Socialiniai tinklai: didvyriai, dievai ir komiksų superherojai

Kas bendro tarp tviterio ir senovinių epų? Kuo Homero „Iliada“ panaši į senovinio feisbuko archyvą? Tiek mituose, tiek ir virtualiame (ar gyvame) žmonių bendravime daug lemia santykiai ir ryšiai. Ir bendravimas su draugais, ir konfliktas su kaimynais, ir bendruomeninė veikla – visa tai galima rasti tiek legendose, tiek kasdienybėje. O jei panašumų netrūksta, vadinasi, ir analizuoti mitus galima pasitelkiant tokius pačius metodus, kaip ir tiriant mūsų santykius.

Jau pasakojau, kaip mitologijos ir folkloro tyrinėtojai naudoja bioinformatikos metodus, siekdami atsekti mitų ir pasakų tarpusavio ryšius. Tačiau vien tuo matematinis modeliavimas, tiriant senovinius pasakojimus, neapsiriboja. Kitas galingas matematinis įrankis, leidžiantis geriau suprasti senąsias istorijas, yra socialinių tinklų analizė.

Šis metodas skirtas tirti socialinių santykių tinklus taikant grafų teoriją ir yra taikomas ieškant atsakymų į įvairiausius klausimus. Kaip internete keliauja tweetai? Kaip formuojasi ir veikia gatvių gaujos? Kaip vyksta mokslininkų bendradarbiavimas? Nenuostabu, kad tyrėjai nutarė šį metodą išbandyti ir analizuodami epus.

Pirmasis pasirodė 2012 m. ir apėmė tris tekstus: anglosaksų „Beovulfą“, graikų „Iliadą“ ir airių „Táin Bó Cuailnge“ (išvertus tai reikštų kažką panašaus į „karvių išvarymą iš Cooley`io“). Klausimas paprastas – kuriuose iš jų socialiniai tinklai artimiausi tikriems? Ar tokia analizė gali padėti įvertinti, kuriuose atsispindi istoriniai įvykiai?

Beovulfas. Hellen Strattton iliustracija iš A book of myths (1915) New York : G. P. Putnam's sons; London, T. C. & E. C. Jack.

Pirmieji du epai daugiau ar mažiau siejami su konkrečiais istoriniais įvykiais ar veikėjais, tik airiškasis jokio aiškaus istorinio pagrindo neturi. Net archeologiniai tyrimai nerodo, kad nutikimai, panašūs į karvių išvarymą, iš tiesų būtų vykę. Istoriniai tyrimai achajų ir trojėnų kovai turi daugiausiai pagrindimo. Nors apie Olimpo dievų kišimąsi į konfliktą nieko tikro pasakyti negalima, bet kitoje pasakojimo dalyje atspindimi realūs XII a. pr. Kr. įvykiai. „Beovulfo“ istorija mažiau tikroviška, tačiau kai kurie jo veikėjai tikrai egzistavo. Tad būtų galima tikėtis, kad „Beovulfo“ ir „Iliados“ socialiniai tinklai yra panašesni į realius, o štai „Táin“ – mažiau tikroviški. Kaip parodė tyrimas, iš tiesų, tikroviškiausias pasakojimas pagal šį aspektą yra „Iliada“, o airių epas labiau primena Marvel komiksus (taip, lyginimas atliktas su jais) nei realius socialinius tinklus.

Vertinant mitų tikroviškumą taikant socialinių tinklų analizės metodą, keletas rodiklių yra esminiai. Laipsnio dėsnis apibūdina ar tinklo struktūra priklauso nuo mastelio, ar ne. Vidutinis tako ilgis matuoja tinklo sujungtumą per tai, kiek žingsnių vidutiniškai reikia, kad nuo vieno tinklo taško būtų galima pasiekti kitą. Klasterizacijos koeficientas parodo tikimybę, kad vieno taško kaimynai bus ir vienas kito kaimynai. Tranzityvumas taip pat matuoja klasterizaciją, tačiau viso tinklo lygyje. Dauguma realių socialinių tinklų yra asortatyvūs, t.y. juose taškai dažniau jungiasi su panašų jungčių skaičių turinčiais taškais. Pavyzdžiui, žmonės dažniau bendrauja su savo šeimos nariais, studijų draugais, darbo kolegomis ar pan. Galiausiai, socialinis tinklas laikomas mažu pasauliu, jeigu taškai vienas kitą gali pasiekti su sąlyginai nedaug žingsnių, lyginant su bendru tinklo dydžiu. Palyginus socialinius tinklus mituose ir realybėje, galima suprasti, kurios legendos yra tikroviškesnės ir, labiau tikėtina, turi istorinį pagrindą.

Socialiniai tinklai islandų sagose. Šaltinis: https://arxiv.org/abs/1309.6134

Minėtajame tyrime visų epų tinklai atitiko mažo pasaulio kriterijų, buvo aiškiai klasterizuoti, hierarchiški ir atsparūs atsitiktinėms atakoms. Tačiau lyginant su tikrais tinklais, jie mažiau linkę paisyti laipsnio dėsnio, turi didesnius komponentus (gana uždaras susijusių taškų grupes) ir nėra asortatyvūs. Čia išimtimi yra „Iliada“. Jos socialinis tinklas seka laipsnio dėsnį, yra asortatyvus, o jo struktūra geriau subalansuota. „Beovulfo“ tinklas nėra asortatyvus, tačiau pašalinus iš analizės patį Beovulfą, tokiu tampa. Tad epas atsiduria pilkoje zonoje tarp realistiškų ir nerealistiškų tinklų. O štai iš „Táin“ reikėtų pašalinti net šešis marveliškus superherojus tam, kad jo tinklas taptų artimesnis tikriems.

Gavus įdomių rezultatų, kurie dera ir su istorikų turimomis žiniomis, atlikta ir daugiau studijų. Pavyzdžiui, papildomo dėmesio sulaukė islandų sagos. Jose ne tiek daug fantastinių elementų, o patys pasakojimai daug dėmesio skiria IX–XI a. įvykiams. Todėl nenuostabu, kad ir jų socialiniai tinklai labai tikroviški. Konfliktai ir draugystės, mažesnių tinklo grupių dydžiai neleidžia taip paprastai šių sagų atskirti nuo to, ką apie viduramžišką islandų visuomenę galėtų parašyti istorikai.

Egilis iš Egilio sagos, XVII a. rankraštis. Šaltinis: http://fathom.lib.uchicago.edu/1/777777122294/3093_egilsidebar.html

Vis tik plačiausias tyrimas atliktas Padraigo Mac Carrono disertacijoje, kuri tapo ir kitų aptartų straipsnių pagrindu. Čia tyrinėti airių, graikų ir romėnų, germanų, islandų, valų, karaliaus Artūro ir kiti mitai. Papildomai analizė pritaikyta „Žiedų valdovui“ ir „Merginai su drakono tatuiruote“. Lyginamasis tyrimo pobūdis leido įvertinti, ar taikant socialinių tinklų analizę galima: a) klasifikuoti mitus pagal jų tipus; b) atskirti mitus pagal kultūras.

Kaip rodo disertacijos išvados, daugumoje mitų socialiniai tinklai yra netikroviški. Žinoma, tą dažnai lemia ir tai, kad dėmesys neretai skiriamas konkrečiam herojui, o ne visai bendruomenei. Tinklai tikroviškesni, kuomet istoriją sudaro keli trumpesni pasakojimai. Mitų tikroviškumas, o tuo pačiu ir tipas, siejasi ir su kultūromis. Kaip rašo Mac Carronas, airių, anglų ir amerikiečių istorijose mėgstama pasakoti apie didvyrį, kovojantį prieš pasaulį, o štai skandinavai pasakodavo apie žmones ir platesnio masto konfliktus. Tad socialinių tinklų analizė leidžia tiek mitus klasifikuoti, tiek suprasti, kokioms kultūroms kokios pasakojimų veikėjų ryšių struktūros svarbiausios.

Žvelgiant į asortatyvumą, laipsnio dėsnį, klasterizaciją, ir pasaulio mažumą, Mac Carrono disertacija kaip pasakojimus su tikroviškiausiais tinklais išskyrė valų „Mabinogioną“, islandų Poetinę ir Prozinę Edas, islandų sagas ir airių Brikreno puotą. Žinoma, tai nebūtinai reiškia, kad visi jie turi aiškų istorinį pagrindą. Vargu, ar valų anapilio Annwn valdovas Arawn (beveik Arūnas) tikrai egzistavo. Tačiau socialinių tinklų analizė leidžia geriau suprasti mitų struktūrą, skirtingų tautų legendų panašumus ir skirtumus. Srityje, kurioje lyginamoji analizė beveik išimtinai remiasi kokybiniais tyrimų metodais, kiekybinė prieiga gali įnešti šviežių atradimų.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.