Pasaulio ir Lietuvos kino teatruose neseniai pasirodžius jau aštuntajam filmui apie įspūdingo dydžio pirmykštę beždžionę – „Kongas: Kaukolės sala“ (rež. Jordanas Vogt-Robertsas), daugelis kino žiūrovų turbūt nevalingai prisimena šios filmų franšizės ištakas – 1933 m. pasirodžiusį legendinį filmą „King Kong“. Kviečiu susipažinti, kaip King Kongui sekėsi užkariauti tarpukario Lietuvos ekranus.
Atrodo, jog 1933 m. pasirodžiusio klasikinio filmo fabula apie neištirtą Kaukolės salą pasiekiančius ir joje pirmykščių gyvūnų, taip pat – ir milžiniškos gorilos – King Kongo, bei civilizacijos formas randančios kino kūrėjų iš Hollywoodo ekspedicijos nuotykius neturėjo perdėm stebinti tarpukario publikos. Dar 1912 metais žymusis Sherlocko Holmso kūrėjas rašytojas Arthuras Conanas Doyle, įkvėptas Tepui plokščiakalnio (Venesuela) floros ir faunos, parašė romaną „Dingęs pasaulis“ („The Lost World“). Romanas pasakojo apie panašios ekspedicijos susidūrimą su dinozaurais ir kitais seniai pranykusiais gyvūnais ant minėto plokščiakalnio. Kūrinys greitai sulaukė savo imitacijų, kaip rusų rašytojo Vladimiro Obručevo „Plutonia“ (1915 m., publikuota 1924 m.), bei „Sanikovo žemė“ (1926 m.) ar „Tarzano“ autoriaus Edgaro Rice`o Burroughs „Užmirštoji sala“ („The land that time forgot“ 1916 m., publikuota tarpukario Lietuvoje – 1936 m.), bei daugelio kitų, taip sukuriant atskirą „Dingusio pasaulio“ nuotykių žanrą.
Kino filmai neliko nuošalyje. Dar 1925 m. sukurta A. C. Doyle romano ekranizacija („The Lost World“, rež. Harry Hoytas) tapo savotiška bandymų aikštele „King Kongo“ specialiųjų efektų kūrėjui Willisui O`Brienui. Jau šiame filme galime matyti daug technikų ir specialiųjų efektų triukų, kurie vėliau bus panaudoti „King Konge“. Nors vienas iš sustabdyto kadro (stop motion) animacijos pionierių, W. O`Brienas, „triukų“ filmus apie dinozaurus kūrė dar Pirmojo pasaulinio karo metais, tačiau niekuomet nedirbo su tokio masto projektu, kaip „Dingęs pasaulis“. 1933 m. pasirodęs „King Kongas“ viską kilstelėjo į dar aukštesnį lygį.
„King Kongas“ toli gražu nebuvo brangiausias 1933 m. pasirodęs filmas. Tais pačiais metais pasirodžiusio filmo „Karalienė Kristina“ („Queen Christina“, rež. Rouben Mamoulian) su Greta Garbo biudžetas kone dvigubai lenkė ir taip nekuklų 672 tūkst. JAV dolerių „King Kongo“ biudžetą (įprastas A lygio Hollywoodinio filmo biudžetas tuo metu būdavo apie 200–300 tūkst. JAV dolerių). Nebuvo jis ir lankomiausias to meto filmas – pagal surinktas pajamas 1933 m. JAV jis liko trečioje vietoje.
Tačiau netrūko teritorijų, kuriose „King Kongas“ buvo didžiausias, aukščiausias ar brangiausias:
1. Jis publikai pasiūlė vieną įsimintiniausių kino herojų, didžiausią kino gorilą – King Kongą. Filmo kūrėjas Merianas C. Cooperis gorilomis ir beždžionėmis susižavėjo dar vaikystėje, tačiau, kuriant King Kongo personažą, kilo daug diskusijų dėl to, kaip jis turėtų atrodyti. Filmo spec. efektų meistras W. O`Brienas norėjo suteikti King Kongui veik žmogišką pavidalą. Tuo metu M. C. Cooperis norėjo baisios ir žvėriškos pabaisos išvaizdos. Galutiniame rezultate turime kai ką per vidurį – King Kongas išlaikė aiškius gorilos bruožus, tačiau vaikšto ant dviejų kojų – kaip ir žmogus.
Problemų sukėlė ir King Kongo ūgis – nors filmo reklamose skelbta, jog King Kongas yra 50 pėdų (apie 15,2 m.) ūgio, tačiau filmo scenografijai pritaikyti beždžionės modeliai ją gerokai sumažino (pagal juos, King Kongas buvo 5,5–7,3 metrų ūgio). M. C. Cooperis priešinosi tokiam didžiosios gorilos sumenkinimui ir visaip manipuliavo filmavimo rakursais ir scenografijos miniatiūromis, todėl galutiniame filmo variante King Kongo dydis nuolat svyruoja. Vienuose kadruose jis atrodo tik 5,5 m, o kituose – net 18 metrų aukščio. Vėliau pasirodžiusiuose filmo tęsiniuose ir perdirbiniuose King Kongo išvaizda taip pat keičiasi. Pavyzdžiui, 2005 m. pasirodžiusiame „Žiedų valdovo“ režisieriaus P. Jacksono King Kongo perdirbinyje žymioji beždžionė atsikratė žmogiškos išvaizdos bruožų ir, kaip ir dera goriloms, ant žemės stovėjo keturiomis kojomis. Tuo metu naujajame King Kongo filme „Kongas: Kaukolės sala“ ji vėl atsistojo ant dviejų galūnių ir yra virš 30 metrų ūgio.
2. Įspūdingi „King Kongo“ efektai ne tik sukūrė įtikinamą ir kvapą gniaužiantį dingusio pasaulio – Kaukolės salos, floros ir faunos vaizdą. Filmo scenarijus ištraukė King Kongą iš jo aplinkos iš užbogino jį į vieną iš moderniosios Vakarų visuomenės simbolių, aukščiausią to meto pastatą – Empire State Building dangoraižį (1976 m. King Kongo perdirbinys iškeitė Empire State Building į Pasaulio prekybos centro bokštus dvynius, tiesa, pastarieji tuo metu jau nebebuvo aukščiausias pastatas pasaulyje, šis rekordas priklausė Williso bokštui Čikagoje). Tokiu būdu buvo savotiškai apverstos „Dingusio pasaulio“ žanro taisyklės – ne civilizacijos atributai patenka į neištirtus, pirmykščius pasaulio kampelius, o, atvirkščiai, šie pre-civilizaciniai atributai atsiranda modernioje aplinkoje, kurioje jie sukelia sumaištį ir griūtį. Tokiu būdu King Kongas padėjo pamatus ir miestus siaubiančių milžiniškų monstrų žanro filmams. Tariant grubiai – be King Kongo nebūtų ir Godzilos.
3. „King Kong“ užima ir itin svarbią vietą kino filmų muzikos istorijoje. Taupanti pinigus, RKO kino studijos vadovybė norėjo, jog kompozitorius Maxas Steineris tiesiog panaudotų filmui kelias savo kompozicijas iš kitų filmų. M. C. Cooperiui to pasirodė per maža. Jis sumokėjo M. Steineriui 50 tūkst. dolerių iš savo kišenės, kad jis sukurtų filmui originalų garso takelį. Ir jis tai padarė! „King Kongas“ buvo pirmasis JAV didelio biudžeto kino filmas, sulaukęs pilno metro tematinio garso takelio; pirmasis, kuriam panaudotas 46 instrumentų orkestras; pirmasis, kurio garso takeliai įrašyti į 3 atskirus kanalus (garso efektai, dialogas ir muzika). „King Kongo“ garso takelis žymėjo lūžio tašką kino filmų muzikoje. Po „King Kongo“ sėkmės M. Steineiris itin išgarsėjo ir šiandien yra žinomas kaip „kino filmų muzikos tėvas“, o kino studija atlygino M. C. Cooperiui jo sumokėtus 50 tūkst. Galima sakyti, jei ne „King Kongas“, šiandien neniūniuotumėm tos melodijos iš „Žvaigždžių karų“ pradžios.
4. „King Kongas“ buvo ir didžiulis reklaminis spektaklis, pirmuosius filmo seansus neretai lydėdavo „Afrikos“ šokių trupių pasirodymai ir pan. Tačiau pati sėkmingiausia filmo reklama buvo žymaus britų rašytojo Edgaro Wallace`o pavardė, didelėmis raidėmis šviečianti visuose filmo plakatuose ir reklamose. Kriminalinių romanų autorius iki savo mirties jau buvo publikavęs apie 200 knygų, 45 trumpų istorijų rinkinius, 25 scenos veikalus. Tai buvo vienas produktyviausių XX amžiaus rašytojų, naują romaną sugebėdavęs parašyti per 5 savaites. Skaičiuojama, jog iki šiandienos yra parduota daugiau nei 50 mln. kopijų jo darbų. Viskas, prie ko šis rašytojas pridėdavo savo plunksną, tapdavo auksu. „King Kongas“ – ne išimtis. Rašytojas mirė 1932 m. pradžioje, dar nepradėjus „King Kongo“ filmavimo darbų. Vėliau M. C. Cooperis teigė, jog E. Wallace`as neprisidėjo prie žymiosios beždžionės charakterio ir filmo sukūrimo, o jo pavarde pasinaudota tik reklamos tikslais. Visgi 8-ajame dešimtmetyje surastas originalus E. Wallace`o „King Kongo“ scenarijaus juodraštis įrodo, jog filme panaudota daugelis žymaus rašytojo minčių.
Šie bei kiti faktoriai lėmė, kad filmas tapo savo meto sensacija. Tai matoma ir pažvelgus į filmo demonstravimo Lietuvoje istoriją.
Jau 1933 m. kovą, dar filmui nepasirodžius JAV kino ekranuose, Lietuvos spauda informavo, jog, „Hollywoode baigtas filmuot <Kongo karalius>. Jame figūruoja prieštvaninės baisybės, ir, be kita ko, 50 pėdų aukštumo beždžionė“. Žinoma, nepamirštama paminėti, jog filmas sukurtas žymaus rašytojo E. Wallace`o, „kuris dar prieš mirtį buvo specialiai pakviestas į Hollywoodą“. Juk ir to meto Lietuvoje E. Wallace`o vardas buvo gerai žinomas, vien 1929–1932 m. Lietuvoje pasirodė mažiausiai 9 šio rašytojo romanai, kurių bendras tiražas gerokai viršijo 35 tūkst. kopijų.
Tačiau King Kongas neskubėjo atvykti į Lietuvą: tik 1933 m. gruodžio pradžioje spaudoje pasirodė antraštės „E. Wallace`o kūdikis Kaune“ bei reklaminiai skelbimai, pranešantys, jog „King Kongas“ netrukus bus rodomas Kauno kino teatre „Kapitol“. Bet ir tada, King Kongo teko laukti daugiau nei tris savaites! Lietuvos kino teatruose filmas pasirodė tik gruodžio 25 d. – pirmąją Kalėdų dieną.
Įprastai Kauno kino teatrus turintys pasiekti filmai spaudoje būdavo pradedami reklamuoti, likus ne daugiau nei savaitei iki jų premjeros, tuo metu spalvingos didelės (net per visą laikraščio puslapį) ar mažos „King Kongo“ reklamos masino Lietuvos kino teatrų lankytojus veik visą mėnesį. Filmas publikai pristatytas kaip „nustebinęs visą pasaulį“, „kaštavęs daug milijonų“, tai buvo „simboliškas apsakymas, kaip smegens nugali raumenis“ [kalba netaisyta – aut. past.], „filma kokių dar nebuvo ir kokią kitą dar negreit pamatys ekranas“.
Dar nepasirodžius filmui, jau konstatuota, jog jis „iš anksto virto Kaune dienos sensacija“, o po filmo premjeros, teigta, kad „tikrai amerikoniškos reklamos lydima amerikoniška filma pagaliau parodyta“.
Filmo premjeros data Lietuvoje pasirinkta neatsitiktinė: „King Kongas“ buvo pristatomas kaip grandiozinė Naujųjų metų švenčių programa. O Lietuvoje lig tol veik nematytas kino reklamos kiekis turėjo privilioti į penkis kasdienius kino filmo seansus kuo daugiau šventiškai nusiteikusių ar atostogaujančių žmonių. Pats filmas rodytas kiek ilgiau nei savaitę, o jo demonstravimo, net ir norint, nebuvo galima pratęsti – filmo kopija iškeliavo į užsienį. Tokia pasipelnymo iš šventinių laikotarpių taktika pasaulio kino teatruose buvo dažnas reiškinys. Tuo metu, kai „King Kongas“ pasiekė Kauno kino teatrus, JAV kino teatruose jau buvo demonstruojamas pirmojo filmo tęsinys – „King Kongo sūnus“ („The Son of Kong“, rež. Ernestas B. Schoedsackas, 1933 m.), kurio gamyba taip pat buvo itin skubinta, jog jis kino teatrus pasiektų prieš pat Kalėdas (filmo premjera įvyko gruodžio 22 d.).
„King Kongas“ ne vienintelis siekė patuštinti kauniečių kišenes, išradinga reklama stebino ir kino teatras „Forum“, kauniečiams pasiūlęs filmą „Trys frakuoti vyrai“ („Tre uomini in frack“, rež. Mario Bonnardas, 1933 m.) su tuo metu itin populiariu italų tenoru Tito Schipa. Tačiau reklamos gausumu ir spalvingumu šis filmas negalėjo prilygti didžiosios beždžionės kerams.
Praūžus filmui, recenzentai sutarė, jog „King Kongo“ reklama nemelavo, o tai nebūtų nustebinę – tarpukario Kauno kino teatrų savininkai veik kiekvieną filmą bandydavo pristatyti kaip „sensaciją“. „Pagaliau Kauno publika pamatė seniai reklamuotą pagarsėjusį filmą „King Kong“. Žiūrovas, eidamas žiūrėti filmą, be abejo manė, argi nebus reklama perdėjusi? Ir, reikia pripažinti, reklama neperdėjo“, – teigė „Lietuvos žinių“ žurnalistas.
Spauda sutarė, jog filmas įspūdingas techniškai (tiesa, laikraščio „Rytas“ žurnalistas gerai papeikė jau minėtas King Kongo dydžio ekrane metamorfozes), tačiau nevengė kritikos vaidybai ar filmo „meninei vertei“. Kaip reziumavo „Lietuvos žinios“: „Žinoma, nei meno, nei artistų vaidybos ten nėra. Bet ir režisieriai šio tikslo filmą statydami neturėjo. Filmoje mestas šūkis: grožis viską nugali, vadinasi ir tokį milžinišką pabaisą kaip King Kong. Bet filmą pažiūrėjus kyla mintis, kad filmų technika – viską nugali ir šios filmos pastatymas, to aforizmo įrodymas“.
Panašu, jog King Kongą į Lietuvą atgabenę „Kapitol“ kino teatro savininkai liko patenkinti. Mat lygiai po metų žiūrovams švenčių proga pasiūlė filmo tęsinį – „King-Kongo sūnus“. Filmo reklamos vėl žadėjo kvapą gniaužiančius džiunglių gyvūnų ir baisybių vaizdus, viliojo žiūrovus „šiurpulinga dvikova tarp „King Kongo“ ir vandenyno valdovo – milžino banginio“ (čia, teisybės dėlei, reiktų pažymėti, ko jau ko, o banginių filme tikrai nebuvo).
Visgi „Kino Kongo“ tęsinio populiarinimui mestos mažesnės pajėgos – reklama pasirodė vėliau, ir ji nebuvo tokia gausi. Tačiau filmas vis tiek tapo vienu svarbiausių šventinio laikotarpio Kaune kino akcentų. Matyt, kino teatro savininkai žinojo, jog į šį filmą neverta investuoti per daug pinigų. Filmo tęsinys, studijai spaudžiant, buvo sukurtas per itin trumpą laiką (kino teatrus filmas išvydo praėjus vos pusmečiui po pirmojo filmo pasirodymo), o jam skirtas biudžetas buvo daugiau nei du kartus mažesnis nei pirmosios filmo dalies. Nors filmas JAV kino ekranuose buvo finansiškai sėkmingas, tačiau panašių į pirmąjį „King Kong“ filmą nuotykių besitikėjusi Lietuvos publika buvo nuvilta. „Kapitolio“ teatre eina sensacinė filma anglų kalba „King Kongo sūnus“. Tai tęsinys pagarsėjusios filmos „King Kong“. Tik, deja, ši trumpa (rodo vieną valandą) filma negali lygintis su „King Kongu“, nors tos pačios kompanijos statyta. Ši filma tai mėginimas pasižvejoti „iš nuošimčių“. Nieko naujo ir įdomaus. Scenos daug silpnesnės“, – apmaudžiai konstatuos „Lietuvos žinių“ recenzentas, žymiai įdomesnis jam pasirodė kartu su filmu demonstruotas animacinis filmukas apie Mickey Mouse.
Nors XX amžiuje be šių dviejų King Kongo filmų buvo sukurti dar 4 filmai su žymiąja gorila, tačiau Lietuvos kino ekranus nauji King Kongo nuotykiai pasiekė tik 2005 m., kai buvo sukurta P. Jacksono „King Kong“ versija.
1940 m., Lietuvą okupavus SSRS, šalis buvo prievarta išplėšta iš modernios vakarietiškos popkultūros zonos. Spaustuvės nebespausdino kas kelis mėnesius kepamų kriminalinių E. Wallace`o romanų, sovietinės kino studijos akiplėšiškai nebandė pasipelnyti, kurdamos įtartinos kokybės filmų tęsinius, o fantastinius milžino King Kongo nuotykius kino ekranuose pakeitė gerokai paprastesni, tačiau ne ką mažiau fantastiški Sovietijos džiunglių herojai – kalnakasiai-stachanoviečiai, melžėjos-darbo pirmūnės ir bebaimiai raudonarmiečiai.