Sąmokslo teorijų ir visokių kitokių keistų įsitikinimų šaknys dažniausiai slypi gana giliai – ir kaip kitaip: jei visi žinotų, kaip, kada ir dėl kokių kurioziškų priežasčių vienas ar kitas keistas įsitikinimas atsirado, mažiau žmonių tuo tikėtų.
Žinoma, nebūtinai (pakanka pažvelgti į skiepų priešininkus – visa informacija pasiekiama lengvu pelės paspaudimu, patalpinta internete, bet tai ne ką padeda), bet viltis galima. Štai kad ir tuščiavidurės Žemės teorija: tik šiek tiek mažiau nesąmoninga nei plokščios Žemės teorija.
Šio įsitikinimo šalininkai teigia, jog a) Žemė yra tuščiavidurė, kaip kamuolys, ir į jos vidų galima įlįsti per skyles (kai kas sako, jog tos skylės planetos ašigaliuose, kai kas – kad kur nors kitur); arba b) Žemė nėra tuščiavidurė kaip kamuolys, bet išvagota milžiniškų tunelių, kuriuose gyvena visokių išnykusių civilizacijų palikuonys ir dūla milžiniški griūvėsiai.
Apie viena tokį tuščiavidurės Žemės proponentą, Richardą Sharpe Shaverį, jau kartą rašiau, todėl nesikartosiu, juo labiau, jog jis nėra toks vienintelis. XIX amžiuje viena moteris, savo asmeninės religijos (teosofijos) įkūrėja Jelena Blavatskaja irgi tikėjo tuščiavidure Žeme, tik, jos nuomone, ten buvo nuostabi vieta Agartha, o joje gyveno geranoriai, dvasiškai nušvitę slapti pasaulio viešpačiai.
Bet įdomiau yra panagrinėti, kaip tokie įsitikinimai atsirado. Žinoma, apie tuščiavidurę Žemę, apgyvendintą mamutų ir dinozaurų, rašė ir fantastikos senelis, Prancūzijos nacionalinis turtas Jules Gabrielis Verne`as, bet jo tuščiavidurė Žemė gana neįdomi – aišku, joje veisiasi seniai išnykusios rūšys ir auga milžiniški grybai, bet tai viskas: nei ateivių, nei Atlantidos griuvėsių, nei kokių nušvitusių burtininkų.
Be to, dar anksčiau, XVII a., Žemę tuščiavidure įsivaizdavo anglų astronomas Edmundas Halley (tas pats, kurio vardu pavadinta garsioji Halley kometa). Dauguma teosofijos įsitikinimų apie tuščiavidurę Žemę (o ši tuščiavidurės Žemės versija – turbūt pati populiariausia, ir smarkiai paveikusi visas kitas) kyla iš knygos „Vrilis, arba ateinančios rasės galia“ („Vril, or the power of the coming race“), o šios knygos autorius buvo anglas Edwardas Georgas Earlas Lyttonas Bulweris-Lyttonas, pirmasis Lyttono Baronas, arba tiesiog Edwardas Bulweris-Lyttonas.
E. Bulweris-Lyttonas yra kiaurai persmelkęs visą šiuolaikinį pasaulį, net jei apie jį patį dauguma skaitytojų nelabai ką žino. Tai jis sukūrė tokias frazes kaip „plunksna stipresnė už kardą“ ir „visagalio dolerio persekiojimas“ bei turbūt garsiausią pirmąjį sakinį istorijoje „Buvo tamsi ir audringa naktis“ („it was dark and stormy night“), už kurį geriau žinomas tėra „Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę“. Šis 1803 metais gimęs rašytojas nugyveno tikrai įdomų gyvenimą – vedę Airijos gražuolę Rosina Doyl Weaver, kuri po skyrybų visą gyvenimą bandė vienaip ar kitaip jam pakenkti, spausdindama jį pašiepiančias ir net šmeižiančias brošiūras. Bet ir E. Bulweris-Lyttonas neliko skoloje – net bandė šią uždaryti į beprotnamį.
Jis buvo politikas, garsaus politiko Benjamino Disraelio draugas, o 1862 metais, kai Karalius Otto atsisakė Graikijos sosto, E. Bulweriui-Lyttonui buvo pasiūlyta tapti Graikijos karaliumi, tačiau jis irgi atsisakė.
Tačiau dar įdomesni yra jo ryšiai su slaptosiomis draugijomis (ar tiksliau, tų ryšių trūkumas). 1842 metais E. Bulweris-Lyttonas išleido knygą „Zanonis“ („Zanoni“) – nemirtingo šumerų burtininko Zanonio gyvenimo, meilės ir mirties istoriją. Šioje knygoje ypač svarbus Rozenkreicerių ordinas – esą jie žino keturių elementų paslaptis, leidžiančias sukurti nemirtingumo eliksyrą, o pačios istorijos pradžioje rašoma, esą autorius nieko neprirašė, o tiesiog atrado užkoduotą keistą manuskriptą, jį atkodavo, išvertė ir išleido visiems pasiskaityti.
Ši knyga išpopuliarino E. Bulwerį-Lyttoną tarp okultistų ir savamokslių burtininkų. Įvairūs okultistai, tokie kaip Nelsonas Stewartas ar Rudolphas Steineris, teigė, esą šis rašytojas pats buvo burtininkas ir slaptų draugijų narys, o 1867 metais susikūrusi Angliškoji Rozenkreicerių Bendruomenė paskelbė E. Bulwerį-Lyttoną savo „didžiuoju rėmėju“ (Great Patron).
Žinoma, pats autorius burtais neužsiėmė ir magija nesidomėjo: į Angliškąją Rozenkreicerių Bendruomenę jis buvo įrašytas be savo žinios, o kai tai sužinojo, labai nustebo ir net parašė jiems laišką, kuriame prašėsi išbraukiamas iš sąrašų (iš sąrašų jo taip niekas niekada ir neišbraukė).
„Vrilis, arba ateinančios rasės galia“ buvo dar populiaresnė knyga. Ši knyga nėra pirmoji apie urvus ir požemines civilizacijas, bet jokia iki jos nebuvo tokia populiari. Knygoje urvus tyrinėjantis jaunas keliautojas netyčia įkrenta į požeminį pasaulį, kur jis sutinka į angelus panašius padarus Vril-Ya, kurie gyvena milžiniškuose miestuose ir turi telepatinių galių. Pasirodo, šie Vril-Ya yra prieštvaninės civilizacijos, nuo siaubingų potvynių pabėgusios po žeme, palikuonys. Jie taip pat gali mintimis valdyti „viską persunkiantį skystį“ Vrilį, kuris suteikia jiems galią gydyti ir naikinti dalykus (kitais žodžiais, pakeiskit žodį „Vrilis“ į „jėgą“ o „Vril-Ya“ į „džedajus“ ir turėsit knygą apie džedajų koloniją).
Pagrindinį veikėją įsimyli vietinė mergina Zee, tai sužinojęs jos tėvas įsako jos broliui atradėją nužudyti. Tačiau Zee ir jos brolis nepaklūsta tėvo įsakymams ir padeda tyrinėtojui pasprukti atgal į paviršių, įspėję, kad kada nors jų tauta sunaudos visą požeminę erdvę ir tada užvaldys paviršinį pasaulį.
Ši knyga buvo nepaprastai populiari: žodis „Vrilis“ buvo pradėtas asocijuoti su įvairiais gydančiais eliksyrais, teosofijos draugijos įkūrėja J. Blavatskaja laikė knygą dokumentika ir rašė apie Vrilį ir požemio gyventojus savo knygose „Izidė be šydo“ ir „Slaptoji doktrina“. Kitas teosofas Williamas Scottas Elliotas savo knygoje „Atlantidos ir prarastosios Lemurijos istorija“ teigė, esą skraidantys atlantų laivai buvo varomi Vrilio energija. Teosofų draugija dažnai turėdavo problemų atskirdama grožinę literatūrą nuo tikrovės.
Vienas į JAV emigravęs vokiečių raketų inžinierius Willy Ley straipsnyje žurnale „Astounding Science Fiction“ teigė, esą naciai buvo „pavažiavę“ dėl okultinių dalykų, ir viena iš okultinių bendrijų – „Wahrheitsgesellschaft“ – nieko kito ir nedarė, tik ieškojo E. Bulwerio-Lyttono išgalvotos medžiagos. Kitas autorius – tyrinėtojas Peteris Bahnas teigė atradęs 1930 metais funkcionavusią „Reichsarbeitsgemeinschaft“ draugiją, kurios nariai irgi ieškojo kosminės Vrilio energijos (nėra aišku, ar tai ta pati organizacija, apie kurią rašė W. Ley). Jaquesas Bergieris ir Louisas Pauwelsas žengė žingsniu toliau – šie du okultinių idėjų platintojai iš Prancūzijos savo knygoje „Magų rytas“ išgalvojo „Vrilio draugiją“, kuri, anot jų, buvo beveik slapti nacių partijos viešpačiai.
Šaltiniai:
Vril, in http://sacred-texts.com/atl/vril/
Vril, in https://en.wikipedia.org/wiki/Vril
Edward Bulwer Lytton, in https://en.wikipedia.org/wiki/Edward_Bulwer-Lytton
May Day, 1871: The Day „Science Fiction“ Was Invented, http://io9.gizmodo.com/5796919/may-day-1871-the-day-science-fiction-was-invented
One Reply to “Kaip anglų baronas išpopuliarino tuščiavidurę Žemę”