Kaip atrodytų pasaulis, jei elektrinis variklis būtų išrastas anksčiau, nei garo mašina? O jeigu kosmoso varžybos nebūtų sulėtėjusios po žmonių išsilaipinimo Mėnulyje? Kokie pavojai gresia žmonijai per artimiausius šimtą, tūkstantį, milijoną metų ir kaip nuo jų apsisaugoti? Atsakymų į tokius ir panašius klausimus – iš viso net 55 – ieškoma „New Scientist“ žurnalo redakcijos išleistoje knygoje „The Universe Next Door“.
Tai ne pirmas kartas, kai New Scientist kolektyvas išleidžia rinkinį populiarių atsakymų į įvairius klausimus. Dar 2005 metais pasirodė „Does Anything Eat Wasps?“, kurioje surinkti atsakymai į daugybę žurnalo skaitytojų užduotų klausimų. Vėliau sekė keli tęsiniai, taip pat „Instant Expert“ serijos pažintinės knygos. „The Universe Next Door“ yra truputį kitokia: ją sudarančius tekstus sieja mažai kas bendro, išskyrus gana abstraktų įvilkimą į „alternatyvių pasaulių“ rūbą.
Kaip teigiama knygos įžangoje, tikimybė, jog Visata, Žemė ir mūsų gyvenimai bus būtent tokie, kokie yra, yra visiškai mažytė, tad galime pasižvalgyti po kaimynines Visatas ir pažiūrėti, kuo jos skiriasi. O skirtumai, aišku, gali būti tokie, kokių tik širdis geidžia. Tik ar jie yra tikėtini?
Septynios knygos dalys suskirsto keliones į šiek tiek labiau susijusias grupes. Pirmojoje pasakojama apie kitokią fiziką – kaip galėtų atrodyti multivisata? Kiek skirtingi gali būti fizikos dėsniai, kad Visata dar „veiktų“? Kaip žiūrėti į multivisatos egzistavimą per filosofinę ir etinę prizmę? Antrojoje dalyje svarstomi alternatyvios istorijos klausimai, nuo dinozaurų išgyvenimo ir galimos tolesnės evoliucijos iki nacių pergalės Antrajame pasauliniame kare (o kaip be jos) ir didesnio masto Kosmoso lenktynių.
Trečioji dalis tarsi pratęsia antrąją, bet ten nagrinėjami klausimai, į kuriuos atsakymo dar neturime, svarstant abi galimybes: kas būtų, jei atrastume nežemiškos protingos gyvybės pėdsakų, arba jei išsiaiškintume, kad tokios nėra visoje Galaktikoje? O jeigu įrodytume Dievo ar dievų egzistavimą, arba kaip atrodytų religijos be dievų?
Ketvirtoji dalis nagrinėja galimybes radikaliai pakeisti mūsų gyvenimus. Jei galėtume perstatyti miestus arba perkurti socialinę santvarką nuo nulio, kaip geriausia būtų tai daryti? Ar galėtų civilizaciją atkurti grupė vaikų, paliktų negyvenamoje saloje?
Likusios trys dalys keliauja vis toliau į ateitį: artimiausio šimtmečio technologinius proveržius, pokyčius Žemėje per 100 tūkstančių metų ir žmonijos, Žemės, Saulės bei Visatos pabaigą. Taigi aprėpiamų temų pločio rinkiniui tikrai netrūksta. O kaip su gyliu?
Reguliariems New Scientist skaitytojams visi tekstai bus jau matyti. Mat tai yra žurnalo puslapiuose per paskutinius keletą metų spausdintų straipsnių adaptacijos. Kai kurios – gerokai išplėstos, kitos tik truputį paredaguotos. Visos parašytos gana vienodu žurnalistiniu stiliumi ir skirtos nespecialistams, taigi nei viena labai giliai nekapsto.
Nors dažniausiai tekstuose remiamasi įvairių mokslinių tyrimų rezultatais, akademinio žargono čia nesutiksime, o ir patys tyrimai pristatomi tik keliais žodžiais. Kartais tai gerai – nemanau, kad gilinimasis į stygų teoriją pridėtų daug supratimo apie paralelinių visatų koncepciją. Kitais atvejais tekstai pasirodė nemaloniai per trumpi ir neišbaigti. Ypač arčiau pabaigos, kur bandoma atsakyti į klausimus apie Žemės likimą Paukščių Takui jungiantis su Andromeda ir panašius tolimos ateities įvykius.
Kiekvieno skyriaus autorius irgi vis kitas, taigi tekstų kokybė skiriasi ne tik apimtimi. Vienuose į klausimą pažvelgiama iš įvairių pusių, pristatomos ir galimos alternatyvos, ir pagrindžiantys moksliniai tyrimai. Ypač įstrigo skyrius apie galimą valstybių išnykimą, nes jame aprašytos ir priežastys, dėl kurių valstybės apskritai atsirado, ir panagrinėta, kiek tos priežastys tebereikšmingos dabar. Atrodo, kad ateityje gyvenimas gali tapti panašesnis į viduramžišką persidengiančių suverenumų mozaiką, su miestais, interesų grupėmis ir kompanijomis, kurie realiai valdys pasaulio dalis. Bet tai nėra kiberpankinė distopija, o galimai visai neblogas kai kurių šiandieninių problemų sprendimas.
Taip pat patiko skyrius apie veganizmą, nes jame neapsiribota vien veganiško gyvenimo būdo propaganda, bet paaiškintos ir problemos, kurios kiltų, jei staiga visi žmonės nuspręstų nebevartoti gyvūniškų produktų. O jų vartojame daug daugiau, nei tik maistą – pakaitalų reikėtų įvairioms kitoms medžiagoms. Ir maistinių augalų pakankamai išauginti gali būti sudėtinga, nes mes, kad ir kaip norėtume, negalime išsimaitinti ta žole, kuria sėkmingai minta karvės ar ožkos.
Prastesni tekstai knygoje nėra labai blogi, jie tiesiog... jokie. Visiškai neįsimintini. Straipsnis apie branduolinės sintezės reaktorių perspektyvas man labiau primena moksleivišką rašinėlį, atkartojantį labai gerai žinomus teiginius. Pasvarstymai apie religiją ir Dievo/dievų egzistavimą apsiriboja mėgėjiška filosofija. Paskutinis skyrelis, apie Visatos pabaigą, irgi nei šioks, nei toks. Labai pikta nepasidarė juos perskaičius, bet nusivylimas dėl neišbaigtumo liko.
Kaip bebūtų, panagrinėti klausimus „o kas, jeigu?..“ visada įdomu. Net jei ne visi 55 atsakymai įtikina, daugelis jų ir praplečia akiratį, ir duoda atskaitos taškų tolesniam gilinimuisi. Būtent paviršutiniškam susipažinimui šią knygą ir galiu rekomenduoti.