XVI a. kosmogonija: kaip pasaulio sukūrimą įsivaizdavo Italijos malūnininkas?

Kultūra XVI a. kosmogonija: kaip pasaulio sukūrimą įsiv...

Turbūt, išgirdę žodį „inkvizicija“, daugelis pagalvoja apie Viduramžius. Vis dėlto ši sistema veikė ir Naujaisiais amžiais bei rūpinosi asmenų, įtariamų įvairiais nusižengimais prieš religinę doktriną, baudimu.

1542-aisiais popiežiaus Pauliaus III įsteigta Romos inkvizicija kovojo su protestantizmo plitimu Italijoje. Paskaičiuota, jog Romos inkvizicija nagrinėjo nuo 51 iki 75 tūkst. bylų; apie 1250 asmenų buvo nuteisti mirties bausme. Inkvizitoriams nerimą kėlė ne tik nusižengimai religijai, bet ir to meto mokslininkų idėjos: 1616 m. Romos inkvizicija įvertino heliocentrinį Visatos modelį ir nusprendė, jog jis yra kvailas, absurdiškas ir paskelbė jį erezija, o Mikalojaus Koperniko knygą „Apie dangaus sferų sukimąsi“ įtraukė į draudžiamų knygų sąrašą. Heliocentrinį modelį gynęs Galileo Galilei pateko į Romos inkvizicijos akiratį ir 1633-aisiais nuteistas praleisti likusį gyvenimą namų arešte, o jo knyga „Dialogas apie dvi svarbiausias pasaulio sistemas“ taip pat uždrausta. Romos inkvizicija negailestingiausia buvo Giordano Bruno, kuris dėl savo kosmologinių teorijų nuteistas ir sudegintas ant laužo 1600-aisiais metais.

Romos inkvizicija nepasigailėjo ir Domenico Scandella, kurį visi vadino Menokijumi. Menokijus gimė 1532-aisias Monterealio miestelyje Italijos Friuli regione. Jis buvo vedęs ir turėjo vienuolika vaikų, iš kurių brandą pasiekė septyni. Menokijus dirbo malūnininku – nuomojosi du (vėliau – tris) malūnus, taip pat darbavosi staliumi, lentpjūviu, statybininku bei užsiėmė kitais smulkiais darbais.

pixabay.com nuotr.

1581-aisiais jis buvo miestelio bei gretimų kaimelių (Gaio, Grizzo, San Lonardo, San Martino) meras bei Monterealio parapinės bažnyčios administratorius; veikiausiai šias pareigas Menokijus užėmė dėl to, jog mokėjo skaityti, rašyti bei skaičiuoti. 1583-aisiais D. Scandella dėl savo svarstymų apie religiją pateko į Romos inkvizicijos akiratį ir buvo teisiamas du kartus.

Pirmą kartą Menokijus tardytas 1584-ųjų vasarį. Nors jo sūnus Ziannuto bei keli draugai mėgino apsaugoti Menokijų nuo inkvizitorių ir skleidė gandus, jog šis esąs beprotis, bet malūnininkas nemėgino išsižadėti savo erezijų, o priešingai – stengėsi savo pasaulėžiūrą kuo plačiau išdėstyti ir paaiškinti, dėl ko tik įklimpo dar giliau. Menokijus pirmąjį kartą buvo išteisintas, tačiau antrą kartą nuteistas sudeginti ant laužo. Liepsnos 67-erių sulaukusį Menokijų pasiglemžė 1599-aisiais. Tačiau Menokijus po savęs paliko vertingą palikimą: išlikę inkvizicijos teismo dokumentai leidžia papasakoti, kaip pasaulį įsivaizdavo XVI amžiaus žmogus iš nedidelio Italijos kalnų miestelio.

Inkvizicijos teismo metu paklaustas apie pasaulio sukūrimą, Menokijus papasakojo, kad, jo manymu, pačioje pradžioje buvo chaosas: žemė, oras, vanduo ir ugnis buvo susimaišę į vieną mišinį. Vėliau iš to mišinio susidarė darinys su angelais, visai taip pat, kaip iš pieno yra pagaminamas sūris, o vėliau jame apsigyvena kirmėlės. Taigi Menokijaus visata prasidėjo panašiai kaip ir Biblijos Pradžios knygoje – nuo pirmykščio chaoso. Tačiau Friuli malūninko ir jo pasakojimų atvejis yra gan unikalus: didžiąją dalį Menokijaus svarstymų apie religiją ir pasaulį istorikas Carlo Ginzburgas atsekė iki Menokijaus skaitytų knygų.

Alexander Maasch/Unsplash.com nuotr.

XVI a. pabaigoje spauda jau buvo tapusi prieinama ir skaityti mokėjusiems valstiečiams – tokiems kaip Menokijus. Be to, knygos buvo ir vienas iš reformacijos bei kontrreformacijos kovos laukų. Todėl inkvizitorius labiau gąsdino ne Menokijaus samprotavimai, bet jų šaltinis – knygos ir neigiamas jų poveikis tikintiesiems. Manoma, jog Menokijus skaitė Bibliją, necenzūruotą Dekamerono versiją, Mandevilio kelionių aprašymus, o galbūt net ir Korano vertimą į italų kalbą. Būtent šios knygos ir paskatino Menokijų ne tik mąstyti, bet ir dalintis savo apmąstymais su kitais.

Kita vertus, knygos nebuvo vienintelis šaltinis, formavęs Menokijaus požiūrį į pasaulio sukūrimą. Malūnininkas inkvizitoriams aiškino, jog „gamta sukūrė angelus iš tobuliausios pasaulio medžiagos: jie atsirado taip, kaip ir kirmėles atsiranda sūryje; o kai angelai atgijo, juos palaimino Dievas ir davė jiems valią, protą ir atmintį.“

Menokijaus pasakojimuose pasikartojęs sūrio ir kirmėlių motyvas buvo naudojamas kaip paprasta ir visiems suprantama analogija: sūryje atsirandančios kirmėlės leido paaiškinti visų gyvų būtybių atsiradimą, įskaitant ir tobuliausias būtybes – angelus bei patį Dievą. Turbūt tai ir buvo „baisiausia“, ką Menokijus galėjo papasakoti inkvizitoriams: juk paaiškėjo, kad malūninkas netikėjo, jog pasaulį sukūrė Dievas! Menokijus pasaulio sukūrimą aiškino gan moksliškai – gyvybė atsirado spontaniškai iš negyvos masės, o tokios pozicijos laikėsi ir Naujųjų amžių mokslininkai.

Breno Machado/Unsplash.com nuotr.

Tik 1668 m. italų mokslininkas Francesco Redi paneigė spontaniško gyvybės atsiradimo teoriją savo studija apie vabzdžius ir įrodė, jog kirmėlės (lervos) išsirita iš musių padėtų kiaušinėlių, o ne atsiranda iš niekur. Menokijaus svarstymai apie pasaulį buvo įkvėpti krikščionybės, neoplatonizmo bei scholastinės filosofijos. Jis save vadino filosofu, astrologu ir pranašu, tačiau iš tiesų, tiesiog visai kaip ir kiti valstiečiai, mėgino savaip paaiškinti elementalųjį, instinktyvųjį materializmą.

Vienas iš Menokijaus teismo liudininkų – valstietis Povoledo – inkvizitoriams pasakojo, jog iš Menokijaus buvo girdėjęs, jog pačioje pradžioje pasaulis buvo užtvindytas vandeniu kaip jūros putomis, kurios ėmė tirštėti kaip sūris; tada jame apsigyveno kirmėlės, kurios ilgainiui virto žmonėmis, o iš jų radosi ir pats gudriausias ir galingiausias – Dievas. Taigi Menokijaus aiškinimas apie pasaulio sutvėrimą perpasakojamas keitėsi: kaimo gyventojai nevartojo sudėtingo žodžio „chaosas“ ir pakeitė jį suprantamesne sąvoka – „pačioje pradžioje“, taip pat į pasakojimą buvo įpinti nauji elementai, kaip, pavyzdžiui, „jūros putos“ motyvas. Todėl Menokijaus istorija taip pat atskleidžia ir liaudies tikėjimo (ar tikėjimų) ištakas: žmonės savarankiškai permąstė idėjas ir vaizdinius, perdirbo juos pagal sakytinę tradiciją bei praturtino ar pakeitė pasakojimus papildydami naujomis metaforomis ir kitais elementais.

Liudininkai taip pat teigė, kad Menokijus buvo linkęs ieškoti paaiškinimų įvairiems gamtos ir astronominiams reiškinams, o juos radęs – pasidalinti jais su kitais. Inkvizitoriui paklausus apie keturis elementus (žemę, vandenį, orą ir ugnį), Menokijus atsakė, jog ugnis buvo visur – kaip ir Dievas, tačiau likę trys elementai atitiko dieviškuosius asmenis: Tėvas buvo oras, Sūnus – žemė, o Šventoji Dvasia – vanduo. Be to, ore esančios dvasios nuolatos kovėsi tarpusavyje: žaibo blyksniai buvo jų pykčio išraiška. Šnekusis malūnininkas veikiausiai nujautė, kad jo įsivaizdavimas apie pasaulį gali neįtikti inkvizitoriams, todėl pažymėjo, jog nors jis taip ir mato dalykus, bet nėra įsitikinęs, ar tai yra tiesa.

Inkvizicijos teisme liudiję valstiečiai manė, kad Menokijaus aiškinimai buvo nuodėmingi, tačiau užstojo malūnininką sakydami, jog Menokijus sau ir kitiems įvairius reiškinius mėgino aiškinti vedamas baimės. Galiausiai, apžvelgus Menokijaus pasakojimus, paaiškėja, kad daugumos jų negalima laikyti vien tik valstietiškos mitologijos ir liaudies tikėjimų išraiška. Abu šie elementai Menokijaus vaizduotėje susipynė į nuoseklų ir logišką pasakojimą. Malūnininko pasaulėžiūroje tilpo įvairiausios idėjos – tiek religinio radikalizmo fragmentai, tiek gamtamokslinis mąstymas bei utopinės svajonės apie tobulą socialinę santvarką.

Menokijaus gyvenimui įtakos turėjo du svarbūs istoriniai įvykiai: spausdinimo mašinos išradimas bei reformacija. Lengviau prieinama spauda leido Menokijui susipažinti su knygomis bei lyginti jose slypinčias žinias su iš lūpų į lūpas plintančiais pasakojimais, o knygose perskaityti žodžiai padėjo malūnininkui geriau išreikšti savas mintis bei fantazijas. Reformacijos judėjimas paskatino Menokijų dalintis savo mąstymais su kitais kaimo gyventojais, dvasininkais ir netgi inkvizitoriais; jei būtų galėjęs, Menokijus be abejonės būtų savo įžvalgomis pasidalinęs ir su kardinolais, didikais ar net Popiežiumi.

Žinoma, reikia atkreipti dėmesį ir į Menokijaus užsiėmimą: malūnininko profesija leido Menokijui susitikti su daugybe žmonių. Visai kaip ir užeigos, malūnas buvo ta vieta, kurioje lankytojai užtrukdavo kiek ilgėliau, ir, kol būdavo malami miltai, galėjo šnekučiuotis su malūnininku. Dėl tokio darbo pobūdžio malūnininkai buvo itin atviri naujoms idėjoms ir patys mėgo jomis dalintis – galbūt todėl to meto Europoje egzistavo posakis, jog tikras malūnininkas yra pusiau liuteronas.

Kita vertus, malūnininko profesija turėjo ir kitą pusę: tautosakoje egzistavo sukto, vagiliaujančio ir su pačiu velniu susidėjusio malūnininko stereotipas. Ne išimtis ir Lietuva: juk pamenate lietuvių tautosakos motyvais pripildytą Kazio Borutos apysaką „Baltaragio malūnas“?.. Taigi Menokijus nebuvo tipiškas savo meto valstietis – jis išsiskyrė iš kitų savo išsilavinimu, pasaulėžiūra; svarbus ir faktas, jog Monterealio miestelio gyventojai jį laikė atsiskyrėliu. Todėl tik dar labiau galime džiaugtis išlikusiais dokumentais, leidusiais papasakoti, kaip pasaulio sukūrimą įsivaizdavo unikali XVI amžiaus asmenybė.


Parengta pagal:

Carlo Ginzburg. The Cheese and the Worms: The Cosmos of a Sixteenth-Century Miller. JHU Press, 1992.

John B. Thompson. The Media and Modernity. A Social Theory of the Media. Stanford University Press, 1995.

Techo naujienos į Jūsų el. pašo dėžutę: