Fantastikos rašytojus dažnai lygina su burtininkais: jie valandų valandas praleidžia palinkę prie senų knygų, ieškodami kažkokių niekam kitam neįdomių faktų, kalba sunkiai suprantamomis paprastam žmogui temomis, o kai kurie net atrodo panašiai. Tačiau šis panašumas nėra tik paviršutinis: kai kurie fantastinės literatūros autoriai ėmė ir žengė žingsnį toliau, garderobą papildydami ilgu apsiaustu ir smaila burtininko skrybėle.
Vienas garsesnių magija užsiiminėjusių fantastų – XIX amžiuje gyvenęs, Howardą Philipą Lovecraftą įkvėpęs fantastikos ir siaubo rašytojas Algernonas Blackwoodas. Keletas garsesnių A. Blackwoodo kūrinių – „The Willows“ („Gluosniai“), „The Wendigo“ (Vendigo – Šiaurės Amerikos indėnų mituose – dangumi vaikštantys žmogėdros milžinai, kuriais tampama užvalgius žmogaus mėsos), „The Doll“ („Lelė“) ir kt. Tačiau A. Blackwoodas ne tik rašė trumpas istorijas – jis taip pat priklausė „Auksinės Aušros“ ordinui („Order of the Golden Dawn“). Tai – Anglijoje įkurtas hermetinis ordinas, skirtas magijos paslapčių studijavimui.
Ši 1888 metais įkurta trijų buvusių masonų – Williamo Roberto Woodmano, Williamo Wynno Westcotto ir Samuelio L. MacGregro Mattherso – kabalos, teurgijos ir kitokių „okultinių mokslų“ tyrinėjimui skirta draugija buvo gana populiari. Nors jos narių skaičius taip niekada ir neperkopė 300, jai priklausė daugybę skirtingų autorių, tarp jų – airių poetas Williamas Butleris Yeatsas, Sherlocko Holmso kūrėjas seras Arthuras Conanas Doyle`as, rašytojas ir vienas H. P. Lovecrafto įkvėpėjų – Arthuras Machenas (pagarsėjęs savo siaubo romanais, tokiais kaip „Didysis Dievas Panas“ („Great God Pan“), „Sapnų Kalva“ („The Hill of Dreams“) ir „Baltieji Žmonės“ („The White People“)), „Lobių Salos“ ir „Daktaro Džekilo ir pono Haido“ rašytojas Robertas Luisas Stepevensonas, „Drakulos“ autorius Bramas Stockeris, bei vienas garsiausių XX amžiaus okultistų (bei fantastinės knygos apie magų karus Europoje, „Mėnulio Vaikas“ („Moonchild“), autorius – Aleisteris Crowley.
„Auksinės Aušros“ ordino įkūrėjai teigė, kad yra Vokietijoje įsikūrusio, Rozenkreicerių paslaptis saugančio (bet iš tiesų neegzisuojančio) ordino padalinys. Ordiną sudarė trejetas lygių, savotiškų „sub-ordinų“: pirmojo lygio (kurį sudarė neofito, teoriko, praktiko ir filosofo laipsniai) nariai būdavo apmokomi pagrindinių ordino principų ir kelių centrinių ritualų. Antrojo lygio (kurį sudarė Adeptus Minor, Adeptus Major ir Adeptus Exemplus laipsniai) nariai būdavo mokomi „astralinės projekcijos“, kuria naudodamiesi šie galėjo keliauti po kitus tikrovės lygmenis. Trečiojo lygio (kurį sudarė Magister Templi, Magus ir Ipsissimus laipsniai, ir kuriam priklausė tik trys Ordino įkūrėjai) nariai bendraudavo su paslaptingaisiais, Visatos paslaptis išmanančiais „slaptaisiais mokytojais“. Kiek pagyvavęs, šis Ordinas pradėjo byrėti jau 1900 metais, kai nariai išsiaiškino, jog jokio senovinio rozenkreicerių ordino Vokietijoje nėra. Kitas stiprus smūgis, sužlugdęs Ordino reputaciją, – ginčas tarp S. L. M. Matherso ir A. Crowley, pasibaigęs spektakliu, kuriame šie abu „iškvietinėjo demonus“ ir bandė vienas kitą nugalabyti magiškais užkeikimais. Ši komedija pasibaigė abiejų burtininkų išspyrimu iš grupės. „Auksinei Aušrai“ vadovauti ėmė W. B. Yeatsas, o A. Crowley nusprendė atkeršyti, išspausdindamas visas Ordino paslaptis savo žurnale „Ekvinokcija“.
Kitas gana garsus fantastikos autorius, bet geriau kaip Scientologijos bažnyčios įkūrėjas žinomas – Ronas L. Hubbardas taip pat nevengė magijos ir burtų. 1945 metais jis apsigyveno Pasadenoje, raketų mokslininko Johno „Jacko“ Whiteside`o Parsono rūmuose. J. Parsonas buvo ne tik mokslininkas – jis taip pat buvo okultistas bei po „Auksinės Aušros“ subyrėjimo A. Crowley įkurto „Ordo Templi Orientis“ ložės vadovas. Gana greitai R. L. Hubbardas užmezgė intymius ryšius su J. Parsono mergina: J. Parsonas ne tik nepasipiktino, bet tuo džiaugėsi bei apie tai laiške pranešė A. Crowley.
Maža to, J. Parsonas manė, kad L. R. Hubbardas bendrauja su kokia nors „aukštesne būtybe“, galbūt savo angelu sargu. Jie kurį laiką kartu darbavosi „Babalonės darbo“ – sekso magijos ritualo, kuriuo jie siekė iškviesti Babalonę – deivę, A. Crowley tapatintą su Apreiškimo Jonui knygoje aprašyta „Moterimi ant žvėries“. 1946 metais jiedu bandė iškviesti elementalą, kuris toliau dalyvautų maginiuose ritualuose. Kaip rašo Richardas Metzgeris, „ritualo“ metu J. Parsonas įtemptai masturbavosi, kol R. L. Hubbardas skenavo astralinį planą, ieškodamas piktųjų jėgų. Po poros dienų elementalas atvyko aktorės Marjorie Kimmel, sutikusios dalyvauti tolesniuose jų dviejų ritualuose, pavidalu. Galiausiai R. L. Hubbardas apmulkino J. Parsoną – už šio pinigus nusipirko jachtą ir išvyko plaukioti aplink pasaulį. Pati Scientologijos bažnyčia šią jų įkūrėjo gyvenimo dalį nutyli.
XX amžiaus pabaigoje burtininkų ir okultistų fantastinės literatūros autorių tarpe sumažėjo. Tačiau tai nereiškia, kad jie dingo – tik persikėlė į kitus plotus (į komiksų knygas). Pora garsių komiksų autorių – Alanas Moore`as ir Grantas Morrisonas – abu buvo, ir vis dar yra praktikuojantys burtininkai. G. Morrisonas, komiksų knygų „Arkham: a serious house on a serious earth“ („Arkamas: rimti namai ant rimtos žemės“, pasakojančios apie Batmeno kelionę į Gotamo beprotnamį), „The Invisibles“ („Nematomieji“) ir „Animal Man“ („Žmogus-gyvūnas“) autorius taip pat praktikuoja chaoso magiją. Jis atvirai prisipažino, kad meldėsi Hermiui (senovės graikų kelių dievui) ir Ganešui (hinduistų dievui dramblio galvą), prašydamas padėti rašant. Jis taip pat dažnai buria užkeikimus, skirtus padėti jo draugams gyventi geresnius gyvenimus, bei teigia maginėmis jėgomis išgydęs savo katę.
G. Morrisonas taip pat tikina, kad jo komiksų knygos – tai užkeikimai, ir komiksų skaitytojai tokiu būdu netiesiogiai dalyvauja jo magiškuose ritualuose. A. Moore`as – grafinių novelių „Watchmen“ („Stebėtojų lyga“), „The league of extraordinaru gentlemen“ („Ekstraordinarių džentelmenų lyga“) ir „V for Vendetta“ („V-tai Vendeta“) autorius – 1993 metais pasiskelbė pradedantis praktikuoti ceremoninę magiją (tą jis nusprendė rašydamas grafinę novelę apie Džeką Skerdiką „From Hell“ („Iš Pragaro“)). Jis taip pat teigia, jog jo magija reiškiasi per jo kūrinius – net kad visi kūriniai, nesvarbu, muzika, dailė ar teatras, yra magija. A. Moore`as taip pat tvirtina garbinantis senovės romėnų dievą Glykoną – ir pripažįsta tą dievybę esant išgalvotą. Tačiau, jo nuomone, tai nesvarbu, nes „vaizduotė yra tokia pat tikra kaip realybė“.