Tamsioji fentezi: „Juodoji gvardija“

Fantastika Tamsioji fentezi: „Juodoji gvardija“...

Fentezi – ne tik elfai, dvorfai, hobitai ir barzdoti burtininkai su apsiaustais. Fentezi gali būti tamsi, niūri, kruvina ir netradicinė. Vienas iš tokios – tamsiosios fentezi – pavyzdžių – amerikiečių rašytojo Gleno Cooko serija „Juodoji Gvardija“ („Black Company“).

Pasakyk vidutiniam žmogui „fentezi“, ir jis arba gūžtels pečiais, arba atšaus: „Žiedų valdovas!“. Ir dar, tenka pastebėti, daugeliui fentezi kažkodėl pirmiausia asocijuojasi su šviesiomis emocijomis: linksmučiai hobitai, dainuojantys elfai, gražuoliai vienaragiai, juokingi dvorfai, o jei jau orkai, goblinai ir drakonai – tai tik tam, kad būtų ką lupti.

Laimei, paskutiniu metu išpopuliarėjusi „Ledo ir ugnies giesmė“ („A Song of Ice and Fire“, televizijoje rebrandinta į „Game of Thrones“ – pagal pirmąją knygą) plačiosioms masėms parodė, kad fentezi gali būti ir kitokia. Bet tai – jau palyginus naujas kūrinys: nors pirmoji šio George R. R. Martino ciklo dalis pasirodė 1991 m., masinė psichozė prasidėjo tik kai knygos buvo pradėtos ekranizuoti, 2011 m.

Tuo tarpu tamsiosios fentezi pavyzdžių esama ir iš daug senesnių laikų. Šįkart pakalbėkime apie G. Cooko „Juodąją gvardiją“ („Black Company“) – ciklą, pradėtą dar 1984 m.

Apie ką čia?

Esu prisiklausęs įvairių apibūdinimų. Pradedant „čia knyga berniukams“ ir baigiant „kažkokia kelio knyga, kur visi eina, eina, ir niekur nenueina“. Beje, abiejuose kraštutinumuose yra kažkiek tiesos, tik dalis pamiršta, kad „Žiedų valdovą“ taip pat galima vadinti kelio knyga, nes juk ten visą laiką einama – iš pradžių pirmyn, paskui atgal, o galiausiai – į mirtį.

Bet grįžtant prie Gvardijos, berniukizmo ir keliavimo – kokios gi dar gali būti knygos apie profesionalių samdinių būrį, apimančios penkiasdešimties metų karinio junginio istoriją? Kaip jie visą tą laiką rūgo viename tarpusavyje besiniaujančiame mieste? Come on, skaitytojas gi užmigtų ties pirmu antros knygos trečdaliu.

Gvardija

Juodoji Gvardija – tai kietų vyrukų šutvė. Tokių (tarkim) dvimetrinių, su savaitę neskustomis barzdomis, trenkiančių netauriuoju alkoholiu bei prakaitu, ir blizgančių iš visų pusių styrančiais ašmenimis. Tokių, kuriems atėjus į miestą, visi užrakina ne tik savo žmonas ir dukteris, bet ir kates, šunis, o gal net ir žiurkes. O visą turtą tvirtai tvirtai prikala vinimis (nebūtų pseudoviduramžių pasaulis — tai dar ir privirintų), nes kaip vieno iš savo bendražygių pasaulio supratimą nušviečia jo kolega, „Vienaakis savo turtu laiko viską, kas netinkamai padėta, o netinkamai pradėta yra tai, ką jis sugeba nurakti“.

Tai va, ir tokia degradų kompanija kažkaip tampa visos serijos protagonistais ir tūkstančiams fanų – net simpatijų objektu.

Nes didele tokio jų įvaizdžio dalimi yra tai, kad juos taip mato priešai, o priešai, sutikite, labai retai kada stengiasi įvertinti objektyviai. Be to, toks įvaizdis – jau savaime geras ginklas. Juodoji Gvardija yra pakankamai praktiška ir niekada nesiveržia į mūšį, jei jį įmanoma laimėti kitokiais būdais ir triukais.

Patys juodagvariečiai save mato tiesiog kaip nepritapėlių – žinoma, toli gražu ne šventųjų – šutvę, nuo kurių nusisuko visas pasaulis, (o iš tiesų tai patys nusisuko nuo jo). Vieni turi kriminalinę, kiti šiaip ne kokią praeitį, bet praeitis, nuo to laiko, kai įstojai į Juodąją Gvardiją, oficialiai tampa nebesvarbi: tu tampi Brolijos dalimi, o visa kita nebėra svarbu. „Mes atsiribojom nuo titulų. Mes kaunamės už pinigus ir neapibūdinamą garbę. Čia visai niekuo dėta politika, etika ir moralė“, rašo Gvardijos metraštininkas Kranklys.

Nors realybėje kartais vienokia ar kitokia praeitis ir jos vaiduokliai veža bent pusę knygų siužeto.

Tad Gvardijos šūkis yra yra daugmaž „mes prieš pasaulį, pasaulis prieš mus, kas mums mokės, tiems ir dirbsim“, tik, va, su darbdaviais juodiesiems vis nesiseka. Ko gero, nėra nė vieno karto jų istorijoje, kad su darbdaviu būtų išsiskirta taikiai. Paprastai gvardiečius vis pabando išdurti, dėl ko prisidirbęs darbdavys labai pasigaili ar išvis susiprastina iki nulio, o gvardija, spardydama rūkstančius nuodėgulius ir valydamasi kraują nuo ašmenų, patraukia ieškotis naujų samdytojų.

Character-driven

Jau minėjau, kad niekaip nesutikčiau, jog Juodosios Gvardijos ciklas yra tik knyga apie keliones ir joje pasitaikantį kraują. Iš tiesų visas serijos kabliukas – itin gerai nukalti veikėjai, sudarantys visą istorijos stuburą:

Savo prisirišimą vienas prie kito nuolatinėmis tarpusavio niautynėmis demonstruojantys du mažuliukai burtininkai niekšeliai, iš kurių vienas yra mažas aptriušęs susiraukšlėjęs juodaodis su vienintele akimi, o kitas – ne veltui gavęs Goblino pravardę; senas, ramus, bet mokantis supykti romantikas Kapitonas, vadovaujantis visai šiai margaspalvei, bet stebėtinai vieningai gaujai; tamsios auros savanoriškai nebylus magas, net ir saviems keliantis šiokią tokią baimę; slepiantis prarastą praeitį didikas, pasirinkęs šaltakraujo žudiko, žudančio vien žvilgsniu įvaizdį; nuolat visaip kapojama, bet vis medikų sulopoma geriausių draugų pora (Otto, lietuviškai kažkodėl išverstas „Turku“ ir Hagopas, kas neatpažino); nebylė mergaitė, galiausiai prisiimanti nelengvą rolę kolosaliose niautynėse – ir dar krūva smulkesnių, bet nepamirštamų personažų.

Na ir žinoma, pats istorijos pasakotojas (ne visose, bet daugelyje serijos knygų) – tiesiog nepateisinamai paaugliškai romantiškas keliasdešimtmetis (knygos prasideda, kai jam apie trisdešimt, taip ir nesibaigia – kai jam turbūt jau apie septyniasdešimt) vyrukas, dirbantis gaujos gydytoju ir metraštininku. Dėl šio personažo – ir per jį atskleidžiamo vaizdo į pasaulį – greičiausiai ir limpa tas „knygų berniukams“ įvaizdis.

Tai, kad serija tapo labai populiari tarp Irako kare tarnavusių JAV kareivių, visiškai nenuostabu – pats G. Cookas sako, kad personažų prototipais yra realūs jo tarnybos draugai (rašytojas tarnavo kariniame JAV laivyne), tad iš čia ir tas realizmas, kad Juodosios Gvardijos kareiviai yra ne kažkokie plokšti vienspalviai herojai, o visiškai žemiškos būtybės, turinčios savo privalumų ir tamsiųjų pusių.

Be to, G. Cookas atskleidė ir kitą serijos sėkmės receptą: „Aš pasakoju viską taip, kaip pasakočiau draugui bare prie bokalo alaus“. Tai - visiška tiesa: visas pasakojimas knygose – asmeniškas, gyvas, su dažnomis sarkazmo gaidelėmis ir ironiško humoro kibirkštimis.

Pasaulis

Juodosios Gvardijos pasaulis – pseudovidurmažių maginės fantastikos pasaulis. Daugoka tamsos, bet ta tamsa sklinda ne iš kažkokio vienspalviškai juodo Priešo, prieš (ar už) kurį visi kovoja, bet iš pačių pasaulio gyventojų, kurie čia į geruosius ir bloguosius nesusiskirstę – visi čia yra visiškai logiškai riestais į save nagais. Tiesa, kai kas retkarčiais nušvinta nepateisinamu idealizmu (kam gi nepasitaiko?), bet vis dėlto gyvenimą vairuoja sveikas pragmatizmas.

Aišku, kiekvienas įsivaizduos savaip, bet man pasaulis, per kurį žygiuoja Gvardija, labiausiai kelia asociacijas su daugmaž Karolio Didžiojo laikų, t.y. devintojo amžiaus Europa. Gal kiek modernesnis detalėse ir išsivystyme, bet aliuzijų pakanka — buvo viena megaimperija, ją sugriovė, tada vėl atkūrė, ir ji dabar tokia, kad, atrodo, gyvuos amžinai – net pasitraukus valdovui (Valdovei).

Magija ir jos padėtis – taip pat savotiška, ir galima sakyti, realistiška. Magija beveik atlieka technologijos vaidmenį: ji yra, ji matoma, ja naudojasi ne visi, nes ją reikia išmanyti, ir ji yra galios įrankis bei garantas. Bet, regis, jos valdymas yra ne įgimtas, o išmokstamas.

Truputį gaila, kad antroje ciklo pusėje vidinė pasaulio mitologija paverčiama realybe – tai gerokai kerta per ligtolinį pasaulio realistiškumą ir vyravusį sveiką religinio skepticizmo toną.

Išvis, ciklo pradžia ir pabaiga smarkiai skiriasi, ir tai yra vienas iš labiausiai fanų kritikuojamų dalykų.

Įdomu ir tai, kad antroji ciklo dalis persikelia į ryškiai multikultūrinę erdvę, kurioje kažkaip sugyvena skirtingų religijų bendruomenės, projektuotos pagal islamą, induizmą ir sikhizmą (viena Indijos religijų). Be to, yra ir kažko panašaus į afrikiečius (kažkas tarp zulusų ir masajų), ir net į japonus.

Vertimas...

G. Cookas tikrai moka kurti pasaulius. Šis, kuriame žygiuoja Juodoji gvardija – įvairialypis, bet nuoseklus, ir labai vaizdingas. Sutinku, ištraukti iš konteksto (o ypač – išversti į lietuvių kalbą) tokie vietovių pavadinimai, kaip Kančių Jūra (Sea of Torments) Ašarų Laiptai (Stair of Tears), Baimės Lyguma (Plain of Fear) ar Žavuma (Charms) atrodo… khem… sakykim, šabloniški ir banaloki, bet skaitant (o ypač – originalo kalba) jausmas visiškai kitoks.

Ir esmė ne vien pavadinimuose. G. Cookas tiesiog turi talentą keliais štrichais tiksliai ir taikliai nutapyti paveikslą, pavaizduoti veikėjus, perteikti aplinkos atmosferą. Pavyzdžiui, tamsiais lietuviškos žiemos vakarais, klampojant nenuvalytomis gatvėmis kai sniegas drebia į akis taip, kad net nuosavos nosies nematyti, nesunku įsivaizduoti, kaip atrodė Rožyno operacija, kurios metu buvo gaudomas Grėbėjas. Arba Kadagys – dar prieš dešimtmetį šis Šiaurinės Imperijos miestas turėjo pakankamai gerai asocijuotis su stereotipine Naująja Vilnia, Naujininkais ar Šnipiškių Šanchajumi su visais tenykščiais gyventojais.

Bet kad jau apie vertimą, tai atvirai kalbant, lietuviškasis eridaniškasis yra ganėtinai baisus. Ir vietomis pasižymintis neatsekamais logikos vingiais. Apie Otto, kažkodėl tapusį Turku (nes Osmanų imperija?), jau minėjau, bet tada kodėl Elmo išliko Elmo, o netapo kokiu nors Guobium? Lady virtimas į Valdovę gal kažkiek ir logiškas, bet originalas, pripažinkim, turi įvairesnių spalvų. Taip pat susiaurėja ir Viešpačiu lietuvių kalboje virtęs Dominator.

Tiesa, Pašvęstųjų (Ten Who Were Taken), kaip ir jų vardų vertimo, pasirinkimai neblogi kaip ir protagonisto Kranklio (Croaker). Bet dar viena iš priežasčių, kodėl verta skaityti seriją anglų kalba – tas pats Croaker turi daug didesnį prasmių spektrą – čia turint omenyje, kad anglų kalboje tai slengu reiškia ir kalėjimo gydytoją, ir pažodžiui – kranksėtoją, pesimistą, viskuo nepatenkintą. Kranklys yra ir toks, ir toks.

Na bet bendrą vertimo kokybę galima įsivaizduoti tokiu pavyzdėliu iš pirmosios knygos pradžios, pirmųjų 20-ies puslapių.:

Ir aš vėl pakartojau, kad patys sunkiausi laikai Gvardijos istorijoje… kol supratau, kad pats sau prieštarauju. Jau norėjosi viską mesti.
– Krankly? Tu baigei?
– Sugalvokit teisėtą pretekstą, ir aš vyksiu kartu.
Tom-Tomas pašaipiai pabarškino būgną. Vienaakis sukikeno:
– Tai darbas Goblinui, Krankly. Anksčiau jis buvo teisininkas.
Goblinas įsižeidė.
– Aš buvau teisininkas? Tai tavo motina buvo advokato…
– Pakaks! – trinktelėjo per stalą Kapitonas.

Atrodo, viskas lyg ir logiška? O dabar palyginam su originalu:

I reiterated that darkest hour in the Company’s history… till I realized I was arguing with myself.
Half of me wanted to sell out.
“Croaker, are you finished?”
I swallowed. “Find me a loophole and I’ll go along”.
Tom-Tom gave me a mocking drumroll. One-Eye chuckled. “That’s a job for Goblin, Croaker. He was a lawyer before he worked his way up to pimping.”
Goblin took a bait. “I was a lawyer? Your mother was a lawyer’s…”
“Enough!” The Captain slapped the tabletop.

Ge-nia-lu!

Tonkas!

Na ir žinoma, dar vienas neatskiriamas Juodosios Gvardijos atributas – tonkas. Realus kortų žaidimas, perkeltas į Gvardijos pasaulį. Žaidimas, tiesiog sutvertas tokioms situacijoms, kai partijai gali skirti minutę ar dvi, tada turi kokią užduotį, o vėliau vėl gali sugrįžti ir prisijungti kelioms partijoms iki naujo priverstinio pakilimo nuo stalo.

Kažkada, autobusais keliaudami į koncertus, kelionę skaičiuodavome ne valandomis ar kilometrais, bet suloštomis tonko partijomis. Visam keliui kantrybės ir galimybių neturėdavome, bet vidutinė kelionės trukmė būdavo apie pusantro šimto partijų. Žaidimas – paprastas, išmokstamas per kelias minutes, labai daug galvojimo nereikalaujantis, atpalaiduojantis – sėdi, plepi ir loši. Ir jautiesi Juodosios gvardijos nariu, žinoma!

Na ir pabaigai

Neabejoju, kad „Juodoji gvardija“ patiks ne visiems. Kai kam ciklas pasirodys per ilgas (lygiai kaip ir šis rašinys). Kai kuriems – pernelyg monotoniškas, ar naivus, ar nuspėjamas (ir tenka pripažinti, į ciklo pabaigą viskas panašiai ir yra). Ar tiesiog neprilips, ir tiek. Bet bent jau pirmas tris knygas labai rekomenduočiau įveikti visiems. Vėlesnės knygos – tiek to, gal jau tik fanui, bet pirmos trys (ar gal keturios, įskaičiuojant „Silver Spike“, kas yra spinoffas) – tikrai iš fentezi lobyno.

Nes tai – masyvus, vaizdingas, pakankamai realistiškas ir daugiasluoksnis pasaulis, kuris šalia intensyvaus veiksmo turi ir giluminę istoriją – tik ne atskleidžiamą iškart, o dėliojamą iš nedidelių mozaikos gabalėlių.

Nes tai – pasaulis kuriame absoliuti dauguma veikėjų (kas ironiškiausia – beveik visi, išskyrus du pagrindinius) yra ne plokšti, o įvairiaspalviai, gyvi ir įsimintini – ir net nebūdami geručiais, pritraukia skaitytojo simpatijas.

Žinoma, yra ir erzinančių elementų. Vietomis tiesiog idiotiškai naivūs pagrindiniai veikėjai, vis prisikeliantys ir prisikeliantys priešai. Bet vis dėlto – gerai. Bent jau pradžia – gerai.

Beje, serija dar nėra baigta rašyti, ir lygiai kaip ir G. R. R. Martino atveju, numatytos dar dvi knygos.Tik G. R. R. Martino fanai iš tiesų laimingesni – paskutinė „Giesmės“ knyga išėjo vos 2011 m., kai tuo tarpu „Gvardijos“ – 2000 m.

Lietuvių kalba „Eridanas“ yra išleidęs 8 knygas (jas galima įsigyti ir e-formatu iš knygute.lt)

  1. „Juodoji Gvardija“ (1997)
  2. „Ilgėjantys šešėliai (1997)
  3. Baltoji rožė (1997)
  4. „Šešėlių žaidimai“ (2003)
  5. „Sidabrinis smaigas“ (2003) (spinoff)
  6. „Plieniniai sapnai“ (2003)
  7. „Niūrus laikai“ (2006)
  8. „Tamsa – tai ji“ (2006)

Originalios knygos:

  1. The Black Company (1984)
  2. Shadows Linger (1984)
  3. The White Rose (1985)
  4. Shadow Games (1989)
  5. Silver Spike (1989) (spinoff)
  6. Dreams of Steel (1990)
  7. Bleak Seasons (1996)
  8. She is the Darkness (1997)
  9. Water Sleeps (1999)
  10. Soldiers Live (2000)

Dar dvi planuojamos:

11. A Pitiless Rain
12. Port of Shadows

Šen bei ten yra publikuoti ir keli trumpi apsakymai: „Raker“ (1982), „Tides Elba“ (2010), „Smelling Danger: A Black Company Story“ (2011), „Shaggy Dog Bridge“ (2013), „Bone Candy“ (2014) ir „Bone Eaters“ (2015).

Techo naujienos į Jūsų el. pašo dėžutę: