3x3: Mokslinės fantastikos klasika

Rašyti bet kokias knygų rekomendacijas – pavojinga užduotis, nes turbūt kiekvienas skaitytojas tokiame sąraše ras kažką, kas ten tikrai turėjo būti, bet kažkodėl nebuvo. Ir visgi – štai jums mano labai subjektyvios rekomendacijos, kokius kūrinius verta perskaityti, norint susipažinti su moksline fantastika.

1. Kosmoso platybės

Paul Atreides. Kagato 007 zum piešinys

Kas? Franko Herberto „Kopa“ („Dune“) – tai ir didžiulis nuotykis, ir tarpžvaigždinės politinės intrigos, ir dešimtį tūkstančių metų apimančios sagos pradžia. Smėlynų pasaulis Arrakis, jame randamas be galo vertingas „prieskonis“ Melange ir apie tai besisukančios įtakingiausių Galaktinės imperijos giminių ambicijos.

Norite dar? Jei „Kopą“ jau skaitėte, siūlau Lois McMaster Bujold „Vorkosiganų sagą“, pradedant turbūt nuo „Kario mokinio“ – kosminė opera, kokių reta.

„Marso kronikų“ vienas iš viršelių. Šaltinis: Bantam/Spectra

Kas? Nors apie Marsą rašė daugybė autorių, ši planeta labiausiai asocijuojasi su Ray'aus Bradbury'io vardu. „Marso Kronikos“ – apsakymų rinkinys, kuriame atsiskleidžia Raudonosios planetos istorija, žmonių bandymai rasti ir suprasti ten gyvenusių padarų palikimą.

Norite dar? Šiomis dienomis Bradbury'io šlovę kone išstūmė Andy Weiras ir jo knyga „Marsietis“. Čia Marsas gerokai tikroviškesnis, ir nežemiškos civilizacijos jame nėra, bet užtat humoro ir sudėtingų problemų originalaus sprendimo – netrūksta.

Kadras iš filmo „Erdvėlaivių kariai“ (1997 m.). Touchstone Pictures, Jon Davison Productions

Kas? Robertas A. Heinleinas laikomas vienu iš trijų garsiausių mokslinės fantastikos autorių apskritai – šalia Arthuro Clarke'o ir jau aukščiau minėto Bradbury'io. „Erdvėlaivių kariai“ („Starship Troopers“) yra romanas, išgarsinęs karinę mokslinę fantastiką, kaip žanrą, apskritai. Skaityti ją verta ne tik dėl vaizdžiai aprašyto pasaulio, bet ir dėl šiandien tikrai nedažnai sutinkamo požiūrio į karą, kariuomenę ir discipliną.

Norite dar? Joe Haldemano „Amžinasis karas“ („The Forever War“) – irgi karinė mokslinė fantastika, tačiau parašyta kaip atsakas „Erdvėlaivių kariams“. Joje kareivių gyvenimas parodomas tikrai ne taip gražiai, kaip Heinleino knygoje, o priešingai – kaip daugybę skausmo ir liūdesio sukeliantis pasirinkimas. Priešingi poliai militarizmo diskusijoje, abu savaip įdomūs ir verti dėmesio.

2. Ateities istorija

Laiko mašina iš to paties pavadinimo 2004 metų filmo.

Kas? Rašant kažką apie mokslinės fantastikos klasiką, nepaminėti Herberto Wellso tiesiog neįmanoma. „Laiko mašina“ („The Time Machine“) nėra pirmasis kūrinys apie kelionę laiku, tačiau būtent jis išpopuliarino technologinį prietaisą kaip kelionės būdą. Taip pat kūrinys įdomus ir kaip XIX a. pabaigos pasaulio atspindys: ir savo „apvilkimu“ – Laiko Keliautojas papasakoja istoriją knygos pasakotojui, taip tarsi priartindamas fantastiką prie tikrovės, – ir istorijos moralu, kuriuo daug neslepiant pateikiama autoriaus idealaus pasaulio vizija.

Norite dar? Harry'io Harrisono „Vikingas Kolumbas“ („The Technicolor Time Machine“) – visiškai kitoks požiūris į laiko keliones. Taip, čia irgi yra laiko mašina, tačiau kelionė vyksta ne dėl kilnių tikslų, o tiesiog norint išgelbėti karjerą. Ir siužetas baigiasi ne idealaus pasaulio vizija, o... tiesiog mūsų pasauliu. Nes kitaip būti juk ir negalėjo.

Knygos „Miestas“ viršelis.

Kas? Cliffordo D. Simako „Miestas“, kaip ir kiti rašytojo kūriniai, gali būti skaitomas dvejopai. Iš vienos pusės, tai yra Žemės ateities istorija. Ateities, kurioje žmonėms vietos lieka vis mažiau, nes juos traukia Jupiteris, o mūsų planeta lieka šunims ir, vėliau, skruzdėlėms. Iš kitos pusės, tai yra filosofinių idėjų kupinas kūrinys. Idėjų apie praeities suvokimą, konfliktų (ne)reikalingumą, savanaudiškumą ir evoliuciją. Ir, aišku, šunis, su kuriais koja letenon galime žengti į šviesesnį rytojų.

Norite dar? Vos poros metų senumo knyga „Barskas: Dramblių kapinės“ („Barsk: The Elephants' Graveyard“), parašyta pernai Lietuvoje viešėjusio Lawrence'o M. Schoeno, irgi pasakoja apie pasaulį, kuriame žmonių seniai nebėra, o mūsų patobulinti gyvūnai išplitę po Galaktiką. Gal šiek tiek mažiau filosofijos, bet nuo to nė kiek ne mažiau įdomu.

Žmonių perykla. Paimta iš The Blue Wahlde Pride blogspot'o

Kas?Drąsus naujas pasaulis“ („Brave New World“) yra viena garsiausių ir seniausių distopinių pasaulio vizijų. Nors galbūt kai kam pasaulis su griežtai suskirstytomis žmonių socialinėmis klasėmis, šeimos santykių išnykimu, laisvai prieinamais narkotikais ir laisva meile atrodo kaip utopija. O kas įvyksta, kai į tokį pasaulį patenka laukinis iš jo pakraščių, įtartinai primenantis XX a. pradžios žmogų? Aldousas Huxley iš dalies pašiepė pasaulį, einantį visuotinės automatizacijos link, bet iš dalies ir perspėjo apie tokio proceso keliamus pavojus.

Norite dar? Kita garsi distopija yra Harry'io Harrisono „Padarykite vietos! Padarykite vietos!“ („Make Room! Make Room!“), tik čia automatizaciją, kaip didžiausią baubą, pakeičia demografinė krizė. Žmonių per daug, maisto ir vandens per mažai, tad tiesiog nebėra vietos! Nors pateikti žmonių skaičiai yra beveik tokie patys, kokius Žemėje turime dabar, o distopijos išvengti pavyko.

3. Technologijų progresas

Ubikas – tikrai padės! Sam Sayer piešinys

Kas? Philipas K. Dickas geriau žinomas kaip autorius tos knygos, pagal kurią pastatytas „Bėgantis skustuvo ašmenimis“, bet rašė jis daug daugiau ir daug keisčiau. „Ubikas“ yra bene keisčiausias jo kūrinys – čia rasite ir telepatijos, ir bendravimo su mirusiaisiais, ir laiko kelionių, ir paslaptingą produktą „Ubiką“, kuris išspręs visas jūsų problemas. Arba ne, nes jūs negalite būti tikras tuo, ką matote aplink save.

Norite dar? Mūsų kaimyninėje, Lenkijoje, gyveno toks Stanislawas Lemas, parašęs „Soliarį“. Dar jis parašė knygą „Futurologų kongresas“ („Kongres futurologiczny“), kurioje irgi rasite tokių realybės susukimų, kurie Dickui, neabejoju, patiktų.

„20 tūkstančių mylių po vandeniu“ plakato motyvas. Autorius - Ken Taylor

Kas?20000 mylių po vandeniu“ („Vingt mille lieues sous les mers: Tour du monde sous-marin“), kaip ir daugelis kitų garsiųjų Juleso Verne'o kūrinių, parodė pasaulį kitokį, negu jis buvo knygos parašymo metu XIX a. viduryje. Čia sutinkame kapitoną Nemo ir jo povandeninį laivą, varomą elektra. Povandeniniai laivai tada jau egzistavo, bet buvo visiška retenybė; elektrinis povandeninis laivas – dar didesnė. Bet elektros svarbą ir naudą prancūzų rašytojas numatė puikiai.

Norite dar? Vanduo ir povandeninės kelionės, laivas ir jo įgula, technologijos, kurių turime dar tik užuomazgas ar neturime visai... Davido Brino „Kylantis žvaigždžių potvynis“ („Startide Rising“) turi visų šių elementų.

Neuromanceris, paimtas nuo knygos kažkurio viršelio.

Kas? Kompiuteriai šiandieniniame pasaulyje yra tokia pat natūrali gyvenimo dalis, kaip elektra ar vanduo. Tačiau prieš tris dešimtmečius buvo kitaip, ir rašytojai fantastai, nujautę kompiuterių svarbą, ėmėsi galvoti, kaip reikės su jais gyventi. Taip gimė kiberpanko žanras, o jo pradininku laikomas Williamo Gibsono „Neuromanceris“ („Neuromancer“). Tamsūs megalopoliai, korporacijų valdomas pasaulis ir virtualybė, tampanti realaus gyvenimo pakaitalu ten pasinėrusiems žmonėms – visus šiuos tradicinius kiberpanko elementus rasite čia.

Norite dar? Kai kompiuteriai jau tapo kasdienybe, atėjo Interneto eilė. Kaip galėjo vystytis jis? Kaip virtualioji realybė galėjo būti panaudota kare? Apie tai rašo Orsonas Scottas Cardas romane „Enderio žaidimas“ („Ender's Game“).

Bonus: visi trys kartu

Kadras iš filmo „Kosminė odisėja“

Kas? Ko trūksta šiame sąraše? Turbūt daugybės knygų, bet vienos – tikrai labai. Arthuro C. Clarke'o „Kosminė odisėja“ („2001: A Space Odyssey“) turi ir technologijų pažangos – lietimui jautrių ekranų, kolonijų Mėnulyje, – ir ateities istorijos – visgi romane rašoma apie tuo metu daugiau nei trisdešimties metų ateitį, – ir kosmoso platybių – didžioji veiksmo dalis sukasi apie žmonių kelionę į Jupiterį.

Norite dar? Grandiozinė istorijos – ir praeities, ir ateities – vizija, įskaitant technologijas, politiką, Žemės geografijos pokyčius, žvaigždžių gimimą ir mirtį... Turbūt ilgiausią laikotarpį aprašantis mokslinės fantastikos romanas yra Olafo Stapledono „Paskutiniai ir pirmieji žmonės“ („Last and First Men“). Jis dažnai išleidžiamas kartu su kitu rašytojo romanu „Žvaigždžių kūrėjas“ („Star Maker“), kuris praplečia pirmojo siužetą iki dar ilgesnių epochų.

Ką praleidome? Su kokiais vertinimais nesutinkate? Laukiame jūsų komentarų!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.