Johnas Wyndhamas Parkesas Lucasas Beynonas Harrisas (1903–1969), fantastikos mėgėjams geriau žinomas Johno Wyndhamo vardu, gimė tais pačiais metais, kaip ir George`as Orwellas. Nors garsiausias Wyndhamo kūrinys „Trifidų dienos“ nėra taip plačiai žinomas ir cituojamas, kaip jo vienmečio „1984” arba “Gyvulių ūkis”, vis dėlto šis romanas pagrįstai yra laikomas mokslinės fantastikos klasika ir reguliariai įtraukiamas į visokius mokslinės fantastikos šimtukus, dvidešimtukus ar net dešimtukus.
Autorė: Marija Ger
Romanas „The Day of the Triffid“, lietuviškame vertime virtęs daugiskaita – „Trifidų dienos“ (tai nėra baisiausias dalykas, galintis nutikti lietuviškame vertime), priskiriamas postapokaliptinės fantastikos žanrui ir laikytinas vienu iš šio žanro pradininkų. Tai nėra pirmas romanas, kuriame buvo aprašytas žmonijos išlikimas po globalios katastrofos, tačiau pirmas, kuriame nuskambėjo žinia, jog šią katastrofą galime sukelti savo pačių rankomis. Nenuostabu: romanas pasirodė 1951 metais, vienam karui neseniai pasibaigus ir jau eskaluojantis kitam karui – Šaltajam.
„Trifidų dienų“ veiksmas vyksta praėjus daugmaž 30 metų po Antrojo pasaulinio karo. J. Wyndhamas vaizduoja gerovės visuomenę be didžiulių socialinių problemų, bent jau žiūrint vidurio klasės herojų akimis. Tiktai virš tos santūrios gerovės nuolat kabo priešpriešos tarp didžiųjų valstybių. Pavojaus šešėlis kabo beveik tiesiogine prasme, nes aplink Žemę sukasi daugybė ginkluotų palydovų.
Žmoniją ištikusi globali katastrofa aprašyta jau pirmuose knygos puslapiuose: danguje atsiranda paslaptingos žalios šviesos, nuo kurių po paros visi apanka. Šviesos atrodo lyg paliktos kometos ar meteorų srauto, ir, kadangi žiniasklaida apie jas neliaudama tarška, kiekvienas skuba būtinai pamatyti jas asmeniškai. O kitą dieną visas pasaulis pabunda netekęs regėjimo, išskyrus kelis „nelaimėlius“, kuriems dėl įvairių priežasčių nepasisekė pasigrožėti amžiaus dangaus stebuklu. Šitaip sugriūva civilizacija ir prasideda chaosas, kuriame išlikę regintys sprendžia problemas, kaip išgyventi patiems civilizacijos griuvėsiuose, ir kiek jie išgali arba kiek privalo padėti regėjimo netekusiems aplinkiniams.
Situacija atrodo tragiška ir šiek tiek satyriška, bet kodėl apibūdinama kaip žmonių rankomis sukelta katastrofa – žmonių tuštybės ir lengvabūdiškumo nebent? Išties, pirminė katastrofos priežastis knygoje taip ir nėra išaiškinama, čia nėra iš kur ateiti visažiniam aiškintojui ir sudėlioti visus faktus į lentynėles. Tačiau po šių neišaiškintų pražūtingų šviesų, po neįprastos epidemijos, kuri papildomai pražudė didžiąją dalį apakusių ir bandančių išgyventi žmonių, pagrindinis veikėjas, kai pagaliau randa kur apsistoti ir šiek tiek atsikvėpti lengviau, susimąsto (kartu su reiklesniais skaitytojais, kuriuos irgi galbūt jau pradėjo erzinti viena po kitos, kaip tyčia, besipilančios katastrofos): ar ne per daug nelaimingų sutapimų? Ar tik nebuvo paslaptingos šviesos ir joms iš paskos atėjusi epidemija žmonių rankų sukurtais ginklais iš gausybės „palydovinių ginklų“, kurie skrajojo aplink Žemę? Ar nenutiko taip, jog atsitiktinai, kad ir tikro meteorito, buvo paleistas vienas iš šių ginklų, dėl ko automatiškai iniciavosi atsakas, visa atsakų kaskada, kuri vos nepražudė žmonijos?
Vienareikšmiško atsakymo į šį klausimą nei veikėjams, nei mums nėra pateikta, užtat vienas žmonių rankų sukeltas dalykas abejonių nekelia: trifidai. Beveik visi skaitytojai pripažįsta, jog trifidai yra įsimintiniausias dalykas iš šios knygos: plėšrieji vaikščiojantys augalai, kurie suteikė pavadinimą romanui ir įėjo ne tik į fantastikos mėgėjų žargoną, bet žodis „trifidas“ yra įtrauktas ir į Oksfordo žodyną.
Taip pat neabejotinai trifidai įkvėpė kitus kūrinius apie augalus-žudikus, nuo kultinio filmo „Mažoji siaubo krautuvėlė“ (The Little Shop of Horrors (1960)) iki begėdiškai siaubingos juodosios komedijos „Pomidorai-žudikai puola“ (Attack of the Killer Tomatoes (1978)).
Trifidų kilmė yra miglota, tačiau pagrindinis knygos veikėjas Bilas Meisonas atpasakoja istoriją, jog trifidai buvo išveisti ramybės pasauliui neduodančioje vienoje šeštojoje sausumos. Ankstesnėse knygos leidimuose buvo net gi užuominos į stebuklingus sovietinio akademiko Trofimo Lysenko pasiekimus selekcijos srityje – bene skambiausias ir tragiškiausias pseudomokslo dominavimo atvejis naujausioje istorijoje. Trumpai, T. Lysenko neigė ne šiaip tuo metu aktyviai besivystantį genetikos mokslą, bet ir pačių genų egzistavimą. Pasak jo, augalų ir gyvūnų savybės ir net rūšis gali būti pakeisti, parinkus atitinkamas augimo sąlygas.
Dėl paties T. Lysenko stiprios asmenybės ir dėl jo teorijų atitikimo marksistinei ideologijai (aplinka yra svarbesnė už paveldimumą) lysenkizmas ilgai dominavo Sovietų Sąjungos moksle, o jo oponentai buvo baudžiami. 6-ajame dešimtmetyje Vakarų stalinistai irgi propagavo T. Lysenko teorijas, kaip pažangų mokslą, ir tikrai galėjo padaryti įspūdį net jų ideologijai nepritariantiems klausytojams. Tačiau jau 7-ajame dešimtmetyje, Chruščiovo „atšilimo“ laikotarpiu, T. Lysenko mitas buvo demaskuotas. Daugmaž tuo metu ir „Trifidų dienų“ tekstas buvo pataisytas, o užuominos į lysenkizmą išimtos.
Trifidai knygoje yra aprašyti kaip augalai virš dviejų metrų aukščio, kurie gali lėtai vaikščioti, perstumdami tris savo stambias šaknis (iš čia ir kilo trifidų, „trikojų“, pavadinimas). Trifidai gali augti ir kaip normalūs augalai, bet, progai pasitaikius, nuodingu geluonimi žudo gyvūnus ir net žmonės, o vėliau suvirškina jų papuvusius lavonus. Nepaisant kraupumo, šitos pabaisos buvo gausiai auginamos dėl vertingo aliejaus – o darnios ateities visuomenė neišvengiamai susiduria su gyventojų skaičiaus ir atitinkamu maisto poreikio augimu. Čia šiek tiek galima pervertinti J. Wyndhamą nuspėjus „Žaliąją revoliuciją“: naujų žemės ūkio veislių išvedimą ir pažangių technologijų pritaikymą žemės ūkyje, kuri, ypač besivystančiose šalyse, išgelbėjo nuo bado virš milijardo žmonių, o jos pagrindinis iniciatorius, Normanas Borlaugas, 1970 metais gavo taikos Nobelio premiją. Arba galime įtarti išpranašavus mūsų problemas su Sosnovskio barščiu, kuris buvo introdukuotas į Lietuvą iš Kaukazo kaip potencialus pašarinis augalas. Ir, be abejo, GMO priešininkai gali įžvelgti „Trifidų dienose“ su GMO susijusios katastrofos viziją, kurį laukia godžiosios žmonijos ateityje.
Nepaisant kraupokų charakteristikų, normaliomis sąlygomis trifidai buvo nesunkiai įveikiami sveiko žmogaus. Bet po masinio žmonių apakimo greitai paaiškėjo, jog už aklus žmones trifidai yra pranašesni. Ištrūkę iš fermų ir gardų, jie pradėjo sparčiai plisti, daugintis ir, pasirodo, net komunikuoti tarpusavyje, mokytis, evoliucionuoti. Masiškai išplitę, trifidai tampa rimta grėsme išgyvenusiems žmonėms ir rimtu konkurentu dėl gyvybinės erdvės Žemėje...
Šiuolaikiniam skaitytojui šis aprašymas skamba kaip pigaus siaubo filmo scenarijus su vaikštančiais augalais vietoj zombių. Bet šiaip „Trifidų dienos“ buvo viena iš tų knygų, kurios pokaryje pradėjo grąžinti fantastinės literatūros kaip rimto žanro, o ne pigios pramogos vaikams ir nebrandiems jaunuoliams reputaciją (kai kuriuose kraštuose, kaip žinia, už tokią reputaciją tenka pakovoti iki šiol). „Trifidų dienų“ veikėjai, mėgstantys senamadiškai ilgai ir kruopščiai pafilosofuoti, susiduria su skaudžiomis dilemomis ir sunkiais iššūkiais. Kiek privalo žmogus pasirūpinti silpnais, neįgaliais atšiauriomis sąlygomis, kai kalba eina apie žmonių rūšies išgyvenimą? Kokia turi būti visuomenė, kokios vertybės tampa prabanga, kai turime išgyventi, o ko atsisakyti jokiu būdu nevalia vardan paties žmogiškumo?
„Trifidų dienos“ yra pavadintos „cozy“, „jaukiąja“ arba „komfortiška“ katastrofa. Šis apibrėžimas taikomas postapokaliptiniams kūriniams, kai nedaugelis išgyvenusių gali sau mėgautis sąlyginai komfortišku gyvenimu, naudodamiesi tuo, kas liko iš civilizacijos. Drįstu pasiginčyti. Daugelyje iš pažiūros rūstesnių ir negailestingesnių veikėjų atžvilgiu kūrinių iš tikrųjų vengiama kur kas nepatogesnių ir sunkesnių problemų, kurias siekia išspręsti „Trifidų dienų“ herojai. Kaip ne šiaip išgyventi, iššvaistant geresnių laikų palikimą, o išsaugoti civilizaciją, jos pasiekimus? Juk dauguma mūsų nei nenutuokia, nesusimąsto, iš kur atsiranda baziniai dalykai: metalas, popierius, plastikas, elektra. Kaip išvengti nuopuolio į totalinį barbariškumą, kai jau sekančiai kartai ką tik klestėjusi visuomenė, kultūra taps neįtikėtinu mitu ir visiškai svetima, atgyvenusia vertybių sistema (amžinas klausimas „kaip paaiškinti vaikams?“)? Kokia, galų gale, turi būti ši naujoji visuomenė? Knygos herojai ne tik diskutuoja, bet ir skubiai susiburia į skirtingais principais paremtas bendruomenes.
Kurį laiką maža veikėjų grupė neblogai ir savotiškai laimingai gyvena atokioje sodyboje, retkarčiais „sumedžiodami“ reikalingų priemonių, degalų, knygų miestuose. Tačiau jie neapgauna savęs: šitoks gyvenimas ilgai nesitęs. Žlugusios civilizacijos palikimas pasibaigs, o mažose bendruomenėse pastoviai priversti darbuotis žmonės mokymuisi, žinių pritaikymui ir perdavimui banaliai neturi laiko ir jėgų. Net jeigu pavyks išsilaikyti prieš vis besidauginančius trifidus; o ne trifidai galų gale pasirodo esą didžiausia grėsmė. Net ir ant išnykimo ribos atsiranda žmonių, kurie jau planuoja ateities tarpusavio karus (ir čia dar kartą prisimeni, jog knygą rašė žmogus, asmeniškai matęs, kaip įsižiebia nauji konfliktai ir karas, vos pasibaigus didžiausiam karui žmonijos istorijoje). Jie siūlo tokius visuomenės modelius, jog rimtai susimąstai: ar santvarkoje, kurios visuotinas siekis yra išgyventi bet kokia kaina, pavergti ar išnaikinti svetimus, taip jau stipriai žmogus skirtųsi nuo trifido?
Nepaisant visų sunkumų ir moralinių dilemų be vienareikšmiškai gerų variantų, knyga palieka pozityvų įspūdį, kaip ir dera klasikiniam mokslinės fantastikos kūriniui. Romanas net tris kartus buvo ekranizuotas, tačiau tobula nepavadinčiau nė vienos ekranizacijos. Pats pirmasis, 1962 metų filmas, yra gana laisva fantazija knygos idėjos tema. 1981 metų BBC miniserialas yra bene arčiausiai knygos esanti ekranizacija, tai yra šio serialo ir privalumas, ir trūkumas: filmas vis dėlto reikalauja kitokios dinamikos, nei knyga. Naujausia, 2009 metų ekranizacija, yra irgi BBC nufilmuotas dviejų dalių miniserialas. Knygos siužetas joje gerokai nukentėjo, tapo, mano manymu, pernelyg trifidocentriškas, kai originale trifidai yra tik viena iš problemų, simboliškai atspindinti kitas. Taip pat filmo veiksmas perkeltas į mūsų laikus ir šiek tiek liečia šiuolaikines problemas. Bet pats savaime tai yra neblogas dinamiškas veiksmo filmas su gerais britų aktoriais.
Taip pat 2001 metais, „Trifidų dienų“ penkiasdešimtmečio proga, britų rašytojas Simonas Clarkas parašė „Trifidų dienų“ tęsinį pavadinimu „Trifidų naktis“ (The Night of the Triffids), kurio veiksmas klostosi praėjus 25 metams po „Trifidų dienų“ įvykių. Bet, deja, liūdno dėsningumo apie prastus tęsinius šis romanas nepaneigė. Jis gal ir yra neblogas mokslinės fantastikos romanas pats savaime ir pakankamai gerai mėgdžioja originalo stilių, tačiau įklimpsta į visą eilę klišių: veikėjų vaikai narplioja tėvų paliktas problemas, veiksmas persikelia į Niujorką, stebėtinai gerai funkcionuojantį po globalios katastrofos, o išsigelbėjimo nuo trifido stebuklinga priemonė tikrai per banali, kad jai išrasti būtų prireikę tiek laiko.
Nors su tęsiniu „Trifidų dienoms“ nepasisekė, romanas iki šiol lieka nepamirštas fantastikos gerbėjų. Viena australų alternatyviojo roko grupė buvo pasivadinusi „The Triffids“. Toje pačioje Australijoje sėkmingai veikia plėšriųjų augalų veislynas „Triffid Park“. O visai neseniai, 2015 metais mažam skersgatviui Londone, paminėtam knygoje, buvo suteiktas „Trifidų skersgatvio“ (Triffid Alley) vardas. Taigi, kas turės Londone galimybę nuklysti nuo įprastų turistinių maršrutų į Hampsteadą, rekomenduoju aplankyti ir šią fantastams savotiškai atmintiną gatvelę, kurios gale Bilas Meisenas pamatė du kyšančius trifidus...
Nors, gerai pagalvojus, gal verčiau nerekomenduoju.