Gediminas Beresnevičius – žmogus, pradėjęs fantastų judėjimą Lietuvoje. Tad su juo ir kalbamės apie judėjimo pradžią, apie tai, kokį įvaizdį valdžios akyse tais laikais turėjo fantastika, kaip buvo gaunama fantastinė literatūra, kodėl tuo domėjosi KGB ir dar daug dalykų, kurie šiais laikais labiau primena distopišką fantastiką, o ne realybę – bet iš tiesų buvo kuo tikriausia kasdienybė vos prieš keturias dešimtis metų.
– Kaip pats atradote fantastiką, kuo ji jus užkabino?
– Ko gero čia reikėtų grįžti į vaikystę. Dar prieš mokyklą man buvo įdomiausios stebuklinės pasakos.
Esu gimęs Telšiuose, bet, kai pradėjau eiti į kokią penktą, šeštą ar septintą klasę, persikėlėme į Kaišiadoris. Ir kaip tais laikais būdavo įprasta, neturėdamas, ką skaityti, eidavau į biblioteką. O ten ir atradau fantastines knygas – tai buvo Georgijaus Martinovo „220 dienų tarpžvaigždinėje erdvėje“, Stanisławo Lemo „Nenugalimasis“, „Zenito“ serija, fantastinės „Drąsiųjų kelių“ serijos knygos ir taip toliau.
Tad, galima sakyti, fantastiką atradau atsitiktinai. Buvo polėkis į tą pusę – ne tai, kad indėnai ar muškietininkai – bet fantastika. Pradėjau specialiai ieškoti tokios literatūros.
Vėliau persikėlėme į Vilnių, pradėjau naudotis Respublikine (dabar – Mažvydo, red. past.) biblioteka, gaudyti, kas pasirodydavo knygynuose – „Zenitas“, tris kartus per metus. Būdavo, paskambina draugas – išėjo nauja! Ir bėgte į knygyną, kol dar neišpirko.
Paskui pamačiau Vytauto Norbuto, Kazio Paulausko knygas – man buvo atradimas, kad lietuviai irgi rašo fantastiką. Bet kadangi jau buvau prisiskaitęs užsienio rašytojų kūrybos, skirtumas buvo… na, šioks toks (juokiasi). Ir pagalvojau – kodėl lietuviai negali parašyti taip, kaip Isaacas Asimovas, Arthuras C. Clarke, S. Lemas ar broliai Strugackiai?
Beje, septintoje klasėje, prisiskaitęs minėtų autorių, bandžiau rašyti ir pats. Apysaką, paskui ėmiausi ir stambesnio romano. Bet paaiškėjo, kad iš manęs rašytojas-fantastas gaunasi nelabai koks… (juokiasi).
O paskui pradėjau skaityti APIE FANTASTIKĄ – gavau tokią Jurijaus Kagalickio knygą „Kas yra fantastika“, ir galiausiai nuvykau pasišnekėti su juo pačiu.
– Esate pirmojo lietuvių fantastų klubo įkūrėjas, fantastų judėjimo pradininkas Lietuvoje. Kaip tai nutiko?
– Kažkurioje iš tokių knygų, kaip J. Kagalickio, radau, kad kitose šalyse – Amerikoje ir Rusijoje – egzistuoja tokie fantastų klubai, leidžiami fantastikos žurnalai, organizuojami fantastų konventai, yra aktyvus klubinis judėjimas. Tiesą sakant, juk būtent amerikiečių fantastikos žurnalai, pradėti leisti dar prieš antrą pasaulinį karą – „Amazing Stories“ ir kiti specializuoti – ir išstūmė patį fantastų judėjimą, rašytojų kvietimąsi į konventus, diskusijas, mėgėjiškus leidinius, fanzinus ir visa kita.
Kai įstojau į aukštąją mokyklą, galvoje jau buvo susiformavęs planas, kad visa tai reikia užkurti ir Lietuvoje. Pagalvojau, kad vienas nepadarysiu, reikia ieškoti daugiau tokių entuziastų, kaip aš pats. Pradėjau ieškoti, bet viskas vyko nekaip. „Skaitai fantastiką, tau ji patinka? O, taip, labai! Kuriam klubą? Klubą? Ai, žinai, gal nepavyks… ir kam to reikia?“
Galiausiai su vienu būsimu bendraįkūrėju diskutavome apie būsimą klubą dvejus metus. Bet čia reikia suprasti, kad veiksmas vyko septyniasdešimt penktais-šeštais-septintais metais – giliame sovietmetyje. Tada kažką daryti „iš apačios“, be partijos ir komjaunimo palaiminimo buvo praktiškai neįmanoma. Jokia organizuota kelių žmonių veikla nebuvo įmanoma, viskas turėjo būti reglamentuota, nurodoma ir t. t.
Bet buvo vienas precedentas – mokslininkų klubas „Po Zodiaku“. Ir, kai apie jį perskaičiau „Komjaunimo tiesoje“, jiems jau buvo dešimtis metų. Tai pagalvojau – palaukite, jei jie galėjo padaryti, kodėl negalėtume mes?
Taigi ilgai ieškojau bent vieno aktyvaus bendraminčio – ir visiškai atsitiktinai sutikau Artūrą Kakarą, kuris tuo metu irgi buvo studentas. Kažkaip prasitariau, kad va, galvoju tokį fantastų klubą kurti, o jis – o, puiku! Jokių problemų! Darom!
Žodžiu, su vienu žmogumi diskutavau dvejus metus, įtikinėjau jį, o A. Kakaras iškart – darom! (juokiasi). Tad taip sėdėdami kavinėje ir primetėm klubo planą, rugsėjo mėnesį iškabinėjom skelbimus, o spalio mėn. startavo „Vilniaus universiteto fantastų klubas“.
– Ta galima sakyti, kad tai buvo antrasis lietuviškas klubas, sovietmečio laikotarpiu?
– Bent kiek aš žinau – taip. Žinoma, neskaičiuojant medžiotojų ar žvejų būrelių (juokiasi).
– Kaip viskas vyko toliau? Ar taip, kaip tikėjotės?
– Taigi iškabinome skelbimus VU fakultetuose ir Pedagoginiame universitete. Susitariau su dėstytoju, dėstančiu Astronomijos observatorijoje Čiurlionio gatvėje, dėl patalpų.
Pirmas klubo susitikimas – bent jau man – buvo tikrai įspūdingas. Nes mes keliese, kurie sugalvojome visą šitą reikalą, pasiruošėme paskaityti po paskaitą, galvojome, ateis 10–15 žmonių, pasikalbėsime siaurame ratelyje.
O atėjo ta valanda, žiūriu pro langą – minia žmonių! Ir dar būrelis ateina! Ir dar! Ir visi čia eina! (juokiasi). Galiausiai susirinko apie 80–90.
– Kaip manote, kodėl buvo toks susidomėjimas? Ar tiek žmonių domėjosi fantastika, ar sovietmečiu tiesiog nebuvo kur eiti?
– Sovietmečiu tikrai nebuvo kur eiti, veiklos studentams – nulis. Na, taip – šokių, dainų ansambliai buvo, bet klubinės, intelektinės veiklos – ne. Tad, manau, tai buvo bomba.
Ir taip, manau kad atėjo tikrai ne vien fantastika besidomintys, bet besidominčių tais laikais vis dėlto buvo daug. Spręsti galima kad ir iš to, kad, pavyzdžiui, tuometiniai „Zenito“ serijos tiražai buvo 30 tūkst. – ir jie buvo išperkami per dvi dienas.
– Kaip manote, fantastika tuo metu buvo pramoga, ar mąstymo būdas, išraiška?
– Kai pradėjau skaityti ne tik fantastiką, bet ir analitinę literatūrą apie fantastiką, pasidarė aišku, kad fantastika nėra vien pramoginis žanras. Tai nėra eiliniai nuotykiai, kaip indėnai ar detektyvai. Fantastikoje yra mokslinės idėjos.
Tiesa, čia reikia paminėti, kad sovietmetyje fentezi nebuvo. Johnas Ronaldas Ruelas Tolkienas nebuvo išleistas, ir jokie drakonai nei magai neskraidė, nesikapojo. Buvo mokslinė fantastika, kurią tik sovietai ir toleravo.
– Kaip manote, kodėl taip buvo?
– Todėl, kad fentezi buvo priskirta prie vaikų literatūros. Hobitas buvo prilygintas literatūrinei pasakai, o pasakos juk skirtos mažiems vaikams.
Su fantastika, tiesą sakant, buvo panašiai, tik fantastiką leidyklos priskyrė jau ne visiškiems vaikams, bet „viduriniam ir vyresniam mokykliniam amžiui“. Leidėjų logika turbūt buvo tokia: kadangi tai yra išgalvota, tai nėra tikra, realu, tai ir yra kaip pasaka. Bet kadangi yra žvaigždėlaiviai, kosmosas ir ateiviai, o ne nykštukai – tai čia jau vyresniam amžiui.
Ir, tiesą sakant, sovietų kritikai ilgai kovojo su leidyklomis dėl fantastikos statuso – kad tai yra rimta literatūra, kad ten yra idėjos, kurios – Jules Vernes, Herberto George`o Wellso ar Konstantino Cilkovskio atveju – pasiteisino: raketos jau skraido, povandeniniai laivai plaukioja. Tad gal kada nors ir skaičiavimo mašinos bus tokios protingos kaip žmonės, ir robotai bus?
Kritikai įrodinėjo, kad fantastikoje yra užkoduota mokslinė pažanga. Buvo atlikti tyrimai, kaip mokslininkai ir inžinieriai studijuoja mokslinę fantastiką ieškodami medžiagos savo tyrimams. Nežinau, kiek čia tikra informacija, bet juk, sakoma, ir Pentagonas nagrinėdavo įvairius galimus kataklizmų, katastrofų, ateivių užpuolimo scenarijus, tam ruošėsi, o kosmoso tyrimams samdėsi fantastus.
Ir tai suprantama – juk kuo toliau mokslas žiūri į priekį, tuo daugiau tamsos, nežinios mato – bet žengi žingsnį, ir kažkas išryškėja. Tad reikia prognozių, reikia idėjų – kad ir prognozavimui, kas yra kosmose. Juk nieko aiškaus nebuvo, bet buvo visokių hipotezių – kad Mėnulyje egzistuoja ateivių bazės, kad Marse yra civilizacija. Tai buvo realios mokslinės hipotezės. Ir tam buvo reikalinga fantastika.
O Sovietų Sąjungoje fantastika buvo toleruojama tik tiek, kiek tai yra susiję su mokslo pažanga.
Kita fantastikos dalis – socialinė, kaip kad G. Orwello „1984“ ir pan. – kritikavo socialinę struktūrą, todėl TSRS buvo visiškai netoleruojama.
– Teko girdėti, kad turėjote reikalų ir su KGB. Ar galėtumėte papasakoti visą istoriją?
– O, tai – ilga istorija.
Vilniaus universiteto fantastų klubas buvo įkurtas 1979 m., ten rinkdavosi daug žmonių. Bet tas klubas nebuvo palaimintas nei komjaunimo, nei universiteto valdžios – niekas nežinojo, kad toks yra. Na, gal buvo girdėję, matę skelbimus, bet skelbimų gi visokiausių būdavo.
Aš universitetą baigiau 1980 m., ir dėl to baigimo mes nebetekome patalpų – nes faktiškai tai jau tapo nebe universiteto klubu. Norėdami klubą išlaikyti, rinkdavomės tai pas mano tėvus namuose, tai dar kur, bet galiausiai klubas išnyko, liko tik būrelis entuziastų. Ir verkiant reikėjo naujų patalpų.
Bet kažkaip atsitiktinai sužinojom, kad Vilniaus planetariumo direktorius domisi fantastika. Na, o jei domisi – reiškia, jau galima bent nueiti pasikalbėti (juokiasi)! Žodžiu, patalpas gavom.
1981 m. taip pat mus susirado „Komjaunimo tiesa“. Jie ten turėjo rubriką „įdomiųjų susitikimų puslapis“, ir pasiūlė mums tapti jos dalimi. Planetariume darėme renginius, pradėjome rinkti biblioteką, o su „Komjaunimo tiesa“ mes gavome respublikinę auditoriją – nebereikėjo skelbimo apie būsimus klubo renginius kabinti ant stulpų ir panašiai.
Taip atsirado vienos dienos renginiai – pasikviesdavome kokį įdomų pranešėją paskaityti paskaitą, parodydavome filmą. Buvo didžiulis susidomėjimas, žmonės atvažiuodavo net iš kitų miestų.
O taip pat, dar pačiais pirmaisiais klubo metais, buvome sugalvoję parašyti žymiausiems sovietų fantastams tokią anketą – buvo gal dešimt klausimų, iš serijos „kas yra fantastika?“, „koks yra jūsų mėgstamiausias autorius, darbas?“ ir pan. Bet adresų tai nežinojom! Tai nusiuntėme leidyklai „Jaunoji gvardija“ (rus. „Молодая гвардия“), paprašėme, kad jie išsiuntinėtų.
Ir jie išsiuntinėjo. O mes gavome atsakymus – iš Strugackių, iš Henricho Altovo, Dmitrijaus Bilenkino, Kiro Buličevo, Sergejaus Snegovo ir t.t.
Tuo metu nežinojau, kad kitur egzistuoja tokie fantastų klubai (galėjau tik įtarti) – juk apie tai niekas nerašė, nerodė per televiziją, nebuvo jokios informacijos. Ir vieną dieną gavau laišką iš Kaliningrado klubo (į kurio renginį, ko gero buvo kviestas S. Snegovas), kuriame jie rašė, kad Sverdlovske vyks TSRS fantastų klubų suvažiavimas.
Tai buvo WOW! Žinoma, nuvažiavau į Sverdlovską – ir taip išėjau į fantastikos mėgėjų TSRS ribose erdvę. Ten susirinko apie 200 žmonių iš 20–30 jau egzistuojančių klubų.
Tiesą sakant, TSRS vyko gana aktyvus fantastų judėjimas, ir aš pats dalyvaudavau visuose pagrindiniuose jų renginiuose. Galų gale net buvau išrinktas į fantastų tarybą (susidedančią iš 30 žmonių). Buvau aktyvus, tai mūsų klubas irgi tapo žinomu sovietinėje fantastų erdvėje.
Beje, įdomu tai, kad tuo metu TSRS veikė apie 100 fantastų klubų, bet tik du buvo ne rusakalbiai: mūsiškis ir armėnų. Nes nacionalinės fantastikos sovietų respublikose praktiškai nebuvo.
Artėjant prie KGB, reikia truputį paminėti rusų fantastikos istoriją. O ji buvo tokia: buvo dvi stovyklos – Strugackiai ir visi kiti. Tie kiti didžiąja dalimi buvo „Jaunosios gvardijos“ kompanija, kurią buvo palaiminusi valdžia, kuri buvo plačiai spausdinama, bet iš tiesų tai buvo šlamštas, o honorarai buvo tokie, kad už vidutinį apsakymą galėjai nupirkti žmonai kailinius – nes tai buvo rusiška auditorija, ne 30 tūkst., o 200 tūkst. egzempliorių. Ir tai knygų negali gauti.
Tad tai buvo konjunktyvinė literatūra, o Strugackiai tam nepritarė – jie rašė tai, ką galvojo, ką norėjo – ir jų fantastiką buvo įdomu skaityti: buvo įdomių idėjų, o dar buvo ir užslėptos kritikos. Tad Strugackius palaikė visi klubai, bet nepalaikė valdžia, jų nespausdino. Vienas žurnalas buvo išspausdinęs pusę Strugackių apysakos, už tai redaktorius išlėkė iš darbo.
– O kaip Strugackiai išgarsėjo, jei jie nebuvo leidžiami?
– Per „samizdatą“ (piratinę pačių skaitytojų vykdomą leidybą, red. past). Tiesa, kai kurie jų kūriniai vis dėlto patekdavo į žurnalus – bet ne į pagrindinius, o į periferinius. Ir būdavo taip – renki tuos numerius, komplektuoji, išsikerpi, susiklijuoji – ir turi knygą.
Arba patenka apysaka į kokį rinkinį – didžioji dalis šlamštas, bet viena apysaka gera, tad perki. O ir tas „samizdatas“ — spausdinta mašinėle per kokias penkias kalkes, šeštas egzempliorius beveik neįskaitomas, bet tušinuku paryškini kelias raides ir skaitai.
Grįžtant prie KGB istorijos – fantastų klubuose dar buvo skaitoma ir nagrinėjama Vakarų fantastinė literatūra – nes ji buvo nepalyginamai kokybiškesnė, nei ta konjunktūrinė. Tad turime du faktorius: Strugackiai, nepatinkantys valdžiai, plius Vakarų autoriai (kurie, aišku, valdžiai irgi nepatiko). Ir galiausiai rašytojai, kurie gerai spausdinosi ir buvo prilipę prie valdžios, parašė komunistų partijai adresuotą skundą prieš klubus – esą klubuose propaguojamas sionizmas (Strugackiai buvo žydai) ir vakarų kultūra, visiškai nepalaikomos tarybinės vertybės, tad klubus reikia uždaryti, ar bent jau patikrinti ir reglamentuoti jų veiklą.
Ir komunistų partijos Centro komitetas davė KGB užduotį išsiaiškinti, kas čia per klubai. Ir visoje TSRS klubai buvo tikrinami, tikrinimas neaplenkė į Vilniaus universiteto fantastų klubo. Mane iškvietė į Centro komitetą, reikėjo nešti visus popierius – įstatus, žmonių sąrašus, laiškus, iškarpas ir t. t.
Tai darė CK, dar prisidėjo kultūros ministerija, komjaunimas – o KGB tikrino slapta. Pats kontakto su jais neturėjau, bet žinojau, kad buvo užverbuotas mano pavaduotojas, jis man paskui pats pasakė – geriau jau aš, nei kas kitas. Nes vis tiek būtų kažką užverbavę, o jis jau bent žinojo, ką daugmaž sakyti.
Mano vienas klasiokas dirbo KGB, tad sužinojau, kad man buvo užvesta byla. Ir 1984 m., kai vyko ta tikrinimų banga, mums apribojo visą veiklą: panaikino mūsų skyrelį „Komjaunimo tiesoje“, kuriame vertėme ir spausdinome A. C. Clarko, R. Sheckley ir kitų apsakymus, publikavome straipsnius, konkursus ir anonsuodavome būsimus renginius.
Paklausiau tuometinės CK inspektorės, ar kaip ten — tai kas pas mus klube negerai? Į politiką nesikišom, tom temom nediskutavom (tiesą sakant, toks ir buvo klubo susitarimas, o daugumai tai ir nebuvo įdomu), tai kodėl negalim renginių daryti? O ji atsakė – jei gausite kultūros ministerijos ir rajono komiteto pritarimą, suderinsite su komjaunimo centriniu komitetu — darykite.
Gerai, suderinau su visais, gavau visus leidimus – ir dvi dienas prieš renginį S. Kanišauskui paskambina iš CK ir sako, kad negalima daryti renginio. Tada man rankos ir nusviro – prieš tokį tanką plikom rankom jau nieko nepadarysi.
Tad jei iki 1984 m. klubas kilo aukštyn, nuo tada iki 1989 m. buvo visiška duobė. O vėliau Kaune irgi įsikūrė klubas, ten buvo surengtas pirmasis Lietuvoje fantastų konventas.
– Kaip manote, ar šiais laikais fantastika dar yra naudinga? Ar ji vis dar gali nuspėti ateitį? Ar tai jau liko tik pramoga?
– Fantastika visada buvo iš dalies pramoga. Juk vis dėlto tai ta pati stebuklinė pasaka, tik šiek tiek skiriasi idėjos bei anturažas. O prognostinės – nuspėjamosios – fantastikos niekada nebuvo daug. Vis dėlto fantastika yra literatūra, o ne mokslas, ne futuristinė studija.
O kadangi tai yra literatūra, menas, tai ji turi ir tam tikrus reikalavimus – gerą kalbą, ne plokščius veikėjus. Ir idėjos turi būti literatūrinės, siužetinės. Nes, pavyzdžiui, paimkime Dirbtinį intelektą – jei jam uždėsime saugiklius, užprogramuosime jį taip, kad jis negalėtų kenkti žmonėms – nebus siužeto. Bet jei jis taps pavojingu žmogui, visai žmonijai – fantastika visada yra linkusi nagrinėti globalias problemas (juokiasi) – jau turime ir siužetą, atsiranda kova, konfliktas, nebeaišku, kuo tai baigsis, kas laimės. Bet tai nėra prognostinė idėja. Šiek tiek prognozės yra, bet kaip mokslinė idėja, ji turi trūkumų. Nes juk realybėje iš pat pradžių galima užkirsti kelią problemai.
Tas pats ir su ateiviais – jei ateiviai yra draugiški, inteligentiški ir linkę bendrauti bei dalintis – nėra siužeto, nėra konflikto. O jei jie nori užkariauti mus – jau vėl neaišku, kaip baigsis.
Tad kažkiek tokio pramoginio dalyko turi būti, be jo neišsiversi. Nes kodėl utopijos yra nepopuliarios, o antiutopijos yra taip mėgstamos? Nes ten yra drama, siužetas, intriga, konfliktas, karas ir visa kita. O utopijose – viskas gražu, ramu, neįdomu.
Juk tas pats yra ir laikraščiuose - ten gi nerašo, kiek lėktuvų saugiai pakyla ir saugiai nutupia. Rašo apie nukritusius. Kaip ir nerašo apie įvykusius renginius, konferencijas – nebent atsiranda koks teroristas.
– Ką rekomenduotumėte atrandančiam fantastiką? Kas, Jūsų nuomone, yra vertingiausia?
Prisipažinsiu, šiuolaikinės fantastikos nelabai bežinau, todėl rekomenduočiau klasiką – nors nesu tikras, kiek ta klasika gali būti aktuali šiais laikais. Bet ko gero ta klasika, kaip ir klasikinė muzika išlieka, turi išliekamąją vertę. Strugackių, S. Lemo, A.C. Clarke'o, I. Asimovo, R. Sheckley kūriniai, manau, bus ilgai skaitomi.
Nes tai yra ne tik mokslinės idėjos, bet ir žmogiškos idėjos, sprendžiamos tokios temos, kaip mokslo ir žmonijos santykis, kiek mokslas gali būti pavojingas, ką gali atnešti kosmoso užkariavimas ir kaip žmogus turi į tai reaguoti – ir panašias problemas.
Nes juk šiais laikais mokslas ir technologijos vystosi taip greitai, kad jau tuoj reikės ir kokios nors robotikos teisės, iššūkiai žmonijai didėja, o kaip tuos iššūkius įveikti fantastika ir atskleidžia.