Žandikaulio evoliucija: kada paskutinįkart iš tiesų kramtėte?

Mokslas Žandikaulio evoliucija: kada paskutinįkart iš t...

32 – tiek kartų turėtumėte sukramtyti valgomą maistą. Tačiau jei kasdienį mitybos racioną sudaro košės, salotos, sriubos, troškiniai, gerai iškepti patiekalai ar burnoje tirpstantys saldumynai, ilgas kramtymas tampa fiziškai neįmanomu. Mitybos įpročiai, įsigalėję nuo ūkininkavimo atsiradimo laikų, po truputį keičia ir žandikaulio ilgį, o sutrumpėjęs žandikaulis yra priežastis, dėl kurios kone kiekvienas turime ortodontinių problemų.

Ar jūsų protinių dantų dygimo kryptis netaisyklinga? Ar apatinio žandikaulio dantų linija – nelygi? O gal viršutiniame žandikaulyje esantys dantys – kaip reikiant atsikišę į priekį?.. Ko gero, kone kiekvienas galėtume teigiamai atsakyti į bent vieną iš šių klausimų. Tačiau kodėl žmoguje, kurį galėtume vertinti kaip tobulai veikiantį organizmą, yra kažkas šitaip bėdoto? Pasiaiškinkime.

Smulkesnio maisto pasekmė

Harvardo universiteto (JAV) Žmogaus evoliucinės biologijos katedros tyrėjai neabejoja, jog šiuolaikinio žmogaus žandikaulio sumažėjimą iš dalies lėmė mūsų tolimieji protėviai, pradėję „apdoroti“ maisto produktus prieš valgant. Tai sietina su mechaniniais pokyčiais: mėsos bei daržovių pjaustymu į mažesnius gabalėlius, vaisių smulkinimu, riešutų bei grūdų malimu.

Kaip rašoma thoughtco.com, maisto kąsniams mažėjant, žandikaulis neteko dalies įprastos funkcijos: kad saugiai prarytų gabalėlį, protėviams nebereikėjo tiek daug kramtyti, o ilgainiui nereikalingas tapo ir didelis žandikaulis. Šiuolaikiniam žmogui, palyginus su jo pirmtakais, nereikia ir tiek daug dantų: štai protiniai dantys nūdien šalinami be jokių skrupulų, nors anksčiau, siekiant pilnai sukramtyti kąsnį, jie buvo nepamainomi.

Kodėl nekinta dantys?

Kadangi žandikaulis evoliucijos metu žymiai sumažėjo, kai kurių žmonių burnose nebeužtenka vietos ne tik protiniams, bet ir krūminiams dantims. Remiantis sapiens.com, žandikaulis pasikeitė, tačiau dantų forma ir dydis išliko tapatūs.

Žmogaus dantis supa kietas emalio sluoksnis, kurį suformuoja danties organo ląstelės: dančiui dar neišdygus, šios ląstelės juda nuo danties centro link galutinai susidarysiančio paviršiaus, pasluoksniui augindamos emalį. Jei kada susimąstėte, kodėl dantys negali atsinaujinti įskilę ar susitaisyti sugedę (dentinas gali regeneruoti tik minimalius pažeidimus), taip yra todėl, jog emalį gaminančios ląstelės – emalioblastai – žūva vos dančiui prasikalus. Vadinasi, dantų dydis ir forma yra nulemti genetiškai: išdygę jie nebegali kisti, reaguodami į sąlygas burnoje.

Tuo tarpu žandikaulio dydis priklauso tiek nuo genetikos, tiek nuo aplinkos veiksnių: kuo labiau naudojamas, tuo didesnis jis vystosi. Tai ypač aktualu vaikystėje, kai kaulai formuojasi pagal gaunamos apkrovos kiekį. Evoliucinės biologijos profesorius Danielis Lebermanas iš Harvardo universiteto dar 2004 m. atliko tyrimą su tam tikros rūšies graužikais. Vieniems jis davė minkštą, virtą maistą, kitiems – neapdorotus ir kietus produktus. Didesnių pastangų kramtyti pasekmė – pailgėjęs graužikų dantis laikantis kaulas. Tokiu būdu tyrėjas įrodė, kad galutinis žandikaulio dydis tiesiogiai priklauso nuo kramtymo sukeliamos (arba ne) įtampos.

Pexels.com nuotr.

Lengviau sukramtomas maistas – sąsaja su nutukimu?

Tam tikri tyrimai buvo atlikti ir su žmonėmis. Thoughtco.com aprašo Harvardo universiteto tyrėjų 2016-aisiais atliktą eksperimentą. 34 žmonės buvo suskirstyti į dvi grupes. Vieni jų valgė tik tai, kuo maitinosi tolimiausi mūsų gentainiai – daržoves. Kiti gavo ožkos mėsos – ožkos buvo vienos iš pirmųjų medžiotojų taikinių. Iš pradžių eksperimento dalyviai turėjo valgyti visiškai neapdorotą ir nevirtą valgį: tai, su kokia jėga reikėjo kramtyti, buvo išmatuota, o praktiškai sukramtytą maistą derėjo išspjauti, kad šį būtų galima įvertinti.

Vėliau valgis buvo šiek tiek apdorotas, naudojantis tokiais įrankiais, kokiais naudodavosi pirmykščiai žmonės, ir kramtyti tapo lengviau. Galiausiai, tie patys produktai buvo apdoroti šiuolaikiniais būdais – supjaustyti bei išvirti. Tyrimo rezultatai įrodė, jog valgyti šiuolaikiškais būdais paruoštą maistą – kur kas lengviau ir nereikalauja tiek energijos bei pastangų, kaip kramtant nė kiek neapdorotą valgį.

Tad ar gali būti, kad šiuolaikiniuose prekybos centruose apdoroti ir itin kaloringi maisto produktai turi įtakos ne tik mūsų žandikaulio pokyčiams, bet ir nutukimui?..

Ūkininkavimo įtaka

Kai daugmaž prieš 10 tūkst. metų žmonės vietoj medžioklės ir rankiojimo pradėjo ūkininkauti, atsirado darbo pasidalijimas, ėmė kurtis didesni miestai, ilgainiui – ir technologinės inovacijos. Tačiau civilizacija, kaip ir bet kokio pobūdžio lazda, turi du galus. Nors tai skamba keistai, neišvengiami vizitai pas ortodontą yra tiesioginis ūkininkavimo padarinys, rašoma wired.com: naminių gyvulių bei daržovių auginimas, maisto pramonės atsiradimas ir lengviau kramtomo maisto vartojimas mūsų žandikaulį padarė trumpesnį bei silpnesnį.

Kento universiteto (Didžioji Britanija) antropologė Noreen von Cramon-Taubadel ištyrė 11 populiacijų kaukolių ir žandikaulių formas: 6 iš populiacijų gyveno ūkininkaujančioje visuomenėje, penkios vis dar užsiėmė medžiokle ir rankiojimu. Šios populiacijos – tai žmonės iš Afrikos, Australijos, Europos bei JAV.

Išmatavusi 322 kaukolių ir 295 žandikaulių formas, N. Von Cramon-Taubadel aptiko reikšmingą gyvenimo būdo įtaką žandikauliui: medžiotojų-rankiotojų žandikaulis buvo ilgesnis (labiau atsikišęs į priekį) ir siauresnis, o ūkininkų – trumpesnis bei platesnis. Tuo tarpu kaukolės viena nuo kitos nesiskyrė niekuo, išskyrus gomurio formą.

Arkanzaso universiteto (JAV) dantų antropologas Peteris Ungaras, iki šiol dirbantis su Hadza gentimi, įsikūrusia Didžiajame Lūžių slėnyje Tanzanijoje (Afrika), pastebi, jog genties nariai pasižymi ne tik nepriekaištingu sąkandžiu, bet ir didžiuliu dantų kiekiu. Dauguma jų turi 20 krūminių dantų, kai mes teturime 16. Be to, Hadza žmonių apatinio žandikaulio dantys sudaro tiesiog tobulą arką – vadinasi, dantų bei žandikaulio dydis puikiai dera tarpusavyje. Tas pats taikytina artimiausiems gyvūnų kilmės giminaičiams – bezdžionėms ir šimpanzėms.

Pabaigai

Taigi, kasdienis mitybos racionas tiesiogiai lemia, kaip gerai žandikaulyje išsitenka dantys. Mūsų protėviai turėjo daugmaž 200 tūkst. metų šiai proporcijai ištobulinti, tačiau dar niekada nebuvo susidurta su tokiu dideliu apdoroto, lengvai kramtomo maisto ir košelių kūdikiams pasirinkimu. Apibendrinant galima užtikrintai teigti, kad dantys žandikaulyje netelpa todėl, jog yra genetiškai pritaikyti turėti kur kas daugiau erdvės. Per mažas žandikaulis – pasekmė to, kad duodame jam mažiau darbo, nei tikėtųsi gamta.

Ši problema paprastai sprendžiama ortodontų pagalba. Deja, dirbtinai ištiesinti dantys neturi jokios įtakos tolimesnei evoliucijos raidai. Viliamasi, jog ilgainiui medikai pradės skatinti vaikų žandikaulio augimą, tuo tarpu gydant suaugusius pagreitį po truputį įgaus tam tikros, kaulo pokyčius stimuliuojančios, operacijos.

Galiausiai, susigrūdę dantys nėra vienintelė per trumpo žandikaulio sukeliama problema: greta žengia ir miego apnėja. Mažesnė burna – vadinasi, mažiau vietos liežuviui, kuris miego metu gali lengviau užblokuoti oro takus. Todėl neturėtų stebinti tai, kad gydant obstrukcinę miego apnėją neretai prireikia chirurgijos įsikišimo, kuomet žandikaulis dirbtinai patraukiamas pirmyn.

***

„Jums vėl teks eiti pas ortodontą“, – pakildama nuo kėdės tarstelėjo odontologė. Vėl?? Paauglystėje iškentusi netaisyklingo sąkandžio korekcijas, nuolatinį nepatogumą dėl kabių, naktimis nešiojamą dantų plokštelę ir protinių dantų šalinimo operacijas nuoširdžiai vyliausi, kad aukų vardan šypsenos šiame gyvenime pakaks.

Tačiau, pasirodo, nesibaigiančios dantų korekcijos nėra nei kelio pradžia, nei pabaiga: tik tarpinio varianto kažkuriame žmogaus žandikaulio evoliucijos etape pasekmė.

Techo naujienos į Jūsų el. pašo dėžutę: