Arthuras Conanas Doyle`is – vaiduoklių medžiotojas

Turbūt visi žino šį autorių – net tie, kas neskaitė garsiųjų apsakymų apie genialų seklį Šerloką Holmsą ir jo kompanioną daktarą Vatsoną greičiausiai yra bent jau matę filmus (ir nesvarbu, ar su Vasilijumi Livanovu, ar su Benedictu Cumberbatchu, ar su Robertu Downey`u jaunesniuoju). Jei jiems nepatinka didysis detektyvas, tada gal maloniau lankytis Prarastame Pasaulyje su dinozaurais, beždžionžmogiais ir bebaimiu profesoriumi Challengeriu. Tačiau mažiau yra žinomas kitas šio garsaus rašytojo pomėgis (ar, tiksliau, aistra) – spiritualizmas, vaiduoklių medžiojimas ir visokių kitokių keistenybių tyrinėjimas. Paradoksalu, tačiau savo garsiausio kūrinio Šerloko Holmso nekentęs, racionalus gydytojas seras Konanas Doilis tikėjosi ir norėjo, kad po jo mirties žmonės prisimintų jį ne kaip rašytoją, bet kaip gyvenimo po mirties ir kitokių paranormalių reiškinių tyrinėtoją.

Seras Arthuras Conanas Doyle`is

Tačiau pirmiausia pora žodžių apie spiritualizmą. Tai buvo XIX amžiaus antroje pusėje suklestėjęs dvasinis judėjimas, teigęs, esą po mirties mirusių dvasios išlieka, ir su jomis galima komunikuoti specialias galias turinčių asmenų (vadinamųjų „mediumų“) pagalba. Pasak spiritualistų, mediumai galėjo komunikuoti su dvasiomis nepriklausomai nuo to, ar jos vis dar tupėjo šiame pasaulyje kaip vaiduokliai, ar jau buvo persikėlusios anapus Perlo Vartų į „geresnę vietą“. Šį judėjimą 1848 pradėjo amerikietės Fox seserys, kurios skelbė, esą su jomis belsdamas bendrauja nužudyto vyro vaiduoklis (vėliau buvo išsiaiškinta, kad Fox seserys pačios ir belsdavo, bet judėjimo tas nesustabdė). Spiritualistų judėjimas buvo gana populiarus, ir net netikintys dažnai sudalyvaudavo dvasių kvietimo seansuose: juose yra dalyvavęs ir „Alisos stebuklų šalyje“ autorius Lewisas Carrollis, ir „Džiunglių knygą“ parašęs Rudyardas Kiplingas. Žinoma, tai nereiškė, jog nebuvo oponentų – pvz., Charlesas Dickensas ir fizikas Michaelas Faraday`us manė, jog spiritualizmas yra visiška nesąmonė.

Conanas Doyle`is susižavėjo spiritualizmu dar 1886 – tuo metu jis perskaitė knygą apie spiritualizmą ir sudalyvavo kelete seansų, – o 1887 žurnalas „Šviesa“ (Light) išleido Konano Doilio straipsnį apie jo lankytą seansą. 1893 jis įstojo į Psichinių Tyrimų Draugiją (Society for Psychical Research) – 1882 įkurtą organizaciją, kurios nariai siekė moksliškai tirti įvairius keistus dalykus; tai – dar ne steampunkiniai vaiduoklių medžiotojai, bet netoli. 1894 metais garsusis rašytojas dalyvavo Draugijos „ekspedicijoje“ į pulkininko Elmoro namus. Pulkininkas skundėsi, jog kažkas naktimis neduoda jam miegoti, o jo žmona ir dukra girdi grindimis traukiamų grandinių garsus bei aimanas – tai tikriausiai ne žiurkės. Nors kai rašytojas kartu su kolegomis vaiduoklių medžiotojais iškeliavo iš Elmoro namų, jis dar nebuvo įsitikinęs, kad vaiduokliai egzistuoja, po kurio laiko tų pačių namų kieme buvo atkasti dešimtmečio berniuko palaikai; tas galutinai įtikino autorių pomirtinio gyvenimo realumu. Panašiu metu jis įtikėjo ir telepatijos realumu bei įstojo į kitą pomirtiniu gyvenimu besidominčią organizaciją pavadinimu „Vaiduoklių klubas“ (The Ghost Club), kurios nariai tikėjo, kad net po mirties velioniai nariai toliau kartais lankosi klube.

1917 metais Arthuras Conanas Doyle`is perskaitė pirmą atvirą paskaitą apie spiritualizmą, ir taip sudavė stiprų smūgį savo reputacijai. Visuomenė manė, kad suskystėjo rašytojo protas, ir net kiti paranormalių reiškinių tyrinėtojai, kaip kad mediumų demaskuotojas Henry`is Price`as, galvojo, kad autorius yra pernelyg patiklus savo paties labui ir neturi nei kruopelytės skepticizmo. Reputacijai kitą smūgį smogė vadinamasis „Cottingley Fėjų“ atvejis. Cottingley kaimelyje Jorkšyre dvi pusseserės mergaitės (viena 16 metų, kita 9) nufotografavo šokančias fėjas (iš tiesų jos iškirpo iliustracijas iš pasakų knygos ir panaudojo jas fotografijai). Negalėdamas patikėti, Conanas Doyle`is išsiuntė fotografijas Kodak kompanijos atstovams ir fotografijos ekspertui Haroldui Snellingui. Kodak atstovas paskelbė, kad su negatyvais niekas nieko nedarė, tačiau ir jie galėtų tokias nuotraukas padaryti, o va Snellingas paskelbė, esą „taip, čia nufotografuotos tikros fėjos“. Konanas Doilis net parašė knygą „Fėjų atėjimas“ („The Coming of the Fairies“), tikėdamasis, kad fėjų egzistavimas prikels Europos dvasią ir įtikins visą pasaulį paranormalių reiškinių egzistavimu ir spiritualistų teisumu. Visuomenės reakcija buvo kiek kitokia – dalis anglų tiesiog nusprendė, jog sero Konano Doilio smegenys nuo per daug seansų virto ektoplazma, kiti išviso nežinojo, ką daryti ir ką galvoti. Pačios mergaitės gerus penkiasdešimt metų po to teigė, jog iš tikrųjų matė fėjas ir su jomis bendravo, kol galiausiai prisipažino, jog viską išgalvojo, ir joms buvo gėda prisipažinti po to, kai jomis taip nuoširdžiai patikėjo toks garsus žmogus.

Cottingley fėjų nuotrauka. Mergina fone - Frances Griffiths. Šaltinis: Elsie Wright

Kaip ir jau anksčiau aprašytas Howardas Phillipsas Lovecraftas, Arthuras Conanas Doyle`is draugavo su garsiuoju amerikiečių iliuzionistu Harry`iu Houdiniu. Tačiau kitaip nei Conanas Doyle`is, Houdinis buvo labai skeptiškas spiritualistų atžvilgiu, ir dažnai juos demaskuodavo kaip apsišaukėlius. Jiedu susipažino 1920 metais, o 1922 metais Conanas Doyle`is atvyko į JAV skaityti paskaitų ciklo apie spiritualizmą. Besilankydamas pas Houdinį, rašytojas pasiūlė surengti seansą, kurio metu jis ir jo žmona mediumė Bess iškviestų Houdinio motinos dvasią (Houdinis, nors nieko nesitikėjo, sutiko). Seanso metu Bess automatiškai prirašė penkiolika puslapių teksto: nors Houdinis suprato, kad Konanas Doilis bando jam padėti, jis netikėjo ne vienu parašytu žodžiu nes:

a) tekstas buvo parašytas angliškai – kalba, kurios jo motina nemokėjo.
b) tekste nebuvo nei vienos užuominos apie tai, kad seansas vyko jo motinos gimtadienio metu.

Apie tai sužinojęs, Šerloko Holmso rašytojas nenusiminė – Houdinį jis bandė įtikinti, kad pomirtiniame pasaulyje kalba neegzistuoja, ir todėl rašant vyko automatinis vertimas. Jis taip pat manė, kad pomirtiniame gyvenime velionių sieloms nerūpi jų gimtadieniai, todėl nieko keista, kad Houdinio motina apie tai nė kiek neužsiminė. Be to, Conanas Doyle`is tikėjo Houdinį turint magiškų galių – ir nesvarbu, kaip smarkiai Houdinis stengėsi įrodyti šiam nesąs burtininkas, niekas nepadėjo: kartą, viešėdamas pas Doyle`ius, Houdinis parodė šiems triuką ir po to jį paaiškino, bet rašytojas vis tiek atsisakė patikėti, kad tai tėra iliuzija. Šios priežastys galiausiai lėmė draugystės tarp šių žmonių nutrūkimą.

Arthuras Conanas Doyle`is skyrė daugybę laiko ir jėgų spiritualizmo populiarinimui – vos ne tiek pat, kiek Šerloko Holmso istorijoms. Tarp garsesnių kūrinių – „Naujasis Apreiškimas“ („The New Revelation“), „Gyvenimas po mirties“ („Life after death“), „Spiritualizmas ir racionalizmas“ („Spiritualism and rationalism“) ir dviejų tomų darbas „Spiritualizmo istorija“ („The history of spiritualism“). Tačiau, kaip jau buvo pastebėta, Konanas Doilis buvo labai patiklus, ir jį nuolatos apmaudavo sukčiai: dvasių „fotografas“ Williamas Hope`as, „mediumai“ Julius ir Agnes Zancigai, daiktus „materializuoti“ galėjusi Eusapia Palladino – rašytoją apmulkinusių telepatų, dvasių užkalbėtojų ir panašių šarlatanų sąrašą galimą tęsti ir tęsti. Tačiau tai niekada nesustabdė jo entuziazmo. Prieš savo mirtį jis rašė, kad „jo laukia didžiausias nuotykis“. Ir, savaime suprantama, draugai spiritualistai gana greitai nusprendė pokalbiui išsikviesti jo dvasią. Iškvietimas vyko perpildytoje karališkoje Edwardo salėje Londone, kur mediumė Estelle Roberts visų akivaizdoje perdavinėjo velionio autoriaus žodžius – kurių beveik niekas negirdėjo, nes vargonininkas labai garsiai grojo vargonais...

Šaltiniai:

Sir Arthur Conan Doyle and Victorian Spiritualism
Victorian Spiritualism — Proponents and Opponents
Conan Doyle and Spiritualism
Arthur Conan Doyle

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.