Ignas Šeinius šio straipsnio autoriui, prieš dešimtmetį baigusiam trinti mokyklos suolą, įsiminė kaip vienas iš tų tradicinių lietuvių autorių – lyriškas meilės poetas ir žymiojo romano „Kuprelis“ autorius. Kaip ir daugelis autorių jis buvo atmestinai paskaitinėtas ir pamirštas privalomos lietuvių literatūros pamokų autorių sąraše. Žinoma, tai tik subjektyvūs atsiminimai. Visgi, brandesniu žvilgsniu susipažinus su vėlesniu Igno Šeiniaus kūrybiniu ir visuomeniniu gyvenimu, teko gerokai pakeisti savo požiūrį.
O pakeitus požiūrį tenka konstatuoti, jog Ignas Šeinius atrodo tikrai kietas ir šaunus vyrukas. Nekreipiant dėmesio į tai, jog rašytojas gyvenime turėjo ūsus ir barzdą, kokių pavydėtų ne vienas nūdienos hipsteris, jis dargi pasižymėjo itin stipria visuomenine veikla. Lietuvą okupavus sovietų kariams aprašė savo išgyvenimus knygoje „Raudonasis tvanas“ (1940) kuri, kartu su kitomis autoriaus parašytomis šios tematikos knygomis, tapo tikrais anti-komunistiniais bestseleriais Skandinavijos šalyse (ten Šeinius ilgai gyveno ir atstovavo Lietuvą). Neišvengė aštrios Šeiniaus plunksnos ir kitas ne ką mažiau baisus totalitarinis režimas – nacistinė Vokietija. Šio režimo politikai kritikuoti Ignas Šeinius paskyrė savo 1934-aisias parašytą romaną „Siegfried Immerselbė atsijaunina“. Romaną, kuris įgavo satyrinio mokslinės fantastikos kūrinio formą, taip tapdamas ir šio „Fantastikos tarpukario Lietuvoje“ ciklo straipsnio objektu.
1934-aisiais pasirodęs Igno Šeiniaus romanas išėjo po gana ilgos autoriaus kūrybinės tylos. Mat tuo metu lietuvių kalba autorius paskutinę savo atskirą knygą buvo publikavęs dar prieš Pirmąjį Pasaulinį karą. 1932-aisiais autorius vėl sugrįžta į lietuvių literatūros lauką, išleidžiamas naujas „Kuprelio“ leidimas, o po kelerių metų autorius nustebino skaitytojus moderniai europietišku, aktualiu romanu „Siegfried Immerselbė atsijaunina“.
Kūrinio aktualumą nesunku pastebėti. 1933-aisias Vokietijoje į valdžią ateina nacistinis Adolfo Hitlerio režimas, o jau po metų Lietuvoje pasirodo jo rasinę politiką pašiepiantis Šeiniaus kūrinys. Pagrindinis romano veikėjas – Siegfried Immerselbė – yra senyvas Miuncheno „Naujojo Antropologijos Muziejaus“ direktorius ir įkūrėjas, vienas svarbiausių nacistinės rasių ideologijos, įrodančios, jog „Germanai ir veda visus arijus“, o „Kitos rasės ir tautos sustojo evoliucijos pusiaukelėje“, teoretikų. Vokietijoje įsitvirtinus nacistiniam režimui Immerselbės rasinė teorija tampa itin propaguojama valdžios, tad „mokslininkas“ maudosi savo šlovės spinduliuose. Tačiau, o Dieve! JAV mokslininkų ekskursijos muziejuje metu, paklaustas, paprasčiausio klausimo – „Kas šiuo metu yra visos Vokietijos didysis vadas?“ Sigfried Immerselbe visai pasimeta ir net nesugeba atsiminti Adolfo vardo. Mokslininkas supranta, jog jo protas jau nebe toks guvus kaip jaunystėje ir atmintis jį apgauna. Immerselbė nusprendžia nesitaikstyti su laiko ir senatvės ligomis, jis nusprendžia veikti – atsijauninti.
Būtent atsijauninimo procedūra ir tampa kertine fantastine idėja, leidžiančia traktuoti šį Šeiniaus kūrinį kaip fantastinį romaną. Pati atsijauninimo procedūra, kurią romane atlieka Milano gydytojas - profesorius Gonzano, talkinamas protingo ir apsukraus lietuvių (o kaipgi kitaip!) asistento Petro Inketono – nėra sudėtinga. Gonzano „įšvirkšdavo atsijauninti norintiems tam tikrą, daugiau iš akies nustatytą sveikų hormonų kiekį į raumenis ir laukdavo rezultato.“. Mat šie hormonai spinduliavo energiją, jie buvo „lyg radioaktyvūs“. Tiesa, rezultatai ne visada buvo sėkmingi, Gonzano tik „po ilgų darbų pavyko <...> sukonstruoti tinkamą, labai sudėtingą aparatą; po eilės kantrių bandymų nustatyti hormonalių spindulių veikimą“. Atsijauninimo procedūrą patiriantis pacientas kuriam laikui praranda sveiką protą, suvaikėja, tad ligoniai yra izoliuojami atskiruose nameliuose „kol visiškai atsitaiso, kol pavirsta į subrendusį ir stiprų jauną vyrą ar moterį“.
Įdomu tai, jog fantastiškai skambanti atsijauninimo procedūra tarpukariu kai kam atrodė žymiai realesnė nei šiandien. Neabejotinu Šeiniaus profesoriaus Gonzano prototipu derėtų laikyti rusų emigrantą, gydytoją Sergejų Voronovą (Serge Vornoff, 1866-1951). Trečiajame ir ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje šis chirurgas išgarsėjo savo siūlomomis atsijauninimo procedūromis, kurių metu perkeldavo gabalėlį beždžionių sėklidžių audinio ant savo pacientų sėklidžių, taip siekdamas atstatyti jų jaunatvišką energiją ir lytinę potenciją. Sergejus Voronovas neatsigindavo pagyvenusių turtingų pacientų, tad jo operacijos jam sunešė pasakiškus turtus.
Šių operacijų atgarsiai pasiekė ir Lietuvos spaudą. Dar 1927 metais „Lietuvos žinios“ publikavo pasikalbėjimą su daktaru Voronovu, kuriame jis teigė: „Senatvė yra liga. Iki šiol mes to nežinojome. Bet mokslas eina pirmyn. Iki šiol chirurgija naudotasi tik gydymui, dabar gi chirurgija duoda žmogui ir naujus organus. <...> Senatvė paeina nuo lyties liaukų susinešiojimo: kai lyties liaukos pasensta, nustoja veikti, reikia jas pamainyti jaunomis ir organizmas pajaunės. Žmogui žmogaus liaukas perkelti nėra galimybės, nes kiekvienas jų nori gyventi ir būti jaunas. Todėl naudojamasi beždžionėmis, kurios yra visai panašios į žmones“, toliau Voronovas teigia, jog dėl beždžionių trūkumo jam pačiam tenka jas veisti, o kartu su broliu jie jau yra atlikę tūkstančius tokių atjauninimo procedūrų. Tai, jog šios procedūros tikrai veiksmingos, patvirtino kitas dienraščio pranešimas, teigęs, jog „prof. Voronovo beždžionių liaukų operacijos Vienoj pavykusios labai gerai. Tarp jo klientų buvo 68-70 metų amžiaus vyrai, kurie po padarytos operacijos atgavo jaunas jėgas“.
Profesoriaus Voronovo operacijos tuo metu buvo pasaulinė sensacija, tarpukario Lietuvoje jo vardas linksniuotas net muilo reklamose: „Trys išminčiai susiginčijo apie tai, kaip grąžinti jaunystę. Pirmas išminčius tarė: „Kad užlaikyti jaunystę, reikia turėti jauną sielą. Siela gaivina kūną!“. Antras išminčius tarė: „Reikia duoti save atjauninti sulig dr. Voronovo sistemos“. O trečias... Ką pasakė trečias?.. Jis patarė praustis muilu „Radioza“, muilu amžinos jaunystės, išdirbinys fabrikos „Florance“, Kaunas. Kiekvienas šmotelis aliuminijo dėžutėje“.
Žinoma, dr. Voronovo procedūros buvo labai abejotinos kokybės. Kadaise žymus mokslininkas mirė visiškai diskredituotas (tačiau velniškai turtingas!), o pasaulio mokslininkų bendruomenė vaidino nieko apie jį negirdėjus. Nors amžiaus pabaigoje jo vardas buvo dalinai reabilituotas, pripažįstant, jog jo metodika turėjo šiek tiek moksliškumo elementų, o patį daktarą galima laikyti vienu iš hormonų terapijos pradininkų. Beje, Igno Šeiniaus kūrinys nėra vienintelis, kurio prototipu tapo daktaras Voronovas. Teigiama, jog žymusis Michailo Bulgakovo knygos „Šuns širdis“ (1925) profesorius Preobraženskis taip pat buvo įkvėptas daktaro Voronovo „pasiekimų“.
Tačiau jauninat Siegfriedą Immerselbę knygoje tiesiogiai nesekama dr. Voronovo metodika. Nors profesorius Gonzano savo pacientams taip pat perkelia gyvūnų liaukas, tačiau išradingasis jo padėjėjas, lietuvis Petras Inketonas, atrado žymiai efektyvesnį būdą – perkelti pacientams žmonių hormonus. Ir oh mein Gott, kas gi perkeliama į Siegfriedo Immerselbės kūną? Žinoma, jauni stiprūs ir aktyvūs, tačiau žydiški (!) hormonai. Nesunku nuspėti, kur toliau pasisuks veiksmas. Jaunėjantis nacių teoretiko kūnas praranda savo „arijišką“ formą ir pradeda panašėti į labiausiai nekenčiamos nacių rasės atstovą, keičiasi ne tik Immerselbės kūnas, keičiasi ir jo mąstymas. Žinoma, tai toli gražu nepatinka Immerselbės darbdaviams, tad atsijauninimo procedūrą lydi begalė nesusipratimų ir kuriozų, kurių metu yra visiškai paniekinama nacių rasistinė teorija ir jos atstovai. Tačiau visa tai siūlau perskaityti patiems.
Jei pati atsijauninimo procedūra rėmėsi sensacingais to meto mokslo „pasiekimais“, tai Igno Šeiniaus įkandimas nacistiniam režimui ir jo rasinei politikai buvo toks pats aktualus ir savalaikis platesniame Lietuvos ir geopolitikos kontekste. Į Vokietiją atėjus nacių režimui ir Lietuvoje, visų pirma Klaipėdos krašte, sukilo priešvalstybiniai gaivalai. Lietuvos dienraščiuose nuolat buvo publikuojami vienų ar kitų nacizmo propagandos šulų pasisakymai Klaipėdos krašto klausimu, pasisakymai neretai niekinantys ir lietuvių tautą. Tuo pačiu metu Vokietijoje vis grasiau kalbama apie privalomus „nepageidaujamų elementų“ sterilizacijos ar eutanazijos įstatymus.
Tad Igno Šeiniaus romanas buvo savotiškas kultūrinis atsakas ir propagandinėje Lietuvos kovoje prieš Vokietiją, kovoje, kuri kulminaciją pasiekė 1935-aisias Lietuvoje įvykus tuo metu pasaulyje precedento neturėjusiam Klaipėdos hitlerininkų teismui (romanas pasirodo pačiame šio teismo tyrimų įkarštyje). 1940-aisiais, kai Lietuva buvo okupuota sovietų, o nacistinės Vokietijos kariai skynė vieną pergalę po kitos Europoje, rašyti Šeiniaus atsiminimai parodo, kad jis pergyveno dėl galimų romano pasėkmių, mat po kurio laiko praleisto okupuotoje Lietuvoje autorius nelegaliai kirto sieną su Vokietija ir traukėsi į Vakaraus. Autorius prisimena kaip jį tardė gestapo karininkai: „Gestapo vyrai visai manęs neklausė, ar aš nebuvau kada parašęs „Siegfried Immerselbė atsijaunina“ ir ar aš nepamiršau, kad vokiečių spauda ta proga pakeitė mano šaunią arišką rasę, žydu mane pakrikštijo? Jiems visai neįdomu, ką aš veiksiu Vokietijoj, ar nesu pavojingas esamam, į karus įsivėlusiam režimui? Jiems įdomu tik, ką ir kaip veikia kolegos, lyg nei iš šio, nei iš to anapus sienos atsiradę, visam pasaulyje pagarsėję Čeka-NKVD valdininkai“.
Tačiau atgarsio 1934-aisias Igno Šeiniaus romanas sulaukė ne tik Vokietijoje, kur autorių „žydu pakrikštijo“. Romanas svarbus ir Lietuvos literatūros istorijos kontekste. Ketvirtojo dešimtmečio viduryje fantastiniai romanai Lietuvoje nebebuvo naujiena, prieš Igną Šeinių jau buvo išleista keletas Justino Pilyponio romanų su fantastikos elementais, jie buvo itin populiarūs tarp skaitytojų. Tačiau šie romanai buvo praktiškai ignoruojami Lietuvos literatūros kritikų. Igno Šeiniaus romanas taip pat sulaukė nemenko populiarumo. Romanas išleistas dideliu 4000 egzempliorių tiražu, o 1935-aisais metais žurnalo „Literatūros naujienos“ apklausoje skaitytojų pripažintas penktu populiariausiu lietuvišku romanu to meto Lietuvoje (pirmoje vietoje atsidūrė Vinco Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“). Tačiau, kitaip nei Justino Pilyponio kūriniai, romanas taip pat sulaukė ir plačių kritikų liaupsių.
Romanas girtas kaip inovatyvus, aktualus to meto kūrinys, kuriame jaučiama brandaus rašytojo ranka. Liudas Gira teigė, jog „Šeiniaus veikalas iš tiesų naujiena. Iš tiesų ypatingo dėmesio verta knyga. Ne tik mūsų. <...> Tai jau lietuvio autoriaus ir lietuviškai atkurtas, netgi su esminėmis lietuvybės žymėmis <...>, tačiau pasaulinės, tarptautinės literatūros kūrinys. Šeinius sugebėjo sučiupti aktualiausią, nūn visam pasauly, ypač Europoj, problemą: Trečiojo Reicho, nacionalsocializmo, rasizmo, žiaurios kovos su žydais tariamai už arijų rasės grynumą. <...> Sakysit gal – tai ne lietuviškoji tema. Ne, lietuvių rašytojui negali būti svetima bet kuri pasaulinė tema, kuri ir Lietuvoj randa atgarsio“.
Šiek tiek kritiškiau romaną vertinęs Antanas Vaičiulaitis gretino Igno Šeiniaus kūrybą su Herberto G. Wellso darbais (beje, šis autorius minimas ir pačiame romano veiksme): „Ignas Šeinius naujajam savo romanui paėmė šių dienų mokslo ir socialinio gyvenimo madnias mintis. Jis jas paėmė tam, kad galėtų iš jų pasijuokti, kurdamas šį pusiau fantastinį romaną. Autorius nebe pirmas pasinaudoja mokslo teorijomis. Toks H. G. Wells savo romanais, vaizduojančiais įvairius mokslo galimumus ateity, pagarsėjo visam pasauly. Tarp lietuvių ir anglų rašytojo toks skirtumas, kad mūsiškis savo meną pritaikė ir politinėms aktualijoms. <...> Aštresnės pašaipos ir pažeminimo mūsų ekspansyvūs kaimynai vargiai ar begali tikėtis, kaip kad „Immerselbėje““. Davęs šiek tiek kritikos autoriui, recenzentas pripažįsta, jog tai pirmasis lietuviškas romanas, įsileidęs į „aukštųjų idėjų, į pasaulinę gyvenimo sritį. Jis aiškiai nesitenkina mūsų ribomis, bet siekia europietiško minčių rato tegu ir paremto aktualija“.
Gerų recenzijų netrūko ir daugiau, atrodo, bene vienintelis komunistuojantis Kostas Korsakas išvadino romaną „lengva lektūra, kurios visas svoris – intriga ir fantazija, atskiesta aktualija. Vyriausias jo herojus – Siegfried Immerselbė – aišku, nėra nei tipas, nei charakteris – tai negilus fantazijos padaras. Visas romanas tipingas pavyzdys pasiskaitymo literatūros, kurios užsienyje kasmet gausiai pasirodo kiekvieną sezoną, kurią spausdina didieji užsienio laikraščiai savo atkarpose, kurią nenuobodu skaityti, nes ji, nors ir neturėdama kokių didesnių meninių vertybių, yra pagaminta gabiai ir talentingai“, tačiau ir jis po kelerių metų pakeitė savo nuomonę ir romaną vertino žymiai palankiau.
Atgarsiai apie romaną pasirodė ir Lenkijos, Estijos, Švedijos spaudoje. Įdomu tai, jog tiek prieš nacius, tiek prieš sovietus kovojęs Ignas Šeinius neįtiko ir Antano Smetonos tautininkų režimui. Rašant romaną autorius buvo priverstas palikti valdžios oficiozo „Lietuvos aido“ redaktoriaus kėdę. Nusivylęs ir supykęs Šeinius atidavė spausdinti romaną taip galutinai jo neužbaigęs, neatlikęs „sunkiausio“ romano „apdorojimo ir nutekinimo darbo“. Tad dar apie 1940-uosius autorius švedų kalba rašė šiek tiek kitokią romano versiją, tikėdamasis ją išspausdinti užsienyje. Nepaisant to, šis romanas yra tikrai stiprus literatūrinis kūrinys, kokybiškai išsiskiriantis iš kitų tarpukario lietuvių fantastinių romanų bandymų.
Romano vertinimai iš šiandienos perspektyvos atskleidžia ir kai kurias pačios lietuvių visuomenės tarpukario ydas, net keli romano recenzentai pastebėjo, jog romane „iš kitos pusės išeina per didelis žydų garbinimas, iškėlimas, bei gal ne visai nupelnyta panegirika bei jų garbės atstatymas“. Negalėtume su jais sutikti, atvirkščiai, romanas parodo, kaip savu laiku teisingai pastebėjo Liudas Gira, jog ir žydų tarpe gali pasitaikyti rasistinių prietarų ar nusistatymų. Atrodo, jog geldamas aršiems Vokietijos nacionalistams, autorius tuo pačiu kliudė ir griežtesnių Lietuvos nacionalistų širdis.
Igno Šeiniaus „Siegfried Immerselbė atsijaunina“ – unikalus tarpukario Lietuvos literatūros grynuolis. Profesionalaus ir gabaus rašytojo parašytas europinio lygio fantastinis romanas, aktualus ir sensacingas savo laiko kūdikis, tačiau ne ką mažiau įtraukiantis ir šiandien. Tad, jei kaip ir aš kadaise literatūros pamokose prabėgom pervertėt Šeiniaus kūrybą – atsiverskit „Immerselbę“, tikiu, nustebsit.
One Reply to “Fantastika tarpukario Lietuvoje (IV): Kaip „Kuprelio“ autorius nacius trolino”