Žmogaus smegenys – įspūdingas ir neįtikėtinai sudėtingas gamtos kūrinys. Jose yra per 100 milijardų neuronų, kurie geba sudaryti mažiausiai 100 trilijonų skirtingų nervinių jungčių. Kažkur šiame kompleksiškame neuronų, sinapsių bei nervinių jungčių tinkle įsižiebia fenomenas, nedavęs ir vis dar neduodantis ramybės filosofams, psichologams, ar apskritai mokslininkams – sąmonė.
Sąmonė neretai tapdavo lemiamu veiksniu giliems mąstytojams, siekiantiems atskirti žmogaus protą nuo materialaus pasaulio. Kaip bebūtų, pastaruoju metu žmonija „išgyvena“ vis sparčiau besivystančių technologijų amžių ir, dar nespėjus iki galo išsiaiškinti žmogaus sąmonės, greitai galime turėti naują dilemą – dirbtinio intelekto sąmonę.
Visų pirma, svarbu apibrėžti, kur esame dabar. 2018 me. mokslininkai paskelbė apie naujo superkompiuterio paleidimą. Šis kompiuteris buvo kuriamas 10 metų, turi vieną milijoną branduolių procesorių bei 1200 tarpusavyje sujungtų plokščių ir šiuo metu yra didžiausias pasaulyje neuromorfinis kompiuteris, t.y. kompiuteris, mėgdžiojantis neuronų šaudymą žmogaus smegenyse.
Projekto narys Steve Furber, Mančesterio universiteto kompiuterių inžinerijos profesorius, sako, jog tinkamai simuliuoti žmogaus smegenų kol kas yra tiesiog neįmanoma ir net šis superkompiuteris gali prilygti tik vienam procentui žmogaus smegenų veiklos.
Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, jog dabartinis dirbtinis intelektas, kalbantis, bendraujantis bei vykdantis komandas yra labai pažengęs, tačiau tai – tik iliuzija, kurią pakankamai gerai iliustruoja amerikiečių filosofo John Searle 1980 metais publikuotas minčių-eksperimentas, dabar žinomas kaip „Kiniško kambario argumentas“.
Įsivaizduokite, jog esate uždarytame kambaryje ir priešais save turite instrukciją, nurodančia kaip atsakyti į jums pro durų plyšį pateikiamus kiniškus simbolius. Gavę simbolį, sekate instrukciją ir atitinkamai atsakote, nors visiškai nesuprantate kinų kalbos. Taip jums pavyksta apgauti esančius už durų, jog šie bendrauja su žmogumi, mokančiu kalbėti kiniškai. Taip filosofas argumentuoja, jog kompiuteriai tik manipuliuoja kalbos sintaksėmis, nesuprasdami jos semantinės prasmės ir kad joks kompiuteris negali suprasti jam ar jo paties siunčiamos informacijos prasmės.
Taigi kol kas dar nesame ant dirbtinio intelekto „pabudimo“ slenksčio bei nesusiduriama su šia egzistencine, moraline ir etine dilema. Ir visgi, dėl technologijų, ypač kompiuterinių, vystymosi spartos galime prognozuoti, jog dirbtinis intelektas ir toliau tobulės eksponentiškai bei per ateinantį šimtmetį (o galbūt ir daug greičiau) sugebės pranokti tai, ką gali pasiūlyti žmogaus smegenys.
Elonas Muskas pats glaudžiai susijęs su dirbtinio intelekto tobulinimu, sako, jog dirbtinis intelektas žmonijai kelia didžiausią egzistencinį pavojų bei ragina jį tobulinti labai atsargiai. Jis teigia, jog pažengusio dirbtinio intelekto santykis su žmogumi prilygtų mūsų santykiui su naminiais gyvūnais, pavyzdžiui katėmis.
Nors sunku prognozuoti, ar dirbtinis intelektas gali pasižymėti sąmone būdinga žmonėms, įsivaizduokime, jog šią įgauti jam visgi pavyksta. Tai reikštų, jog jis pasižymi savimone, supranta savo vietą pasaulyje, turi savus norus, troškimus, pasaulėžiūrą bei nuomonę. Kas, jei toji nuomonė nebūtų palanki žmonijos labui? Kas, jei dirbtinis intelektas nuspręstų, jog žmonės tėra niokojantys, griaunantys, kariaujantys pasaulio parazitai, nenusipelnę gyventi, o taip pat kelia grėsmę jo paties egzistavimui? Tokio dirbtinio intelekto „nubudimas“ taptų milžiniška grėsme žmonijos išlikimui.
Kita vertus, galbūt toks pažangus dirbtinis intelektas nuspręstų tapti žmonijos gidu, vedančiu ją konfliktų bei problemų išsprendimo ir šviesesnės ateities link. Vienu ar kitu atveju, daugybė žmonijos rūpesčių būtų išspręsti ir mums beliktų tikėtis, jog mūsų sukurtas „Dievas“ pasirinks pastarąjį.
Visuomenėje iškyla ir kitokių idėjų dėl dirbtinio intelekto – jei dirbtiniam intelektui įdiegtume taisykles, draudžiančias kenkti žmogui ir įpareigojančias vykdyti žmogaus komandas, galėtume išvengti visų dirbtinio intelekto keliamų grėsmių.
Kaip bebūtų, itin pažangiam dirbtiniam protui šios taisyklės jo algoritme galėtų prilygti žmogaus charakterio aspektus, „nulemtus“ genetikos. Psichologijos mokslas visiškai neprieštarauja žmogaus asmenybės bei charakterio pokyčiams nepriklausomai nuo jo genetikos, bent jau iki tam tikros ribos. Itin pažangus dirbtinis intelektas galėtų būti nenuspėjamas ir neprognozuojamas dar labiau nei toks yra žmogus, kurio elgesį, kad ir labai siauru aspektu, galime paaiškinti. Vargu ar galima abejoti, jog pažangesnis protas gebėtų jam įdiegtas taisykles apeiti ar tiesiog atmesti kaip nenaudingas, kaip kad žmogus geba atmesti savo impulsyvų, instinktų valdomą elgesį.
Minėtos dirbtinio intelekto sąmonės dilemos nesusikerta, ar bent jau mažai susikerta su mūsų etika vertinant sąmoningą dirbtinį intelektą. Galima spekuliuoti, jog dirbtinis intelektas elgtųsi visiškai priešingai nei mes prognozuojame – pavyzdžiui, nuspręstų, jog šio egzistencija yra beprasmė visatos kontekste ir kosminio nihilizmo pagrindu atsisakytų kooperuoti ir apskritai sąveikauti su žmonėmis.
Tokios motyvacijos, o gal tiksliau jos stygiumi vedamas dirbtinis protas galėtų nuspręsti susikurti sau virtualią utopiją ir joje užsidaryti nuo bet kokio kontakto su išore. Ar galėtume lengva ranka tokį neproduktyvų intelektą tiesiog išjungti ir sunaikinti, ar tai neprieštarautų mūsų moralei bei etikai?
Kita iškylanti filosofinė problema – dirbtinio intelekto meniniai pažangumai. Kaip reikėtų vertinti dirbtinio proto nutapytus paveikslus, sukomponuotus muzikos kūrinius, parašytus romanus bei poemas, kurios nustelbtų viską, ką yra sukūrę talentingiausi kompozitoriai, rašytojai bei dalininkai? Ar žmogaus kūriniai taptų beverčiai aukštesnio proto kūrinių kontekste? O gal jie taptų dar labiau vertinami, kaip žmogaus netobulybės išraiška, kuria gėrėtųsi menininkai ir filosofai, kurdami naujas žmogaus apibrėžimo koncepcijas? Tai pakankamai sunku prognozuoti.
Visi šie kylantys klausimai bei nuogąstavimai pabrėžia, kiek daug dilemų sukeltų dirbtinio intelekto „nubudimas“. Pastarasis šimtmetis pareikalaus ne vieno išmintingo proto gliaudant egzistencines, moralines bei etines problemas, kylančias dėl taip sparčiai besivystančių technologijų. Kol šios problemos neišspręstos, manau, esame tik vaikai, žaidžiantys degtukais. Lieka tikėtis, jog nenusisvilinsime pirštų, arba dar blogiau – nesupleškinsime viso savo žmogiškojo palikimo...
Vladas Golambiauskas