Žemės asmens sargybinis – Jupiteris

Kosmosas Žemės asmens sargybinis – Jupiteris...

Jupiteris (#funfact, senovės lietuvių vadintas Indraja) ne veltui pavadintas vyriausio romėnų dievo vardu. Jis turi itin galingą magnetinį lauką ir daugiausiai palydovų iš visų Saulės sistemos planetų! Nors Jupiteris buvo žinomas senosioms civilizacijoms, išradus teleskopą, pamatėme visai kitokį jo vaizdą, o moderni astronomija ir šiandien suteikia vis naujų duomenų.

Gyčio Burausko video

Jupiteris yra trečias pagal ryškumą objektas Saulės sistemoje, todėl jį galite pamatyti ir naktiniame Žemės danguje.

Ši planeta yra didžiausia planeta mūsų sistemoje. Įsivaizduokite, Jupiterio masė už Žemės yra didesnė 318 kartų; o už visų kitų Saulės sistemos planetų masę kartu sudėjus – 2,5 karto! Jeigu Jupiteris dar dėl kokių nors priežasčių padidėtų, iš tiesų jis... sumažėtų. Didesnė masė padarytų planetą dar tankesnę, todėl jis tarsi pradėtų griūti į save.

NASA nuotr.

Astronomai kartais Jupiterį vadina „nepavykusia žvaigžde“, tačiau tai nėra labai teisingas apibrėžimas. Kaip ir žvaigždės, Jupiteris turi daug vandenilio ir helio, bet jo masės toli gražu nepakanka tam, kad branduolyje vyktų termobranduolinės sintezės reakcijos. Žvaigždės taip gamina energiją: didžiulio karščio ir slėgio aplinkoje vandenilio atomai jungiasi ir sukuria helį, proceso metu išskirdami šviesą bei šilumą. Tam, kad Jupiteryje galėtų vykti ši reakcija, jam reikėtų padidėti bent 70 kartų.

Jupiteris taip pat yra greičiausiai besisukanti planeta Saulės sistemoje – ties pusiauju sukimosi greitis siekia net 12,6 km/s. Apie savo ašį planeta apsisuka per maždaug 10 valandų. Todėl Jupiteris yra šiek tiek susiplojęs, panašiai kaip ir Saturnas, apie kurį jau rašėme. Toks spartus sukimasis taip pat prisideda ir prie galingo Jupiterio magnetinio lauko bei itin pavojingos jį supančios radiacijos.

Gražuoliai debesys, kuriuos matome Jupiterio nuotraukose, yra vos 50 km storio. Tamsesnė medžiaga, manoma, yra iškelta iš planetos vidaus, vėliau ji keičia spalvą, reaguodama į saulės šviesą. Po debesimis yra tik vandenilis ir helis. Jeigu ten įskrietų žmogus, jis amžiams prasmegtų dujose, kol jo kūną sutraiškytų slėgis.

Didžioji raudonoji dėmė Jupiteryje stebima jau 350 metų. Šio audros sūkurio plotis yra apie 24 tūkst. km, o ilgis – 12–14 tūkst. km. Paprasčiau sakant, jame laisvai sutilptų bent dvi Žemės dydžio planetos. Pirmasis Didžiąją raudonąją dėmę pastebėjo italų astronomas Giovani Cassini (1665 m.). Tik XX a. astronomai suprato, kad Dėmė greičiausiai yra audros sūkurys, susiformavęs dėl greito planetos sukimosi. Teorijas patvirtino „Voyager 1“ misija, kurios erdvėlaivis pro Jupiterį praskriejo 1979 m. kovą. Tiesa, panašu, jog Didžioji raudonoji dėmė traukiasi. Manoma, kad XVII a. jos plotis buvo 40 tūkst. km – beveik dvigubai didesnis negu dabar.

Didžioji raudonoji dėmė, NASA nuotr.

Jupiteris taip pat turi žiedų! Nors Saturnas yra „Žiedų valdovas“, Jupiteris jų irgi turi – tik ne tokių ryškių ir ne tiek daug. Žiedai greičiausiai susiformavo po to, kai Jupiterio palydovus atakavo kiti dangaus kūnai (asteroidai ir/ar kometos), o nuo jų paviršiaus pakildavo dalelių debesys. Jupiterio gravitacija tokia stipri, kad tie debesys apie jį susiformavo į žiedus.

Jupiteris turi 67 palydovus – tiek jau patvirtinta faktiškai. Mokslininkai mano, kad palydovų visgi gali būti apie 200. Beveik visi jie yra mažyčiai – vos 10 km skersmens. Daugelis jų atrasti 1975 m., kai pirmoji žmonijos misija – „Pioneer 10“ – pasiekė Jupiterį.

Du palydovai ypač išsiskiria iš kitų. Europa ir Ganimedas yra mokslininkų taikikliuose, kaip galimai turintys tinkamas sąlygas gyvybei, kaip mes ją suprantame. Ganimedas yra didžiausias palydovas Saulės sistemoje, jo skersmuo yra 5262 km – didesnis, nei Merkurijaus!

Gražuolė Europa, NASA nuotr.

Europoje yra labai daug vandens – net 2–3 kartus daugiau negu Žemėje! Palydovo paviršių dengia storas ledo sluoksnis, po juo tikriausiai yra vandenynai, o po vandenynais – uolingas dugnas. Vanduo, skalaudamas uolienas, išlaisvina įvairius mineralus, kurie gali leisti vykti sudėtingoms cheminėms reakcijoms. Manoma, kad panašios reakcijos davė pradžią ir sudėtingoms molekulėms pirmykštėje Žemėje.

Europos geizeriai, NASA iliustracija

Rugsėjo pabaigoje NASA paskelbė, jog Europoje vandens čiurkšlės šauna net į 200 km aukštį. Skamba gražiai, bet dar neaišku, ar šie milžiniški geizeriai yra reguliarus reiškinys. Visgi atrodo, kad čiurkšlės pakyla į 200 kilometrų aukštį virš Europos paviršiaus, o tada krenta atgal. Jos turėtų būti ne nuolatinis, o labai kintantis reiškinys, taigi stebėti čiurkšles nuolatos nebus įmanoma.

Dar vienas Jupiterio palydovas – Ganimedas – taip pat vis dažniau aptariamas. Mokslininkų surinkta vaizdo medžiaga parodo, kad palydove gali būti požeminių vandenynų, bet jie yra labai labai giliai – net 100 km gilyje, taigi kol kas nėra techninių galimybių sukurti zondą, kuris galėtų taip giliai prisikasti. Ir lieka neatsakytas klausimas, kokios apskritai cheminės reakcijos gali egzistuoti tokiame gylyje, visiškoje tamsoje.

Ganimedas Jupiterio fone, NASA nuotr.

Jupiteris, kaip minėjome, turi itin stiprų magnetinį lauką. Saulės link magnetinis laukas driekiasi per 7 mln. km. Pirmą kartą Jupiterio magnetosfera užfiksuota radijo singalais šeštajame dešimtmetyje, o vėliau duomenys patvirtinti, praskriejus „Pioneer 10“ erdvėlaiviui.

Iš viso, septyni žmonių kurti erdvėlaiviai buvo aplankę Jupiterį. Pirmasis, kaip jau minėta, buvo „Pioneer 10“ 1973 m., o naujausia – misija „Juno“. Jos pagrindinis tikslas – ištirti planetos atmosferos ir magnetinio lauko struktūrą. Zondas buvo paleistas 2011 m., o kelionės tikslą pasiekė 2016 m.

Jupiterio magnetinis laukas, Wikimedia Commons nuotr.

Mes, Žemės gyventojai, turėtume ypatingai dėkoti Jupiteriui už apsaugą. Kai kurie mokslininkai mano, kad Jupiteris smarkiai prisideda prie to, kad Žemė yra tinkama gyvybei: dujų milžino gravitacija tokia stipri, kad ji dažniausiai nuo Žemės nutraukia kometas. Kometos arba prasmenga Jupiterio atmosferoje, arba yra nukreipiamos į kitus Saulės sistemos kampelius.

Apie Jupiterį daugiau skaitykite čia ir čia.

Šis tekstas – trečioji ciklo apie Saulės sistemos planetas dalis. Pirmojoje klausėmės, kokią muziką groja Neptūnas. Antrojoje – žavėjomės Saturno žiedais. Kitų planetų faktai ir garsai – jau greitai techo.lt.

Techo naujienos į Jūsų el. pašo dėžutę: