Pamenate prieš keletą metų kilusią tarptautinio mąsto diskusiją dėl suknelės spalvos? Mėlyna? Pilka? Žalia? Nei tokia ar anokia, bet tuo pačiu visokia vienu metu. Čia panašiai kaip Schrödingerio katė – ir gyva ir mirusi tuo pat metu. Ginčytis dėl suknelės spalvos ar kokios kitos teisybės nėra prasmės. Pasaulyje yra 7 mlrd. teisybių ir realybių.
Mes matome tokią realybę, kokią atkuria mūsų smegenys, gavusios informaciją iš aplinkos, surinktą per penkis pojūčius. Vaizdą mato ne akys, jos tik surenka šviesą – vaizdą „mato“ smegenys. Aš pavasarinę gėlę matau vienokią, o bitė – kitokią. Kokia gėlė yra iš tikrųjų?
Smegenys yra realybės kūrimo ir patirties kaupimo mašina. Nuo tos akimirkos, kai gimstame, mes pradedame patirtis rinkti, saugoti ir lyginti vieną su kita. Augdami pradedame susidarinėti taisykles, kaip veikia pasaulis. Krepšinio kamuolys skrenda tokia trajektorija, sviedinys – kitokia, o badmintono musytė išvis neaišku, kaip skrenda, bet dažniausiai ne ta trajektorija, kokia tikiesi. Mūsų galva yra pilna prielaidų apie tai, koks turi būti pasaulis, ir ji nuolat lygina realią patirtį su lūkesčiais.
Mes pastebime ne viską, kas yra aplinkui, o tik tai, ką įtraukiame į dėmesio lauką. Jeigu vasaros vakarą leidžiame Lietuvos kaime, kur čirpia žiogai, nustebsime staiga išgirdę judraus automobilių eismo garsus – netikėta. Tačiau, jeigu slenkame kamščiu Vilniaus centre, smegenys eismo garsus išfiltruoja.
Taip pat ir atvirkščiai – jeigu miesto centre staiga nutiltų automobilių gausmas ir pradėtų čirpti žiogai, smegenys žaibiškai tai užfiksuotų kaip konteksto neatitikimą. Mūsų „juodoji dėžė“ nuolat daro prielaidas, koks pasaulis turėtų būti, nuspręsdama, ką palikti, o ką – atmesti.
Sensorinė informacija nėra tik filtruojama, ji yra lyginama viena su kita, bei su smegenyse sukurtais modeliais, reprezentuojančiais realybę. Ar atsimenate paskutinį kartą, kai rinkotės automobilį? Ar pastebėjote, kai išrinktasis modelis pradėjo visur rodytis? Staiga pasirodo, kad gatvės pilnos mėlynių „Audi A6“.
Realybės atkūrimas smegenyse vyksta dviem kryptimis – mūsų išankstinis suvokimas daro įtaką, kaip matome realybę, o realybė daro įtaką mūsų išankstiniam suvokimui. Kai akys užregistruoja dramblio vaizdą ir informaciją perduoda pakaušyje esančiam regos centrui. Šis centras informaciją siunčia kitoms smegenų dalims sakydamas: nagi, chėbryte, ką atsimenam apie dramblį? Keturios kojos, uodega, straublys… Daug kartų matėm. Viskas čia aišku. Padarom šitą dramblį panašesniu į dramblį.
Žmogaus kūnas ne tik renka ir apdoroja stimulus, jis juos dar ir interpretuoja, atsižvelgdamas į patirtį. Aš auginu du šunis – Odisėjų ir Aiko, abudu mėgsta mane vestis į Girulių mišką. Miške juos paleidžiu lakstyti laisvai, kartas nuo karto švilptelėdama ir pasitikslindama, ar jie nenubėgo stirnos pėdsakais.
Dažnai žvalgantis pamatau švystelint rudą arba pilką gyvį. Jeigu mano akys užregistruoja stirną, dažniausiai aš pirma pagalvoju, kad tai – Odisėjus, ir tik po to suprantu, kad stirna. Kitaip tariant, mano suvokimui didesnę įtaką padaro smegenų lūkestis, o ne reali sensorinė informacija iš aplinkos. Problema menka, jeigu bėga Odis, o smegenys mato stirną. Problema didesnė, jeigu bėga vilkas, o smegenys mato Aiko.
Smegenys nuolat bando ne tik nuspėti ateitį, bet ir tai, kaip aplinka atrodys ir elgsis. Mūsų smegenys turi nuolat nuspėti ateitį, nes informacijos apdorojimas trunka laiką, kuris turi būti kompensuojamas spėjimais. Tai, ką mes matome realiu laiku, yra 80 milisekundžių praeities ekstrapoliacija.
Neuromokslininkai šį fenomeną pavadino nuspėjamu kodavimu (angl. predicitve coding). Smegenys nuolat daro spėjimus apie tai, kas vyks aplinkoje, remiantis informacija, gaunama per jutiminius organus bei lūkesčiais, kurie sudaryti, remiantis patirtimi. Jeigu smegenys negebėtų nuspėti, kas vyks, mes niekada negalėtume sugauti mums metamo kamuolio.
Nuspėjamojo kodavimo modelis paaiškina, kaip mūsų lūkesčiai nulemia realybės suvokimą. Neurologijos pradžiamokslis teigia, jog žmogaus nervų sistema yra sudaryta pagal hierarchiją – nervų galūnėlės hierarchijos apačioje, o valdovės smegenys – hierarchijos viršuje.
Smegenys valdovės turi savo lūkesčius ir nuolat nuspėja kokios informacijos tikisi ir norėtų gauti iš galūnėlių. Smegenų norai, troškimai ir reikalavimai, „nuleidžiami iš viršaus į apačią“, susitinka su realia informacija, „keliaujančia iš apačios į viršų“. Šio susitikimo metu vyksta pasitarimas ir palyginimas tarp to, kas buvo numatyta. ir to, kas realiai surinkta. Šioje vietoje atsiranda prognostinės klaidos. Valdžia susitinka su realybe – jei norai realybės neatitinka, kyla diskusija, generuojami kompromisai.
Jeigu klaidos tarp smegenų lūkesčių ir realybės nedidelės, jos „nurašomos“ – suapvalinamos ir pritaikomos kaip „daugmaž atitinkančios“. Valdžiai (smegenims) nekvaršinama galva, viskas „daugmaž gerai“, apie neatitikimus net neinformuojama – pasaulis suvokiamas visiškai taip, kaip buvo tikėtasi.
Jeigu neatitikimai tarp lūkesčių ir realybės labai dideli, smegenys informuojamos nedelsiant ir jų suvokiamas realybės modelis koreguojamas. Jeigu lūkesčiai smarkiai neatitinka realybės, užfiksuojame tai akimirksniu ir dominuoti pradeda ne smegenyse esantis modelis (prielaida apie tai, kaip turėtų būti), o informacija, ateinanti iš aplinkos, per pojūčius (kaip yra iš tikrųjų). Savo automobilį rasti nuosavam garaže lengviau negu sausakimšoje „Akropolio“ aikštelėje.
Paveikslėliuose pateikiamą informaciją mūsų smegenys suvokia kitaip nei mato akys. Akys sako vieną, bet smegenys suvokia, remiantis prielaidomis apie žodžių sudarymą.
Kuris veidas atrodo patrauklesnis? Žiūrint į paveikslėlį su veidais, smegenys sukuria dviejų, normaliai atrodančių veidų vaizdą, remiantis jau turimais „veidų modeliais“. Paverskite vaizduoklį ir pamatysite, kad vienas iš veidų nelabai simpatiškas.
Autizmu sergančių žmonių smegenys neturi filtro, gebančio išfiltruoti nereikšmingą informaciją bei nuspėti ateitį. Manoma, jog autizmu sergantys žmonės gali kentėti dėl to, jog, apdorojant iš aplinkos įeinančią informaciją, nuolat dominuoja ne smegenys, o jutiminės sistemos. Net menkiausi neatitikimai tarp lūkesčių ir realybės laikomi svarbiais ir smegenys yra nuolat bombarduojamos informacija.
Jos nebegeba išfiltruoti, suapvalinti ir apibendrinti – visa įeinanti informacija yra laikoma labai svarbia. Įprastai žmogus apsirengęs rūbą pripranta ir jo nebejaučia, tačiau autizmu sergantys žmonės nuolat jaučia rūbo prisilietimą, erzinančias etiketes. Viskas yra vienodai svarbu ir įtraukiama į „eterį“, o ateitis neaiški ir nenuspėjama. Kai smegenys negeba nuspręsti, žmogus tai bando kompensuoti elgesiu – susikurti kuo vienodesnę ir labiau nuspėjamą aplinką.
Ar kada susimastėte, kodėl naujagimiai mėgsta būti sūpuojami ir nurimsta girdėdami niūniavimą? Kadangi naujagimiams informacijos aplinkoje yra labai daug ir ji visa labai nauja, jų smegenys dar neturi susidariusios aiškių schemų, kurios nuspėtų įeinančios informacijos reikšmę.
Kūdikiai nuolat gauna didelį srautą naujos ir neaiškios informacijos – mano rankos, kojos, kitų rankos kojos, galvos – viskas nauja ir labai neaišku. Sūpavimas ir niūniavimas – aiški, vienoda ir nuspėjama ritmiška informacija padeda išfiltruoti viską kas nauja ir neaišku.
Ar Alberto nosis arčiau ar toliau nuo jūsų?
Esame įpratę matyti atsikišusias nosis. Dauguma žmonių šitoje nuotraukoje mato iškilusį Alberto veidą, nors iš tikrųjų veidas yra įdubęs. Įdomu tai, jog žmonės, sergantys šizofrenija arba parūkę marihuanos, šioje užduotyje apsirinka rečiau – jų suvokimą daugiau valdo ne smegenys, o jutiminės sistemos.