Jungtinės Karalystės premjerą Winstoną Churchillį gerai žinome kaip vieną ryškiausių Antrojo pasaulinio karo asmenybių. Populiariojoje kultūroje įsirėžusios jo citatos apie kovą paplūdimiuose ir gatvėse, apie kačių, šunų ir kiaulių požiūrį į žmones ir kt. Mažiau žinomas yra jo santykis su mokslu. Jį gerai atskleidžia neseniai atrasta esė, kurioje W. Churchillis rašo apie nežemiškos gyvybės egzistavimą ir paieškas.
Churchillio pažintis su mokslu prasidėjo dar XIX amžiuje, kai jis, tarnaudamas armijoje, perskaitė Charleso Darvino „Apie rūšių atsiradimą“ ir fizikos vadovėlį. Vėliau, jau tapęs politiku, jis rašydavo mokslo populiarinimo tekstus įvairiems laikraščiams ir žurnalams. Antrojo pasaulinio karo metais rėmė karinių technologijų, tokių kaip radaro ir atominio ginklo, vystymą. Oro pajėgų vadui Arthurui Harrisui pašaipiai paklausus, negi ketina karą laimėti ne ginklais, o logaritmine liniuote, W. Churchillis atšovė: „Taip, pabandykime liniuotę“. Jis buvo pirmasis Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas, pasamdęs patarėją mokslo klausimais.
Pernai JAV Nacionaliniame Churchillio muziejuje, esančiame Misurio valstijoje, atrasta esė apie nežemišką gyvybę. 11 puslapių tekstas parašytas 1939 metais, kai Europa buvo ant karo slenksčio, ir dar papildytas 1950 m. Atrodo, kad esė niekur nebuvo nepublikuota. O jos turinys, nepaisant parašymo laikmečio, labai primena šiandienines mokslininkų mintis.
Churchillio esė „Ar mes esame vieni kosmose?“ („Are we alone in Space?“; tiesa, vėliau „Space“ pakeista į „the Universe“, nes tuo metu pakito ir mokslo pasaulyje naudojama terminologija) prasideda nuo Koperniko principo. Šis principas teigia, kad Žemė ir Saulės sistema nėra išskirtinė vieta Visatoje, o tik viena iš daugelio panašių. Jei šis principas teisingas, tai ir gyvybė turėtų egzistuoti bent kai kuriose kitose planetose. Atkreipkite dėmesį, kad tai buvo rašoma pusšimtį metų prieš pirmosios egzoplanetos atradimą.
Apie planetas esė rašoma ir daugiau. Pavyzdžiui, tuo metu buvo manoma, kad planetos susiformavo, kai pro šalį lekianti žvaigždė išplėšė dujų gabalą iš Saulės. W. Churchillis tokiu paaiškinimu abejojo, rašydamas, kad galbūt jis ir yra teisingas, bet kol kas patvirtinimui tikrai trūksta duomenų. Jei toks aiškinimas būtų teisingas, tuomet planetos prie kitų žvaigždžių būtų visiška retenybė, nes dviejų žvaigždžių artimi prasilenkimai pasitaiko labai retai. Bet W. Churchillis pastebi, kad egzistuoja daugybė dvinarių žvaigždžių. Jei susiformuoti gali dvi viena apie kitą besisukančios žvaigždės, tai gal taip pat gali susiformuoti ir planetos? Tokia mintis yra gana artima dabartiniam supratimui apie planetų formavimąsi.
Taip pat autorius aptaria, ką galima laikyti gyvybe. Šiuo klausimu vieningo atsakymo nėra ir dabar, o W. Churchillis kaip svarbiausią bruožą pateikia sugebėjimą daugintis, taip pat rašo, kad toliau nagrinės „santykinai išsivysčiusią gyvybę“. Gali būti, kad tai reiškia daugialąstes būtybes. Visai žinomai gyvybei reikalingas vanduo, tad W. Churchillis nagrinėja, kur galima būtų rasti skysto vandens. Aišku, kad ten, kur nėra per karšta ir nėra per šalta. Saulės aplinkoje tai būtų Žemė, Venera arba Marsas. Šiais teiginiais jis praktiškai apibrėžia gyvybinės zonos (arba Auksaplaukės zonos) terminą, kuris naudojamas tik nuo 1953 metų.
Nusprendęs, kad planetų Visatoje turėtų būti daug, ir kad turbūt daug jų yra ir gyvybinėje zonoje, W. Churchillis daro išvadą, kad gyvybės turinčių planetų irgi gali būti daug. Aišku, tai nėra skaičiais paremti samprotavimai, bet filosofiniam ar mokslo populiarinimo tekstui jie tikrai nebūtini. Tiesa, galimybes tą gyvybę aptikti jis vertina skeptiškai – didžiuliai atstumai, skiriantys kitas žvaigždes nuo mūsų, gali padaryti tokius tyrimus neįmanomus. O štai Saulės sistemą tyrinėti perspektyvos daug gražesnės: „One day, possibly even in the not very distant future, it may be possible to travel to the Moon, or even to Venus or Mars“ („Vieną dieną, netgi nelabai tolimoje ateityje, gali tapti įmanoma keliauti į Mėnulį, ar netgi į Venerą ar Marsą“). Teiginys parašytas anksčiau, nei pirmasis dirbtinis palydovas pasiekė Žemės orbitą, bet visai neblogai numatė kosmoso tyrimų vystymąsi.
Ši esė – tik vienas pavyzdys to, kaip W. Churchillis matė mokslą: kaip puikią priemonę padėti žmonijai eiti į priekį. Jis tikėjo ir tikėjosi, kad mokslo pažanga leis išspręsti didžiausias tuometines problemas. „If, with all the resources of modern science, we find ourselves unable to avert world famine, we shall all be to blame,“ („Jei su visais šiandieninio mokslo ištekliais nepajėgsime išvengti pasaulinio bado, kaltė kris ant mūsų visų“) sakė jis Masačiusetso technologijos instituto studentams 1949 m.
Tekstas parengtas pagal astrofiziko Marco Livio komentarą Nature ir space.com straipsnį.