Žmonių gausėjimas ir jų poreikių augimas – maisto, energijos, transporto, netgi gyvenamosios vietos – didžiuliai iššūkiai. Juos spręsti reikia ne lėtu efektyvumo progresu, o radikaliais pokyčiais, kuriuos galėtume pasiekti, galvodami apie iššūkius kaip Marso kolonizavimą. Taip teigia Paryžiaus politinių studijų instituto docentas Michaelis Molitoras, savo straipsnyje perkeltine prasme siūlantis į Marsą išsiųsti Billą Gatesą.
Kuo čia dėtas „Microsoft“ įkūrėjas? Praėjusių metų pabaigoje jis ir keli kiti turtingi verslininkai paskelbė apie naują milijardo dolerių vertės energetikos investicijų fondą „Breakthrough Energy Ventures“. Fondo tikslas – skatinti projektus, kurie prisidėtų prie energetikos sektoriaus vystymo, kovojant su neigiamu klimato kaitos poveikiu Žemei. Atrodytų, puiki iniciatyva, ypač dabar, kai naujasis JAV prezidentas ketina mažina federalinį finansavimą klimato kaitos tyrimams. Tačiau ar šis kelias tikrai geriausias?
Sorbonos universiteto dėstytojas, teisės mokslų daktaras Michaelis Molitoras, besispecializuojantis energetikos politikos srityje, teigia, kad tokių investicijų nepakanka. Savo teiginį jis grindžia paprasta logika: investiciniai fondai stengiasi apriboti investicijų riziką ir maksimizuoti grąžą. Taigi fondo finansuojami projektai, atrinkti pagal šiuos kriterijus, duos tik nedidelį laipsnišką pokytį. Norėdami išmaitinti, aprengti ir apgyvendinti net ir dabartinius 7,4 milijardo žmonių, turime ieškoti kardinaliai kitokių sprendimų. Ką jau kalbėti apie tai, kad iki amžiaus vidurio gyventojų skaičius Žemėje greičiausiai perkops 9 milijardus.
„Breakthrough Energy Ventures“ fondas išskyrė 55 sritis, kuriose vykdomus tyrimus ketina finansuoti. Jos apjungtos į penkias plačias temas: elektros gamyba, žemdirbystė, gamyba, transportas ir statyba. Sritys iš pirmo žvilgsnio atrodo tikrai įvairios: nuo karvių išskiriamų dujų mažinimo iki branduolinės sintezės technologijų. Visgi toks pasiskirstymas, M. Molitoro nuomone, nėra naudingas, nes svarbiausiems sprendimams lieka per mažai dėmesio. O problemą išspręstų požiūrio pakeitimas – reikia orientuotis į tokius technologinius proveržius, kurie leistų iki amžiaus vidurio (arba, dar geriau, 2035 metų) Marse apgyvendinti nuolatinę žmonių koloniją.
Sėkmingas Marso kolonizavimas pareikalaus milžiniškų pastangų. Tam reikės ir naujų technologijų, ir inžinerinio jų pritaikymo. Apskritai įvairių sričių gamybos efektyvumas turėtų išaugti 10–1000 kartų, kad galėtume iki Marso nugabenti kolonistams reikalingą įrangą – nuo modulinių bazių iki trimačių spausdintuvų. Kai kuriais vertinimais, tokiai misijai reikėtų skirti 50–100 milijardų JAV dolerių per artimiausią dešimtmetį. Bet galbūt technologinį progresą įmanoma pasiekti ir už šimtą kartų mažesnę sumą? Atsakymo į šį klausimą nežinome, bet abejonės neturėtų sutrukdyti tų proveržių paieškoms.
Panašaus mąstymo, vertinančio radikalias idėjas ir rizikingas investicijas, galima rasti tarp kitų verslininkų. Geriausias pavyzdys čia yra Elonas Muskas, „SpaceX“ ir „Tesla“ kompanijų įkūrėjas. Viena iš jo svajonių yra „numirti Marse, tik ne nusileidimo metu“. Su „SpaceX“ jis apvertė aukštyn kojomis kosminių skrydžių pramonę, su „Tesla“ ruošiasi tą patį padaryti elektromobiliams. Dar viena jo idėja – „Hyperloop“ viešojo transporto sistema, leisianti keliauti labai greitai, saugiai ir netgi pigiau, nei dabar. Prieš ketverius metus, pristatydamas šią idėją, E. Muskas teigė, jog tai būtų daug naudingesnis sprendimas, nei tuo metu siūlytas planas Kalifornijoje statyti greitojo traukinio liniją tarp Los Andželo ir San Francisko.
Kol kas projektas realybe dar netapo, bet po truputį juda į priekį: pernai gegužę atliktas pirmasis sistemos modelio bandymas, o praeitą savaitę trijų universitetų komandos išbandė jau didesnes kapsules žemo slėgio tunelyje. Toks radikaliai naujas požiūris į viešąjį transportą yra rizikingas, tačiau jei bus sėkmingas, gali išspręsti daugybę problemų. Analogiškai reikėtų elgtis ir su kitais iššūkiais.
Pokyčiai, kurių reikės žmonijai per pusšimtį metų, ir technologijos, reikalingos Marso kolonizavimui, tikrai turi panašumų:
– Elektros energija: reikės pereiti nuo centralizuotų didelių elektrinių prie mažo mastelio gamybos iš atsinaujinančių šaltinių – Saulės baterijų, vėjo jėgainių ir panašiai. Marse taip pat reikėtų naudotis Saulės baterijomis, nes iškastinio kuro ten nėra. Decentralizuota gamyba nulems didelį akumuliatorių poreikį; pastarieji taip pat turi tapti žymiai talpesni ir lengvesni, kad tilptų namuose, garažuose, automobiliuose ir marsaeigiuose.
– Transportas: vidaus degimo varikliai turėtų būti išstumti bent jau iš miestų, kuriuose jie yra pagrindinis oro taršos šaltinis; juos pakeisti turėtų elektromobiliai, kuriems reikės tų pačių didelės talpos akumuliatorių. Dar viena galimybė – tiesiogiai Saulės energija varomi automobiliai, kuriems reikės daug efektyvesnių Saulės baterijų.
– Maistas: šiuo metu pagrindinis maisto produktas pasaulyje yra ryžiai; jiems užauginti reikia daug vandens, priežiūros ir maistinių medžiagų. Taip pat didelę dalį baltymų žmonija gauna iš mėsos, ypač jautienos, kuriai užauginti irgi reikia daug energijos, o karvės virškindamos išskiria labai daug metano. Taigi mūsų valgomas maistas taip pat turės pasikeisti – ryžius bent dalinai galėtų pakeisti bolivinės balandos (angl. quinoa), o jautieną – vabzdžiai. Turbūt yra ir daugiau sprendimų, kurie gal net leistų pasiekti geriausią įmanomą rezultatą – išsaugoti galimybę valgyti skaniai ir įvairiai, tačiau gerokai mažesnėmis energijos sąnaudomis ir išskiriant gerokai mažiau atliekų. Bet tokiems sprendimams atrasti reikia daug tyrimų, o tyrimams – finansavimo, kurį „Breakthrough Energy Ventures“ ar panašūs fondai galėtų suteikti.
– Perdirbimas: įvairių žaliavų, pavyzdžiui metalų, Žemėje yra daug, tačiau kai kurių elementų kiekis jau pavojingai mažėja. Marse žaliavų, ypač prieinamų kolonistams, bus labai mažai. Taigi reikia naujų technologijų, kurios pagerintų jų perdirbimo efektyvumą, bei naujų gamybos idėjų, kurios leistų sunaudoti mažiau žaliavų ir sukurtų perdirbimui tinkamesnius produktus.
Iššūkiai tikrai dideli. Tačiau didelės ir galimybės juos įveikti, tereikia kryptingai to siekti. Sorbonos profesoriaus teigimu, ieškant sprendimų, kurie tiktų Marsui, rasime sprendimus, kurie tiks ir Žemei. Tokiu atveju galbūt po pusšimčio metų turėsime ir Žemę, sėkmingai išmaitinančią 9 milijardus gyventojų, ir koloniją Marse.