Skraidančios lėkštės ir piktieji nykštukai: pirmojo fantastinio fandomo istorija

Fantastika Skraidančios lėkštės ir piktieji nykštukai: p...

Vienam ar kitam serialui, knygų serijai ar kompiuteriniam žaidimui pasišventusių fanų grupės – fandomai – šiomis dienomis – normalus dalykas. Didžiausi fanų suvažiavimai – pvz., „Žvaigždžių Karų“ fandomo suvažiavimas „Star Wars Celebration“ trunka keturias dienas ir surenka per 30 tūkst. žmonių, o žmonių, savo religinę tapatybę įvardinusių kaip „džedajai“ vien Jungtinėje Karalystėje yra keturis kartus daugiau nei scientologų.

Panašiai ir su kitais – „Star Treko“, „Warcraft“, ir kitų – fandomais. Ir nors visuose fandomuose galima aptikti vieną kitą įdomesnį žmogėną, tikintį, kad su juo naktimis šnekasi Obi Vano siela, kad ankstesniame gyvenime jis buvo klingonas, ar kad jo protėviai buvo į Valinorą taip ir nenuplaukę elfai, bet jų istorijos nublanksta prieš keisčiausio – ir ankstyviausio, aplink „Shaverio paslaptį“ susikūrusią fanų grupę.

Ši keista istorija prasidėjo gūdžiais 1943 metais. Tuo metu Jungtinėse Valstijose įtemptai konkuravo pora mokslinės fantastikos žurnalų – „Astounding Science Fiction“, kurį redagavo Johnas W. Campbellas (šiame žurnale savo tekstus spausdino Robertas Heinleinas, Aizekas Azimovas, lietuvių rašytojas Algis Budrys ir kiti grandai) ir „Amazing Stories“, kurį redagavo Rayus Palmeris. Savaime suprantama, kad „Astouding Science Fiction“ buvo perkamas ir skaitomas dažniau, ir žurnalui „Amazing Stories“ atėjo sunkūs laikai. Pasak legendos, R. Palmeris kartą susiginčijo su darbuotojais, esą galėtų iš šiukšliadėžės ištraukti bet kurį atmestą tekstą, jį atspausdintų ir žmonės vis tiek skaitytų jo žurnalą.

Nežinia, tiesa tai ar pramanas, bet 1943 m. „Amazing Stories“ išspausdino dailės mokyklą baigusio, šizofrenija sergančios suvirintojo Richardo Sharpe Shaverio laišką, kuriame šis aiškino atradęs pirmykštę prokalbę, leidžiančią iššifruoti bet kokių žodžių prasmę. R. S. Shaveris teigė, kad visos anglų kalbos raidės turi paslėptas prasmes ir gali būti skaitomos kaip hieroglifai – pvz., a raidė reiškia gyvūną, b- buvimą, d – neigiamą energiją, o t – teigiamą energiją. Šią prokalbę jis pavadino mantongu – pažodžiui, žmonių kalba. Žurnalo skaitytojams R. S. Shaverio laiškas nepaprastai patiko, ir R. Palmeris nusprendė susisiekti su R. S. Shaveriu ir gauti kiek daugiau informacijos.

Po poros savaičių iš R. S. Shaverio R. Palmeris gavo 10 tūkst. žodžių rankraštį pavadinimu „Įspėjimas ateities žmogui“, kuriame R. Shaveris dėstė savo įsitikinimus apie kosmosą, planetos praeitį, psichotroninius ginklus ir požeminius nykštukus degeneratus. R. S. Shaveris teigė, kad senovėje Žemėje gyveno milžinai ateiviai, kurie dėl nuodingos saulės radiacijos turėjo palikti Žemę ir išsikraustyti į kitas planetas. Tačiau dalis ateivių pasiliko Žemėje, požemiuose pastatė milžiniškus miestus. Tačiau Saulės radiacija prasiskverbė pro Žemės plutą ir pažeidė ateivius. Dalis šių pažeistų ateivių pabėgo iš požemių, apsigyveno paviršiuje ir tapo žmonių protėviais. Kiti pasiliko požemiuose – šie skilo į geranoriškus terus (tero) ir degeneratus nykštukus derus (dero). Šie derai, anot R. S. Shaverio, iš paviršiaus grobia žmones, kad juos kankintų ir valgytų jų mėsą, slapta vadovauja mafijai ir kitoms nusikalstamoms grupuotėms, yra apsišaukėliais pakeitę daugumą politikų ir, naudodami psichotroninius ginklus jam ir kitiems žmonėms sukeldavę siaubingus skausmus. R. Palmeris perrašė R. S. Shaverio tekstą, jį sutvarkė ir išleido kaip mokslinės fantastikos novelę „Aš prisimenu Lemuriją“ („I remember Lemuria“).

Šis kūrinėlis susilaukė netikėto populiarumo. „Amazing Stories“ užplūdo R. S. Shaveriui pritariančių skaitytojų laiškai. Viena moteris rašė, kad irgi buvo pagrobta požemio degeneratų ir kurį laiką praleido susisukusiuose tuneliuose kaip jų kalinė. Kitas laiškas nerimavo dėl R. S. Shaverio ir siūlė R. Shaveriui nutilti, jei jis vertina savo gyvybę, kad dero nenuspręstų jo sunaikinti. Vienaip ar kitaip, „Amazing Stories“ numerį išpirko. Žurnalo skaitytojų skaičius padvigubėjo, o R. S. Shaveris toliau rašė savo istorijas. 1947, po to, kai lakūnas Kenetas Arnoldas pro kabinos langą išvydo keistus objektus prasidėjo skraidančių lėkščių bumas. Skraidančios lėkštės iš karto buvo inkorporuotos į R. S. Shaverio istorijas – skraidančios lėkštės, anot jo, buvo dero naudojamos senovinės technologijos ir dero prijaučiančių piktųjų ateivių, atsibeldusių iš kosmoso tolybių, laivai.

R. S. Shaverio paslapties istorijos būdavo spausdinamos tarsi mokslinė fantastika, nuolatos pabrėžiant, jog jose aprašomi dalykai yra tiesa ir iš tikrųjų įvyko senų senovėje. R. S. Shaverio istorijos suskaldė JAV fantastikos fanus. Rimtosios fantastikos fanai ir rašytojai (tarp jų – ir jaunas Harlanas Elisonas) manė, kad R. Palmeris užsiima nesąmonėmis ir purvynuose murkdo visą žanrą. Tačiau kita dalis reikalavo vis daugiau ir daugiau istorijų apie požeminius miestus, nykštukus sadistus, senovines technologijas ir ateivius milžinus. Vienas skaitytojas parašė urvuose susitikęs geranoriškus terus.

Kiti teigė urvuose Pensilvanijoje radę gilias apvalias duobes, iš kurių apačios kažkodėl sklido garai. Kitas rašė apie tai, kad girdėjo urvuose keistus balsus Hoplande, Kalifornijoje. R. S. Shaveriu susidomėjo ir okultistai bei kitokio plauko mistikai: Meade Layne iš „Borderland Sciences Research Foundation“ („Ribinių mokslų tyrimų fondo“) teigė, esą R. S. Shaverio paviešinta informacija yra tolygi automatinio ginklo įdavimui vaikui. Daktaras Morisas Dorealis iš „Baltosios Šventyklos Brolijos Inc.“ skelbė, kad lindimas į urvus būtų savižudybė, o bet kas, pranešęs apie jų vietą, taptų žudiku. Galiausiai 1947 m. buvo išspausdintas „Amazing Stories“ numeris, skirtas tik „Shaverio paslapties“ istorijoms.

Shaverio paslapčiai skirti fanų leidžiami žurnalai – fanzinai – pasirodė jau 1945 ir 1946 m. 1946 Chesteris Gayeris įkūrė „Shaverio paslapties klubą“ ir leido 64 lapų mėnesinį žurnalą. Tai tęsėsi iki 1948, kai „Shaverio paslaptis“ galiausiai staiga pasitraukė iš „Amazing Stories“ puslapių. Pats R. S. Shaveris 1949 m. apsigyveno Amherste, Viskonsine kur jis bandė rašyti knygą pavadinimu „Senasis Pasaulis“ („Elder World“), bet nesugebėjo, nes jį nuolatos kankino požeminių degeneratų jam siunčiami skausmai. Tuo pat metu jis ėmė vis dažniau ir dažniau pastebėti senovinių miestų griuvėsių liekanas dokumentiniuose Disneyaus filmuose apie gamtą.

Tačiau tai nebuvo „Shaverio paslapties“ pabaiga. Šis keistas reiškinys toliau evoliucionavo šeštajame dešimtmetyje. Pats R. S. Shaveris ėmė tikėti, jog aplinkui jo namus besimėtantys akmens gabalai – senovinių akmeninių, savyje 3D dokumentus saugančių knygų liekanos. Studijavęs dailę R. S. Shaveris naudojo savo sugebėjimus, kad „atskleistų“ knygų piešinius – šie jo sukurti meno kūriniai yra laikomi puikiais „outsider art“ meno pavyzdžiais. Šešiasdešimtaisiais metais buvo pradėtas leisti mėnesinis žurnalas „Paslėptas Pasaulis“ („Hidden World“), kuriame buvo aprašomi įvairūs su Shaverio paslaptimi susiję dalykai. Šis žurnalas nebuvo populiarus – net pirmi tiražai nebuvo didesni nei 5 tūkst. egzempliorių, bet jis yra labai svarbus šį reiškinį aprašantis dokumentas. Šiame žurnale buvo perspausdintos senosios „Shaverio paslapties“ istorijos, o ir pats R. S. Shaveris toliau dėstė savo mintis.

Žinoma, tai negalėjo tęstis amžinai – R. S. Shaveris ėmė vis rečiau ir rečiau reikštis spaudoje, ir vis daugiau laiko skyrė „akmenų knygoms“. Galiausiai jis persikėlė į Sumito miestelį Arkanzase, kur 1975 metais mirė. Tačiau šio keisto žmogaus palikimas gyvuoja toliau – siaubingų, po žeme gyvenančių būtybių įvaizdis smarkiai paveikė modernią fantastiką.

Vis dar egzistuoja R. S. Shaverio kūrybai skirtas interneto tinklalapis pavadinimu shavertron.com. 2009 JAV vyko šio keisto autoriaus dailės darbų (tų pačių „akmeninių knygų“) paroda. Muzikos albumų viršelių dailininkas Jermaineas Rogersas, sukūręs viršelius tokiems muzikos grandams kaip „Radiohead“ ir Davidui Bowie. dažnai inkorporuodavo derus į savo meną (tiesą, jo derai atrodo kaip siaubingi meškinai). RPG žaidimų „Dungeons and Dragons“ ir „Pathfinder“ žaidėjai gali kautis su baisiaisiais derais – jie yra vieni galimų priešų, be to, visai įmanoma, kad dero įvaizdis prisidėjo prie šiuolaikinių ateivių – didžiagalvių, didžiaakių „pilkųjų“ atsiradimo. Taigi, nors R. S. Shaverio nebėra, ir pirmojo atskiro fandomo istorija pamiršta, „Shaverio paslapties“ palikimas gyvuoja toliau.

Techo naujienos į Jūsų el. pašo dėžutę: