„Spirit Island“: praktinis vadovas kolonistų išvarymui

Žaidimai „Spirit Island“: praktinis vadovas kolonistų ...

Salos dvasios, vardu Laukinės Ugnies Širdis, gyvenimas buvo visai neblogas. Čiabuviai ją garbino, o šventoms vietoms niekas negrėsė. Bent jau iki tol, kol iš už jūrų marių nepasirodė baltieji kolonistai. Jie ėmė statyti miestus, taip griaudami šventoves, engti vietinius, taip mažindami garbintojų, atnešė ligų… Žodžiu, kolonistai – visų bėdų ir nelaimių šaltinis. Klausimas, aišku, tik vienas: kaip tų niekšų atsikratyti?

Žaidime būtent ir reikia atsikratyti baltųjų kolonistų ir sugrąžinti salai, jos gyventojams ir ypač dvasioms ramybę. Įprastai žaidimuose tenka įsijausti į užkariautojų vaidmenį ir įsigalėti naujoje teritorijoje, stengiantis išstumti kitus žaidėjus bei įveikti sutinkamas kliūtis. „Spirit Island“ tokius žaidimus apverčia. Čia jums teks įsijausti į salos dvasių vaidmenį ir ne plėsti kolonistų teritorijas, o jas mažinti. Naikinti tyrinėtojus ir griauti miestus.

Tyrinėtojai ir jų kolonija džiunglėse.

„Spirit Island“ yra bendradarbiavimo tipo žaidimas 1–4 žaidėjams. Visos salos dvasios susivienija ir viena kitai padeda kovoti prieš bendrą priešą. Bendradarbiavimo žaidimai dažnai susiduria su viena nemaža problema. Jie dažnai sudaro galimybę atsirasti alfa patinui, atsiprašau, „alfa žaidėjui“. Jis pradeda visiems aiškinti, ką reikia daryti, už visus sužaidžia ir pats sau vienas džiaugiasi procesu. „Spirit Island“ šios problemos sugeba išvengti. Kiek teko žaisti, dominuoti nebuvo nei kaip, nei kada. Tą patį pastebi ir kitos apžvalgos. Salos dvasių galios stipriai asimetriškos, todėl sėkmingai įvertinti, kaip geriausia kovoti su įsibrovėliais, galima tik drauge. Tad jeigu bendradarbiavimo žaidimai kelia alergiją dėl alfa žaidėjų, neskubėkite „Spirit Island“ iš karto nurašyti.

Žaidimas pradedamas pasirenkant kokia salos dvasia kuris žaidėjas bus. Iš viso yra aštuonios savitos dvasios. Kai kurios jų tinkamesnės pradedantiesiems, kai kurios – pažengusiems žaidėjams. Pavyzdžiui, galite tapti Staigiu Žaibo Trenksmu, Kaip Liepsna Mirgančiais Šešėliais ar Alkanu Vandenyno Glėbiu. Kiekviena dvasių turi savitas galias ir sau specifinę žaidimo struktūrą. Vienoms geriau sekasi tiesiogiai galabyti įsibrovėlius, o kitos labiau linkusios gąsdinti. Štai Alkanas Vandenyno Glėbys specializuojasi naikinamas kolonijas pakrantėse. Tai, kad visos dvasios labai skirtingos, padeda spręsti ir minėtą alfa žaidėjo problemą. Informacijos tiek daug, kad vienam viską susekti praktiškai tampa nebeįmanoma ir reikia visų žaidėjų įsitraukimo. Didelis pasirinkimas padidina norą žaisti dar ir dar, nes kiekvieną kartą tenka rinktis kitą strategiją, suprasti, kaip išnaudoti savo dvasios stiprybes, ir surasti sinergijas su kitų žaidėjų turimomis galiomis.

Dvasios rengiasi kovai.

Be dvasių žaidime dar yra kolonistai. Tai – tyrinėtojai, miestai ir didmiesčiai. Tyrinėtojai keliauja po salą, įkūrinėja miestus, kurie auga ir galiausiai tampa didmiesčiais. Kuo jų daugiau, tuo sunkiau darosi dvasioms. Jie ne tik plečia kolonijas, bet ir niokoja pačią salą, taip tiesiogiai kenkdami dvasioms. Laimei, pastarosios turi sąjungininkų, dahanų. Tai vietiniai gyventojai, kurie labiau primena grybus negu žmones. Dvasios juos gali varinėti po salą ir priversti kautis su įsibrovėliais. Kadangi pastarieji moka duoti atgal, labai svarbu sistemingai dahanus kartais sutelkti sustiprinant jų daromą žalą, o kartais išblaškyti išvengiant didelių nuostolių.

Dahanai-grybukai puola tyrinėtojus.

Kiekvieną ėjimą sudaro keturios pagrindinės fazės. Dvasių fazės metu žaidėjai gauna naujas galias, tobulina savo dvasią, gauna energijos ir pan. Pasiruošus kovai su įsibrovėliais prasideda greitųjų galių fazė, kurios metu žaidėjai gali naudoti specifines turimas galias, taip nukenksmindami kolonistus. Šie, žinoma, nelieka skolingi ir įsibrovėlių fazės metu plečia savo užkariavimus. Salą sudaro keturių tipų teritorijos: smėlynai, pelkės, kalnai ir džiunglės. Kad sužinotume, kokie europiečių kėslai, verčiamos kortelės su teritorijų tipais, kurios nurodo, kur keliauja tyrinėtojai, kur atsiranda miestai ir didmiesčiai. Veiksmai seka vienas kitą, tad jeigu šiame ėjime tyrinėtojai keliauja į džiungles, tai kitame ėjime jose jau kursis miestai. Tai leidžia numatyti dalį kolonistų veiksmų dviem ėjimams į priekį. Lėtųjų galių fazės metu žaidėjai vėl gali pakenkti įsibrovėliams. Tuomet seka ėjimo pabaiga, viskas sutvarkoma, atnaujinama ir prasideda naujas mūšis.

Mūšis nėra begalinis ir laikas senka. Pasibaigus kiekviename ėjime atverčiamoms teritorijų kortelėms žaidimą laimi įsibrovėliai. Kitas būdas žaidėjams pralaimėti – leisti priešui nuniokoti salą. Kada dvasios gali džiaugtis iškovota laisve nuo kolonistų? Žinoma, jeigu pavyksta visus juos sunaikinti. Tačiau kuo daugiau baimės jiems pavyksta įvaryti, tuo viskas darosi paprasčiau. Pergalei gali pakakti sugriauti didmiesčius, o jei labai išgąsdinsite, nieko daugiau ir nebereikės. Baimė padarys savo gerą darbą.

Žaidimas turi ne vieną privalumą. Pirma, tai žaidimas be alfa dvasios, todėl įsitraukia visi žaidėjai. Antra, netenka žaisti vien sau. Bendradarbiavimas ir bendrų veiksmų planavimas yra būtinas, kitaip tiesiog nepavyks laimėti. Trečia, gražus apipavidalinimas. Visi komponentai gražūs, net ir grybukai dahanai, kurie kiek primena Mario ir Luigi. Kolonistų figūrėlės visai puikios ir funkcionalios. Kadangi miestai turi daugiau nei vieną sveikatos tašką, juos pasukus skirtingais kampais labai paprasta sekti kiekvieno jų stiprumą. Ketvirta, žaidime yra skirtingi scenarijai ir skirtingi kolonistai – net švedai, – todėl yra daug sudėtingumo lygių ir įvairovės. Dėl to „Spirit Island“ galima žaisti ne vieną ir ne du kartus. Galiausiai, pats temos apvertimas nuo kolonizavimo prie kolonijų griovimo yra smagesnis.

Gražesnioji žemėlapio pusė, kurioje sunkiau orientuotis.

Pasistengus galima sugalvoti ir trūkumų. Vienas jų – žaidimas pakankamai sudėtingas, tad viską perprasti nėra taip paprasta, todėl pradžia nebus lengva. Tiesa, nemažai laiko užima ir vėlesnės partijos, ypač susipažįstant su naujomis dvasiomis ir bandant perprasti jų strategijas. Daugiau didesnių žaidimo bėdų pastebėti neteko.

Verdiktas labai paprastas. „Spirit Island“ verta išmėginti net jeigu nesate bendradarbiavimo žaidimų mylėtojas. Tema, gera mechanika, išlaikytas balansas ir keli sudėtingumo lygiai leidžia žaidimui drąsiai rašyti penkis balus iš penkių. „Spirit Island“ jau turi ir papildymą, tačiau jo žaisti neteko, tad ir pakomentuoti negaliu. Bet jei kūrėjams pavyko taip gerai sudėlioti pagrindinį žaidimą, turiu vilčių ir dėl papildymo.

Techo naujienos į Jūsų el. pašo dėžutę: