas, praeities atsiminimas ir ateities numatymas – irgi DMN darbas. Kitaip tariant, simuliacijų kūrimas yra pagrindinė DMN funkcija.

Mokslininkai atliko tyrimą norėdami išsiaiškinti, kaip grožinės literatūros skaitymas veikia DMN. Kelta hipotezė, jog per socialinių situacijų simuliavimą ir DMN aktyvinimą, grožinės literatūros skaitymas padeda geriau suvokti kitų žmonių perspektyvas.

Gulėdami magnetinio rezonanso aparate, tyrimo dalyviai skaitė skirtingų literatūros žanrų ištraukas. Pasirodė, jog DMN labiausiai aktyvuojamas skaitant scenas, kuriose išraiškingai ir smulkmeniškai aprašomi veikėjai, jų mintys, jausmai ir potyriai, bei kai skaitytojas į tekstą labai įsitraukia. Taigi svarbu ne tik ką skaitome, bet ir kaip tai parašyta ir kaip tai skaitome.

„“You’re too young to be nostalgic,” she said. Elise asked what nostalgic meant, and Jewel said, “It’s where you think the past was better than it really was, only because the present sucks so bad.” “I get nostalgic a lot,” Elise declared.“ – ištrauka iš Hugh Howey knygos „Dust“.

Įsitraukę į knygoje pateiktą pasaulį bei bandydami suprasti veikėjų motyvus, paraleliai laviname gebėjimą suprasti kitus žmones realiame pasaulyje. Šis mechanizmas veikia skaitant fantastinę literatūrą, tačiau neveikia skaitant faktais paremtas knygas.

Šiame tyrime buvo lyginamas žmonių, skaitančių grožinę ir faktinę literatūrą, empatiškumo ir socialinio įžvalgumo lygis. Rezultatai parodė, kad skaitantys grožinę literatūrą geba geriau suprasti kito žmogaus perspektyvą ir turi geriau išlavintus socialinius įgūdžius. Šis tyrimas taip pat patvirtino, jog kuo labiau žmogus geba įsitraukti į istoriją, tuo empatiškesnis jis yra.

„There was no part of him that was not broken, that had not healed wrong, and there was no part of him that was not stronger for having been broken.“ – ištrauka iš Leigh Bardugo knygos „Six of Crows“.

Kaz Brekker, Leigh Bardugo knygos „Six of Crows“ personažas. Wikia.com nuotr.

Gal tie, kurie skaito, jau ir taip yra empatiškesni ir socialesni? Trijų mokslininkų komanda ištyrė, ar žmonių atvirumas, kaip asmenybės bruožas, gali daryti įtaką tam, kaip juos veikia grožinės literatūros skaitymas.

Statistiškai „išoperavę“ atvirumą, mokslininkai pamatė, jog net sukontroliavus šį bruožą, pramanytos literatūros skaitytojai yra empatiškesni ir geriau geba teikti socialinę paramą. Šio tyrimo rezultatai parodė, kad skaitantys faktais paremtą literatūrą yra linkę į vienišumą ir bendrai yra mažiau socialios ir palaikančios būtybės.

Geras rašytojas geba labai tiksliai perteikti psichologinius veikėjų paveikslus ir „įjungti“ už empatiškumą atsakingas smegenų dalis. Ne nusakydamas vieno ar kito veikėjo asmenybės bruožus, bet mažomis detalėmis perteikdamas veikėjo patirtis, rašytojas padeda pajausti veikėjo emocijas ir suprasti jo motyvaciją. Šis procesas padeda suvokti, kad kiekvienas mąstome ir elgiamės logišku sau būdu, bei lavinti gebėjimą suvokti kito logiką, net tada, kai su ja nesutinkame.

Techo naujienos į Jūsų el. pašo dėžutę: