3D spausdintos detalės, žuvies oda, stiklo pluošto audinys ar biologiškai užauginta oda – ką visos šios turi bendro? Jei paklaustumėte mados ir inovacijų dizainerio Egidijaus Učkuronio, nustebtumėte išgirdę atsakymą. Jis nuolat kuria sau naujus iššūkius dirbdamas su nestandartiniais sprendimais.
Dar 2013 metais jis sujudino Lietuvos mados pasaulį naudodamas šias medžiagas savo kolekcijoje, pristatytoje per „Injekcija“ konkursą. Daugiausiai įkvėpimo prieštarauti tradicijai įgijo dirbdamas su Islandijos mados vizionieriais Sruli Recht ir Guðmundur Jörundsson (JÖR), o šiandien Egidijų galima pamatyti vis giliau neriant į mados inovacijas, ypač aktyviai jis dirba su išmaniųjų drabužių tema. Dirbdamas kūrybinėse dirbtuvėse „Green Garage“, Egidijus mokė jaunus kūrėjus 3D dizaino ar lazerinės pjaustyklės veikimo principų ir gilinosi į skaitmeninės gamybos bei e. tekstilės panaudojimo galimybes madoje. O visai neseniai jis su komanda laimėjo dirbtuvių „Hacker Games“ konkursą, pristatę laikyseną taisančią liemenėlę. Pakalbėjome apie tai, ką jis veikia šiandien, kaip atrodys ateities gamybos realybė ir kokius iššūkius jis sau kelia rytojui.
Kaip apibūdintum skaitmeninę gamybą ir maker’ių (angl. makers) judėjimą Lietuvoje? Kokią matai skaitmeninės gamybos ir mados ateitį?
Makeriai Lietuvoje labai stiprūs, nebijo kurti ir nepalieka savo projektų vien tik hobio stadijose, bet ir drąsiai eina su jais į rinką. Stiprūs žmonės, turintys labai didelius žinių bagažus. Dalinasi informacija su kitais, manau, tai labai sveikos bendruomenės bruožas. Taip atsiranda nemažai kolaboracijų tarp skaitmeninės gamybos specialistų ir mados kūrėjų, jie mokosi vieni iš kitų, taip atsiranda tikrai įspūdingi darbai. Matome, kaip gimsta visiškai naujos formos, kurių nebūtų galima pasiekti, jei ne tokios technologijos, kaip 3D spausdintuvai ar lazerinės pjaustyklės. Dizaineriai rečiau prie dizaino artėja tradicinės pusės, kur juos varžo klasikinių audinių savybės. Technologijų pagalba kūrėjai leidžia savo vaizduotei materializuotis taip, kaip to negalima buvo padaryti anksčiau. Tikiu, kad mada taps dar įdomesnė.
Gyvenai Islandijoje, Švedijoje, o dabar grįžai ir kuri Lietuvoje. Ar pastebėjai kokių nors skirtumų tarp kūrybinių dirbtuvių (angl. makerspace) ir mados industrijos šiose 3 šalyse? Kokią didžiausią pamoką parsinešei iš savo darbo su užsienio mados kūrėjais?
Labai džiaugiuosi matydamas aktyvią bendradarbiavimo dvasią Lietuvoje. Nors esame maža šalis, mūsų svajonės ir tikslai yra didžiuliai. Nepasakyčiau, kad lyginant Lietuvos ir užsienio kūrybines profesijas, egzistuoja didelis skirtumas. Visi informaciją gauname internetu, visi sekame tas pat pasaulines tendencijas. Pagrindinis skirtumas yra tai, kam geriau sekasi tas tendencijas interpretuoti, kas sukurs labiau pravarčią ir žmonėms reikalingą idėją. Žinoma, mes vis dar turime išmokti dalintis idėjomis atviriau ir mažiau baimintis nesėkmių. Klaida yra tik vienas iš daugelio žingsnių į sėkmę.
Ar manai, kad toks nedidelis miestas kaip Vilnius turi kokią nors įtaką kūrybiškumui? Ar jautiesi didesnės, tarptautinės maker’ių bendruomenės dalis?
Vilnius yra fantastiška vieta, pakrauta pozityvios jaunų kūrėjų energijos. Tai yra puiki vieta gyventi, ypač žinant, kad lokacija nebeturi įtakos, jei nori būti tarptautinės bendruomenės dalimi. Gali gyventi Vilniuje ir, tuo pat metu būti aktyvus online bendruomenėse, taip tapdamas maker’ių scenos dalimi.
Tave geriausiai žinau kaip žmogų, kuris kurdamas drąsiai naudojasi inovatyviomis medžiagomis. Kaip pradėjai gilintis į šią temą?
Mada yra tik viena iš daugelio kūrybiškumo formų, kuria gali save išreikšti. Gal skambės išprotėjusiai, bet tikrai nematau didelio skirtumo tarp drabužių kūrimo ir darbo su hardware’u. Metodas yra tas pats, ar tu kursi drabužius, ar produktų dizainą, muzikinį kūrinį ar kompiuterinę programą. Visa tai yra kūrybiškumo raiška. Jei moki keletą pagrindinių taisyklių, jas lengvai pritaikysi bet kuriame lauke.
Tas pats principas galioja ir dirbant su skirtingomis medžiagomis. Mane žavi tai, kaip jos gali pakeisti objektą ir kokią skirtingą patirtį jos gali suteikti žmogui, naudojančiam galutinį produktą. Mane visiškai sužavėjo medžiagų įvairovė dirbant Islandijoje. Ši šalis žymi savo nenulaižytomis, nepaliestomis erdvėmis, kuriose gali išbandyti medžiagas joms įprastoje aplinkoje, unikalioje gamtoje. Tekstūra ir medžiagiškumas yra gamtos būdas komunikuoti su žmonija. Mes ne tik matome, ką rodo mūsų ekranai, ne tik girdime tai, kas sklinda iš mūsų ausinuku, mes dar ir jaučiame prisilietimu, kuris taip pat suteikia informaciją ar estetinį išgyvenimą.
Maker’ių judėjimas yra pastatytas ant individualizuotų sprendimų: gali su 3D spausdintuvu atsispausdinti savo veidą formos pakabuką, lazeriu išpjauti savo sukurtą pattern’ą suknelei ar LED’ais apšviesti savo marškinėlius. Ar manai, kad tokia tendencija tęsis ir pamažu visi turėsim namuose po 3D spausdintuvą, kuriuo kas rytą atsispausdinsim po naują batų porą, ar visgi tai liks labiau nišiniu hobiu entuziastams?
Dabar sunku pasakyti, kaip išsivystys šios technologijos. Prieš kelis metus, kai mobiliųjų aplikacijų kurimas buvo laikomas nišiniu ir nedaug kas tikėjo, kad tai išsivystys iki to, ką matome ir turime dabar. Manau, kad kažko panašaus galima tikėtis ir iš 3D spausdinimo ir IoE (Internet of everything) rinkų.
Madoje, ypač fast fashion, matom daug netvarių sprendimų: nekokybiškos medžiagos, vieną sezoną ar vieną skalbimą išgyvenantys drabužiai, skirti trumpalaikiam vartojimui. Ar tavo naudojamos medžiagos labiau prisideda prie šios problemos, ar ją sprendžia?
Žmonės nori personalizacijos, kažko vertingesnio, negu tiesiog daiktas. Manau, tai ir nuspręs fast fashion likimą. Masinis produktas nebeatrodo vertingas, net kažkaip morališkai pasenęs. Norėčiau tikėti, kad tvarumo ir vartotojiškumo problemos bus išspręstos pačių vartotojų, kurie reikalaus kokybiškų, tikrai išskirtinių daiktų, kurių nenorės keisti kas savaitę. Tokiu atveju drabužiai, kuriuos nešioji, turėtų galimybę tapti tavo identiteto, tavo personažo dalimi. Ir jei kas iš pažįstamų matys numestą kuprinę, iškart galės pasakyti, kad jį priklauso būtent tau.
E. tekstilė yra naujas buzzword’as madoje. Visgi, mikrokontrolerių naudojimas ar šviesolaidžios medžiagos skamba vis dar neįprastai. Ką patartum jauniems dizaineriams, dar tik pradedantiems domėtis šia tema? Kur pradėti, kur ieškoti įkvėpimo?
Geriausias būdas sužinoti, kaip kas nors veikia, yra su tuo dalyku eksperimentuoti. Nėra vieno būdo, kaip atrasti ir mokytis – tai ir yra didžiausias mokymosi ir atradimo džiaugsmas. Tai, kokius daiktų ar medžiagų veikimo principus tu atrandi, gali būti visiška naujiena kitiems kūrėjams. Skirtingi žmonės tas pačias medžiagas gali naudoti ir pasiekti visiškai skirtingus rezultatus. Įkvėpimas slepiasi atradime. Visi turi unikalų požiūrio tašką, jie mato dalykus skirtingai. Todėl geriausia, ką gali padaryti – eksperimentuoti ir rodyti kitiems savo unikalią perspektyvą. Visi buzzword’ai madoje yra tik priemonė, kurią verta naudoti išreiškiant savo požiūrį.
Ar manai, kad skaitmeninės gamybos technologijos ir e. tekstilė bus naudojama tik kuriant aukštąją madą, ar pamažu pradėsime matyti tokius sprendimus ir miesto gatvėse? Kokios yra tavo įžvalgos apie šių technologijų ateitį?
Technologijos tampa vis labiau palankios naudoti tiems, kas nori su jomis dirbti. Anksčiau skaitmeninė gamyba buvo labiau skirta profesionalams, dabar visi gali naudoti skirtingus jos panaudojimo būdus ir panaudoti tai savo darbe. Matau gatvės madą kaip šios inovacijos katalizatorių. Patys žmonės sprendžia, ar jiems reikia įtraukti elektroniką į savo kasdieninį stilių, ar ne. Kol kas dizaineriai dar negeba sukurti pakankamai paprastam vartotojui patogių sprendimų. Bet tai ir geras dalykas: kuo daugiau klystame, tuo labiau priartėjame prie teisingų sprendimų. Manau, kad šiandien turime daugybę erdvės atradimams, ir vienas ar kitas jų greitu metu patrauks žmones ir elektronika aprangoje taps norma.