2011 metais pasirodęs režisierės Kristinos Buožytės filmas „Aurora“ įprastai yra laikomas pirmuoju vaidybiniu pilno metro lietuvišku mokslinės fantastikos filmu. Nesiginčysime. Tačiau ieškodami lietuviškų sci-fi kino filmų ištakų galime nuklysti žymiai toliau – net į tarpukarį...
Augustinas Gricius, 1925 - Maironio lietuvių literatūros muziejus[/caption]
„Galas.“ – 1927 metų balandžio 29 dieną, 2 valandą 5 minutės ryto, kažkur Paryžiuje, padėjo tašką rašytojas. Šis rašytojas tai jaunas ir perspektyvus kūrėjas Augustinas Gricius (1899–1972) į Paryžių išbogintas Švietimo Ministerijos dėka. Lietuvoje jis jau buvo spėjęs pagarsėti įvairiais slapyvardžiais spaudoje skelbiamais kandžiais ir ironiškais feljetonais, kai kurie jų net buvo išleisti atskira knyga (Čin-či-be-ris, 1925). Būtent kaip humoro ir satyros meistras Augustinas Gricius visų pirma ir bus prisimintas Lietuvos raštijos istorijoje. Tačiau dabar jaunas rašytojas save bandė visai kitame žanre. Tašką jis padėjo po ką tik baigtu kino filmo scenarijumi, mįslingu pavadinimu – X 1860.
Prie mažo provincijos miestelio stovi senas vienuolynas. Senieji vienuoliai išmirė. Jis dabar visiškai tuščias. <...> Vienuolyną apylinkės gyventojai vadina užkeikta, šmėklomis apgyventa vieta ir jos lenkiasi. <...> Tik vienas žmogus vienuolyne lankosi. Senas, bet dar sveikas, vikrus miestelio bažnyčios kunigas aplanko senas kapines, jas aptvarko. Vienas vaikštinėja klaikiuose vienuolyno kambariuos, varsto slaptas duris, atidaro niekam nežinomus slaptus įėjimus ir kambarius gąsdindamas žiurkes ir šikšnosparnius, ardydamas voratinklius.
Augustino Griciaus kino filmo scenarijus prasideda klasikinėmis siaubo filmų klišėmis, tačiau pirminis įspūdis apgaulingas. Mat iš vienuolyno lankymo į savo kleboniją grįžęs kunigas sulaukia netikėto svečio. Jaunystės laikų draugo, bendramokslio, nūnai visam pasaulyje žinomo išradėjo chemiko – Šarpo.
Šarpas išgarsėjo atradęs magiškus vaistus nuo džiovos, tačiau šis išradimas tebuvo „menkniekis pakeliui į kitą, svarbesnį išradimą“. Kad užbaigtų savo svarbiausią tyrimą Šarpui reikia kokios tylios ir atokios vietelės. Žinoma, kunigas turi ką pasiūlyti – apleistas vienuolynas netrukus tampa nauja mokslininko laboratorija:
Viename vienuolyno kambary mokslininkas įsirengė savo laboratoriją. Daug įvairiausių chimiškiems bandymams prietaisų, aplink įvairiausi aparatai. Ant sienos pakabintas panašus į laikrodį prietaisas. Ciferblato vietoj ne vienas apskritimas, bet du, panašūs į du žemės pusrutuliu. Pusrutuliai paskirstyti į geografines platumas ir ilgumas, išmarginti į vairiais ženklais, skaičiais ir kitokiais nesuprantamais pažymėjimais. Aplink pusrutulius daug rodyklių, kurios prijungtos prie pusrutulio kraštų.
Prie stalo susilenkęs sėdi mokslininkas įsigilinęs į darbą.
Provincijos miestelio kurpiaus Stotkaus namuose prie stalo taip pat sėdi mokslininkas – jaunam kurpiaus sūnui Viktorui, kitaip nei jo seseriai Lotai, kuri netrukus rengiasi ištekėti, žemiški malonumai nerūpi. Viktoras susižavėjęs chemija, savadarbėje laboratorijoje jis atlikinėja bandymus, tikėdamasis atrasti tai, ko dar niekas neatrado, bei taip išgarsinti savo vardą.
Tačiau pradėti bandymai baigiasi... SPROGIMU! Veikiausiai tai nebuvo pirmasis Viktoro sukeltas sprogimas, nes neapsikentę namiškiai jį su visa jo „chimiška“ technika iš namų iškrapšto. Viktoras tęsia bandymus sargo būdelėje, bet čia rezultatas toks pat – kurtinantis sprogimas ir daug dūmų. Galiausiai ieškodamas vietos savo eksperimentams jis įsikuria vienoje iš apleisto vienuolyno kapinių kriptų. Čia jį ir užtinka vienuolyną lankantis kunigas, po ilgų įkalbinėjimų, jis taip pat duoda Viktorui kampą apleistame vienuolyne. Nereikia nė sakyti, jog dar vieno sprogimo ilgai laukti netenka, tačiau šį sprogimą išgirsta ir kitoje vienuolyno pusėje dirbantis mokslininkas Šarpas – jis randa ir išgelbsti Viktorą. Du chemikai – pripažintas profesionalas ir entuziastiškas mokinys – suvienija jėgas. Čia ir prasideda visa velniava...
Velniava ne tik kūrinio siužetinėje linijoje. Mat pasirodo, jog mokslininkas Šarpas šį kartą nesiekia išrasti kokio stebuklingo vaisto, atvirkščiai, jis kuria medžiagą galinčia sunaikinti visą pasaulį. Chemiko sukuria miltelius, kurie aktyvuoti jo vienuolyno laboratorijoje esančiu keistu – panašiu į laikrodį-žemėlapį aparatu sukelia milžinišką sprogimą. Kaip tai vyksta, kaip šie milteliai aktyvuojami (radijo bangos, mirties spinduliai?) autorius, deja, nepaaiškina. Tačiau velniava ir pačioje kino filmo scenarijaus struktūroje. Mat scenarijaus skaitytoją užgriūva toks antrinės informacijos kiekis, kokio 44 puslapių scenarijaus rankraštyje nepavyksta aiškiai išskleisti.
Mat Augustinas Gricius kino filmo scenarijuje neapsiribojo paprasta istorija apie „mirties spindulių“ atradimą, jis taip pat nupiešė ir visą filmo aplinką, įgavusią politinės distopijos formą. Neįvardyta šalis kurioje vyksta filmo veiksmas neseniai pergyveno didžiulį karą. Šis karas palietė kiekvieną šeimą, jame žuvo ir Viktoro sesers Lotos sužadėtinis, šiandien ji jau ruošiasi tekėti už kito.
Šalies vyriausybė skelbia, jog ji daugiau niekuomet nebekariaus, ta proga provincijos miestelio turgaus aikštėje ruošiamasi atidengti paminklą Taikai. Ši taika turi savo kainą, mat šalies santykiai su kaimynais – nėra geri. Kaimyninė valstybė dar prieš šimtmetį okupavo seniau šaliai priklausiusią Buno salą, amžina taika reiktų šioje saloje likusių tautiečių praradimą.
Tačiau ne visi nori taikos – štai netikėtai miestelyje pasirodęs negalintis kalbėti amputuotomis kojomis invalidas (buvęs Lotos sužadėtinis?) reikalauja keršto. Panašu, jog karo tebenori ir kai kurie vyriausybės nariai, nors mokslą ir taiką jie skelbia tautos prioritetu, tačiau jie neskuba paremti socialiai naudingų išradimų. Itin pigią ir patvarią statybinę medžiagą, galinčia parūpinti būstus tūkstančiams nuskurėlių, atradęs Viktoro draugas – architektas Brandas – vyriausybėje lieka musę kandęs, artimiausius 20 metų, jo projektas valstybei neaktualus. Visiškai kitaip vyriausybė reaguoja į Šarpo ir Viktoro atradimą – mirtį nešančius sprogmenis.
Pirmą kartą stebuklingi sprogmenys išbandomi netoli vienuolyno esančiuose nederlinguose kalnuotose plotuose – Vilkugiryje. Čia retai užeina žmogus, tačiau bandymo metu nutinka tragedija – Vilkugirį romantiškam pasivaikščiojimui kaip tik pasirinko Viktoro sesuo Lota su sužadėtiniu. „Sutrupintos uolos pakilo, didžiausi jų luitai pasistojo piestu ir sužlego žemėn. Kalvos susilygino su žeme ir matosi lygus orizontas.“ – Lota ir jos sužadėtinis žuvo. Į bandymo vietą atvykęs Viktoras, Šarpas ir kunigas randa aukų kūnus. Sesers mirtis sujaukia Viktoro protą, ir į filmo scenarijų įtraukia drastiškų scenų: „Viktoras visiškai pamišęs. Jis paima sesers ranką, patraukia ją. Ranka visiškai nulaužta, todėl imama pasiduoda. Viktoras nueina vilkinas kaip pagalį Lotos ranką.“.
Nekaltų aukų mirtis taip pat atskleidžia tikrąjį kunigo ir mokslininko veidą. Pamatęs aukų kūnus „Kunigas pamaldžiai sudeda rankas ir pareiškia: // – Jie mirė, kaip kankiniai. Mokslo kankiniai.“. Netrukus abu veikėjai jau pristato savo išradimą vyriausybės nariams. Jie susidomi iš karto. Vyriausybės planas tiesiog demoniškas – sunaikinti kadaise nuo jų atplėštą Buno salą, kurioje esantis karinis laivynas trukdo sėkmingai invazijai į kaimyninės šalies valdas. Neseniai apie amžiną taiką kalbėjusios valstybės nariai jau ruošiasi naujam karui:
– Bet ponas ministeri, per Taikos statulos atidengimą jūs pats pareiškėte, kad ten gyvena mūsų tautos žmonės. Argi jiems taip pat lemta žūti?
Ministeris šypsodamasis atsako:
– Deja, taip...
Ir pagaliau surimtėjęs, iškilmingu veidu priduria:
– Bet jie žus už savo tautos interesus. O toji mirtis – garbinga. Mes jiems pastatysime patį gražiausią paminklą su parašu: „Žuvusiems broliams dėkinga tauta.“.
Paaiškinimas kunigą patenkina, jis nurimsta.
Planas pavyksta – Buno saloje slapta padėta cheminė medžiaga detonuojama, ir po kurio laiko atrodo, jog salos ten niekada net ir nebūta. Pasaulis sutrikęs – katastrofos priežastis neaiški, tuo tarpu vyriausybė džiaugiasi pavykusiu eksperimentu – viešai reiškia kaimyninei valstybei užuojautą, o slapčia ruošiasi karui...
Tuo tarpu Viktoras veda iš proto savo namiškius, tėvas jį kaltina dėl dukters mirties, ir net siūlo jam pačiam nusižudyti. Neapsikentęs spaudimo Viktoras išeina kur akys veda, klaidžioja visą naktį, o paryčiais sutinka pažįstamą mokslininką Branda. Brandas leidžia Viktorui suprasti, jok jis žino kas įvyko Vilkugirio girioje, ir jog tai buvo jo išradimas, abu pradeda dialogą apie mokslininkų atsakomybę, Viktoras gina save, teikdamas, jog jis viską darė dėl mokslo: „Argi mokslininkai ką žudo? Jie kuria ir savo kūrybos vaisius atiduoda į kitų rankas, kurie pritaiko juos gyvenimui.“
Tačiau mokslininkų diskusiją nutraukia netikėtas įvykis – jie tampa politinės egzekucijos liudininkais. Paryčiais jie pamato ginkluotus kareivius, vedančius keturis surištus žmones, netrukus pasigirsta keturi šūviai. „Tatai politiški nusikaltėliai. Jie skelbė žmonėms, kaip sutvarkyti gyvenimas ir būti laimingiems. Palyginti su jumis, jie vaikai, kurie lėlėmis žaidžia. Tad kodėl jūs gyvenate?“ – Viktoro klausia Brandas. Tuomet jis jam parodo laikraščio iškarpą kurioje aprašytas paslaptingas Buno salos dingimas. Viktoras netrunka suprasti kodėl dingo sala – jie savo atradimą atidavė į blogas rankas. Jis pasiryžta ištaisyti savo klaidą.
Į vienuolyne esančią laboratoriją Viktoras įsiveržia pačiu laiku kunigas su mokslininku Šarpu kaip tik aptarinėja išradimo perdavimo vyriausybei galimybes su vyriausybės ministru pirmininku ir karo ministru. Į netikėtą susitikimą įsiveržia ir Viktoro tėvas – jis nori atsiprašyti. Viktoras aktyvuoja vienuolyne esančias sprogiąsias medžiagas – vyriausybės nariai ir jis su tėvu žūva. Tačiau slaptus vienuolyno tunelius žinantis kunigas išsigelbsti, o su savimi išgelbsti ir mokslininką Šarpą.
Jų laboratorija sunaikinta, tačiau išradimas dar tebegyvuoja mokslininko galvoje. Iš vienuolyno griuvėsių išlindusią porą netikėtai sutinka bekojis karo invalidas, leisdamas keistus garsus jis pradeda juos persekioti, mokslininkas ir kunigas nulekia horizonto link. Galas.
Augustino Griciaus scenarijus – gana naivus ir netolygus kino scenarijaus bandymas. To laikmečio savo kūryba autorius ir pats vertindavo gana kritiškai: „Apie dramaturginę veikalo kompoziciją ir techniką tada dar gana miglotai tenusimaniau.“ – atsiminimuose Gricius rašė apie savo 1931 metais sukurtą kūrinį „Palanga“. Tad autoriaus viltys, jog scenarijus galėtų būti pastatytas „Europos Holivudu“ vadintame Berlyne (pirmajame rankraščio lape randame nurodymus scenarijaus vertėjui į vokiečių kalbą), vargu bau ar galėjo išsipildyti. Visgi jos buvo realesnės, nei galimybė šį filmą pastatyti Lietuvoje. Ir ne vien todėl, jok Lietuvoje praktiškai neegzistavo kino industrija.
Filmo „X 1860“ scenarijus – tai ir Antano Smetonos, valdžios kritika. Nesunku suprasti, jog filmo scenarijuje matomi keturi nužudyti politiniai kaliniai, tai – keturi komunarai. 1926-ųjų gegužę išrinktas itin demokratinis Trečiasis Seimas, su prezidentu Kaziu Griniumi priešakyje, šalyje atšaukė karo stovį, panaikino cenzūrą, siūlė mažinti atlyginimus kunigams, bei finansavimą kariuomenei. Seimui paskelbus Amnestijos įstatymą iš kalėjimų į laisvę pasipylė ne tik valstybei nepavojingi menki politiniai prasikaltėliai, bet ir užkietėję komunistai-pogrindininkai, tarp jų ir už antivalstybinę veiklą kalinti „keturi komunarai“ – Rapolas Čarnas, Kazys Giedrys, Juozas Greifenbergeris, Karolis Požėla.
Pertvarkoms nepritarianti karininkija šalyje įvykdė perversmą, o Antanas Smetona stojo už šalies vadovo vairo. Įvykdytas perversmas pateisintas (labiau menamu, nei tikru) komunistinio perversmo pavojumi, tad visi žinomi aktyvesni komunistai vėl buvo suvaryti atgal į kalėjimus, o keturiems iš jų 1927-ųjų gruodžio 27 dieną Kauno VI Forte įvykdyta mirties bausmė. Ši ketveriukė sovietinėje mitologijoje ir tapo žinoma keturių komunarų vardu.
Įžvelgus aiškias aliuzijas į keturis komunarus, sunku nesugretinti filmo scenarijuje figūruojančios Buno salos ir tarpukario Vilniaus situacijų. Tokiu atveju, Augustinas Gricius meta kaltinimą, jog Lenkijos nuo Lietuvos atplėštas Vilniaus kraštas lietuvių politikams yra tik politinių žaidimų įrankis, šio krašto ir jo gyventojų likimas jiems iš tiesų nerūpi, politikai pasiryžę juos paaukoti savo interesų labui. Svarbus kaltinimas, mat perversmo metu, visuomenė dažnai gąsdinta ne tik komunistų, bet ir galimu Lenkijos okupacijos pavojumi.
Suprantamesnis pasidaro ir filmo scenarijuje figūruojantis karingo kunigo vaidmuo – Katalikų bažnyčia netiesiogiai, o Krikščionys demokratai tiesiogiai, palaikė perversmą šalyje, nors pastariesiems tai ir neišėjo į naudą – netrukus po perversmo nuo valdžios jie nušalinti.
Lyg to nebūtų maža druska ant žaizdos buvo berta ir toliau. Mat praėjus kuriam laikui nuo Augustino Griciaus filmo scenarijaus Lietuvoje tikrai labiau susirūpinta savo lietuviško filmo gamyba. Paradoksalu, bet pirmąjį lietuvišką pilno metro vaidybinį filmą užsakė perversmą neseniai įvykdžiusi Lietuvos kariuomenė. 1928-aisias baigtas filmas „Kareivis – Lietuvos gynėjas“ turėjo įrodyti, jog Lietuvos kariuomenė net iš didžiausio nevėkšlos gali padaryti tvirtą vyrą.
Deja filmas įrodė tik tai, jog lietuviai dar nesugeba sukurti pilno metro vaidybinio filmo, kariuomenės atstovams pažiūrėjus užsakytą darbą, jo į kino ekranus buvo nuspręsta neišleisti.
Scenarijumi „X 1860“ Augustino Griciaus santykiai su kinu nesibaigė. Tiesa, tarpukariu kino filmai bei jų aktoriai pasirodydavo tik rašytojo kurtuose feljetonuose. Rašytojo gyvenimas spalvingas – jam teko padirbėti ir Smetonos ofioze „Lietuvos aidas“ ir komunistinėje „Tiesoje“, 1941–1942 metais net trumpam pabūti tremtyje. Prie kino filmų scenarijų rašytojas vėl grįžo po Antrojo Pasaulinio karo – sovietų okupuotoje Lietuvoje.
Čia jis buvo vienas aktyviausių lietuviškų dokumentinių ir vaidybinių filmų scenarijų kūrėjų, itin palaikęs lietuviško kino filmo gamybos idėją. Dauguma šių scenarijų – nerealizuoti, o vienintelis pastatytas pilno metro vaidybinis filmas pagal Augustino Griciaus scenarijų, lėmė tai, jog rašytojas daugiau kino scenarijų gyvenime neberašė.
Dar 1953 metais parašytas satyrinės kino komedijos „Kalakutai“ scenarijus pagal geriausias sovietines tradicijas septynis metus buvo svarstomas ir vertinamas, braukomas ir perrašomas, karpomas ir perfilmuojamas. Galiausiai uždarose peržiūrose parodytas filmas buvo išgirtas, o pradėjus rodyti viešai, baisiausiai išpeiktas ir praktiškai išimtas iš kino teatrų repertuarų. Autoriui to pakako, santykiams su kinu jis tarė – „Galas.“. Sėkmingą kino karjerą tęsė jo sūnus, žymiausias Lietuvos kino operatorius Jonas Gricius, filmavęs ir tuos nelemtus „Kalakutus“.
Augustino Griciaus „X 1860“ nėra nei geras kino scenarijaus, nei mokslinės fantastikos pavyzdįs. Tačiau tai yra unikalus dokumentas. Išlikusių tarpukariu lietuvių rašytų kino scenarijų, praktiškai, neturime, ką jau kalbėti apie tokius, kurie atspindi kone vienalaikį dalies visuomenės pažiūrį į tokius sudėtingus klausimus kaip Gruodžio 17-osios perversmas šalyje. Kaip toks, unikalus dokumentas, Lietuvos literatūros ir meno archyve saugomas rankraštis nusipelno daugiau dėmesio, nei tie keli atsivertimai per pusšimtį metų.