Šiuo metu Berlyne gyvenantis meksikietis Nahum yra menininkas, muzikantas, inžinierius, atlikėjas. Vieną iš daugelio savo kūrybinių projektų jis įgyvendino pakilęs į stratosferą nulinėje gravitacijoje. Taip pat jis Tarptautinio Astronautikos Federacijos Komiteto vadovas ir iliuzionistas, turintis Goldsmiths universiteto diplomą. KOSMICA instituto ir festivalio iniciatorius kasmet į skirtingas pasaulio valstybes sukviečia menininkus ir mokslininkus diskusijai apie ateitį.
Plačiai žvelgiant, jis yra tyrinėtojas, siekiantis atrasti kosmosą ir naratyvus jame, naudojantis moksliniais ir meniniais metodais. Pasigilinus galima pamatyti, jog jis dėl šio tikslo nukeliavo į astronautų rengimo centrą Rusijoje, iš kur pakilęs į kosmosą sudaužė piñatą.
Prieš susitikimą su juo Kosmica x Techo: pilna naktis renginyje kovo 1 dieną, trumpai pasikalbėjome apie ateitį kosmose.
– KOSMICA metu įgyvendinai daugybę renginių visame pasaulyje. Kokia šiandien yra KOSMICA kryptis?
– KOSMICA subrendo nuo to laiko, kai projektą sugalvojome Londone prieš 7-erius metus. Prasidėjęs nuo renginių serijos, jis išaugo į globalų institutą su labai aiškia kryptimi. Šiandien KOSMICA misija yra įtvirtinti kritiško, kultūrinio ir poetinio diskurso platformą apie veiklas kosminėje erdvėje ir jų įtaką Žemei. Vystome projektus, kurie jungia meną ir humanitarinius mokslus su kosmoso sektoriumi ir visuomene. Kuriame erdvę diskusijai apie kultūros įtaką kosmoso tyrimams. Kartu aptariame žmonijos ateitį bei pačias svarbiausias problemas, su kuriomis susiduriame šiandien.
– Kokia yra pagrindinė žinia, kurią neši su KOSMICA ir kitais savo projektais?
– Vienu metu kuriu daug skirtingų projektų: dirbu su menais, muzika, kinu ar KOSMICA institutu. Yra daugybė būdų perteikti tą pačią idėją kūrybiškai. Pagrindinė mano kūrinių žinutė yra, jog mes privalome garsiai kalbėti apie tuos dalykus, kuriuos norime pakeisti, siekdami sąmoningesnio gyvenimo čia ir dabar. Taip pat – jaustis pakylėtais, kuriant neįtikėtiną ateitį. O svarbiausia – švęsti patį mūsų egzistavimo faktą tokioje netikėtoje erdvėje, kokia yra Žemė.
– Kokias sąsajas matai tarp kosmoso, mokslo ir meno?
– Tokių sąsajų galima įžvelgti daug ir skirtingų. Visi šie dalykai turi panašumų, bet svarbiausia yra tai, kad jie nagrinėja skirtingą problematiką. Moksliškas požiūris į etinius klausimus yra kitoks, nei filosofiškos įžvalgos ta pačia tema. Aš palaikau tarpdisciplinišką pokalbį, skirtą patobulinti idėjas, diskursus ir tyrimus. Gyvename daugialypiame pasaulyje, kurio suprasti per vieną prizmę neįmanoma. Pavyzdžiui, kosmoso tyrimai nėra aktualūs vien mokslui, technologijoms, verslui, politikai ir kariuomenei. Tai žmonijos ateitį formuojanti sritis, ir kiekvienas turėtų dalyvauti ją nagrinėjant.
– Kaip ši tema vystosi skirtingose šalyse, kuriose esi dirbęs?
– Egzistuoja nuostata, jog kosmoso tyrimai yra svarbūs tik valstybėse, turinčiose nacionalines kosmoso tyrimų programas. Žinoma, šių technologijų vystymas daug kainuoja ir reikalauja stipraus politikų palaikymo. Visgi, nuolat prisimenu, jog kiekviena tauta pasaulyje kosminius motyvus turi giliai įrėžtus savo kultūrose. Kosmosas nepriklauso niekam, mes visi esame jo dalis.
– Kokius įkvepiančius pavyzdžius, iniciatyvas ar bendruomenes esi sutikęs pastaruoju metu?
– Mane labiausiai žavi darbai, kurie gilinasi į problemas kosmose, bet kartu padeda ieškoti išeičių Žemėje turimoms bėdoms. Nuolat nudžiungu sužinojęs naujų būdų tvariai naudoti turimus resursus ar tai, kaip dalintis bendra erdve, neapsiribojant vėliavomis ar valstybių sienomis. Manau, šios eksperimentinės struktūros ateityje galėtų padėti Žemėje.
Pavyzdžiui, Joanna Griffin siūlo kalbant apie kosmoso tyrimams naudojamas technologijas naudoti „autorystės“, o ne „nuosavybės“ konceptą. Tikiu, kad ši idėja galėtų tikti ir galvojant apie kosminius kūnus, resursus, žemes. Atidžiai seku tokių jaunų tyrėjų kaip David Jeevendrampillai (UCL) tyrimus apie emocijas kosminėje erdvėje ar Felipe Cervera nagrinėjamą temą apie kolonialistinius modelius, naudojamus šiandieniniuose kosmoso tyrimuose.
– Pakalbėkime apie emocijas kosmose. Tai buvo tavo projekto Yuri Gagarin kosmonautų mokymų centre tema. Ar gali papasakoti plačiau apie procesą, projektą ir savo skrydį į stratosferą?
– 2014 metais Gagarino kosmonautų centre organizavau misiją nulinės gravitacijos sąlygomis, pavadintą „Matters of Gravity“. Šis projektas gilinosi į mūsų asmeninius, artimus ryšius su gravitacijos jėga. Kūriau performatyvų video: įrašinėjau žmones, kurie bandydavo apsikabinti ir vienas prie kito prisiliesti nesvarumo sąlygomis. Mano siekis buvo koncentruotis į tas akimirkas, kai materialumas beveik išnyksta, ir kaip jį vėl galima atrasti (o kartu ir save). Galutinis rezultatas yra man labai daug emocijų sukėlęs, įdomus kūrinys. Keliavome į kosmosą atrasti dar vieną, papildomą ir giluminį savasties lygmenį.
– Kokias problemas įžvelgi dirbdamas su šia tema? Kaip jas mes, kaip visuomenė, galėtume įveikti?
– Visą laiką atsiranda daugybė praktinių ir konceptualių kliūčių, bet tai ir yra smagioji dalis. Kai bandai sujungti meną ir mokslą, esmė yra kalba, kurią naudoji. Svarbu nemėginti įgrūsti savo ekspertiškų įžvalgų žmonėms, kurie anksčiau nėra susidūrę su konkrečia tema. Kaskart dirbdamas su naujais mokslininkais, siekiu parodyti, kad mes esame tiesiog žmonės, kurie žavisi tais pat dalykais. O kai abi pusės supranta, jog mūsų tema yra viena, komunikuoti yra daug lengviau: greitai išsiaiškiname, kad darome tą patį, tik kitu kampu.
– Kokios temos šiandien tave įkvepia labiausiai? Su kuriomis iš jų planuoji dirbti artimiausių KOSMICA metu?
– KOSMICA turi gana aiškiai apibrėžtas temas: įvairovė, Žemė, ateities įsivaizdavimas ir šventės! Galutinis rezultatas gali būti pats įvairiausias.