Pastaraisiais metais iš žurnalų į kino bei TV ekranus persikėlę komiksų veikėjai išgyvena tikrą atgimimą. Galima juos tiesiog žiūrėti, mėgautis ar nekęsti, bet tik ne likti abejingais. Toks komiksų renesansas įdomus ne tik kaip popkultūros reiškinys; komiksai domina ir aktyvistus dėl sudėtingų jų personažų gyvenimo istorijų, o ypač dėl to, kaip juose vaizduojamos psichikos sveikatos problemos.
Į komiksų personažus ir jų psichikos sveikatą dėmesys kreipiamas jau gana ilgą laiką: ar tai būtų Geležinio Žmogaus (Iron Man) alkoholizmas ir potrauminio streso sindromas, ar tai būtų Halko nevaldomas įniršis, ar Wolverine depresija. Ganėtinai nauji pagal Marvel komiksus sukurti serialai (Legion ir Jessica Jones) sukėlė savotišką perversmą dėl to, kaip vaizduoja psichikos sveikatos problemas; juose serialų herojų psichikos sveikata yra tiesiog personažų dalimi, o ne pagrindine ašimi, apie kurią sukasi visas siužetas. Iki tol populiarios komiksų knygos ar kino teatrams skirti pagal komiksus sukurti filmai psichikos sveikatos problemas priėmė kaip duotybę ir nesistengė skirti daug dėmesio herojų būsenai. Kartais kino kūrėjai elgiasi priešingai: tokie serialai kaip, pvz., amerikiečių perkurtas korėjiečių „Gerasis daktaras“ (The Good Doctor) apie genialų autistą (dėl šito, beje, derėtų plėtoti atskirą diskusiją) chirurgijos rezidentą, turintį savantizmo sindromą, siužetą plėtoja būtent aplink herojaus autizmą. Tuo tarpu Jessica Jones sulaukė daugybės diskusijų dėl to, jog bene pirmą kartą populiarus filmas ar serialas ėmė vaizduoti PTSS (potrauminio streso sindromą) gerokai kitaip, nei ankstesni.
2015 m. pasirodęs Jessica Jones pasakoja apie buvusią superheroję Džesiką Džouns, kuri „persikvalifikavo“ ir užsiima privačios detektyvės amatu. Džesikos susidūrimas su žmones kontroliuoti gebančiu Kilgrave (Kevin Thompson arba Purpuriniu Žmogumi – Purple Man) buvo tragiškas ir paliko gilių sielos žaizdų, tačiau Džesikos istorija nepradedama nuo šio įvykio; serialui besirutuliojant, žiūrovai gali susipažinti su skirtingomis „džesikomis“: iki susidūrimo ir po jo. Manoma, jog Jessica Jones apskritai apvertė aukštyn kojomis visą PTSS reprezentaciją filmuose, kadangi viskas šiame seriale – personažai, dialogai, temos ir artima noir vizualinė estetika – padeda puikiai pavaizduoti kaip jaučiasi PTSS išgyvenantys žmonės.
Serialas Džesikos istoriją pasakoja praėjus kiek laiko nuo baisiųjų įvykių, kuomet ji jau yra kiek atsigavusi, tačiau jaučianti Kilgrave veiksmų pasekmes. Toks pasakojimo būdas leido nesikoncentruoti ties Džesikos Džouns patirta seksualine ir psichologine prievarta, o pamėginti žiūrovus supažindinti su jausmais, kuriuos po ilgo laiko vis dar jaučia smurtą ar prievartą patyręs asmuo. Be to, Kilgrave elgesys su Džesika gali būti atpažįstamas bet kuriuose smurtiniuose sanykiuose: smurtaujantis partneris gali įtikinti pakeisti išvaizdą pagal savo įnorius, priversti jausti kaltę už viską (įskaitant ir pačio smurtautojo veiksmus), ir apskritai imtis kontroliuoti visą gyvenimą. Vis dėlto Kilgrave nepavyko pakeisti Džesikos Džouns esybės, todėl serialas siunčia stiprią ir įkvepiančią žinutę.
PTSS patiriantys asmenys pasakoja, jog kino ir televizijos filmai bei serialai dažnai sudaro labai klaidingą įspūdį, kad su traumuojančiais įvykiais susiduriantys jų veikėjai lieka tų įvykių nepaveikti, ar paveikti gan minimaliai. Tuo tarpu Jessica Jones tapo pirmuoju serialu, kuris itin tiksliai perteikė PTSS. Visų pirma, serialas nevengė įvardinti pačio potrauminio streso sindromo ir kalbėti apie jo egzistavimą – tai padaryta jau pirmoje serijoje, dėl ko Netflix serialas yra daug inovatyvesnis už originalius Alias komiksus, kur nors ir būta užuominų į PTSS, tačiau pats sindromo pavadinimas neminėtas. Serialo herojė Džesika nuolat jaučia neracionalią baimę, jog sugrįš jos skriaudėjas, patiria įkyrius prisiminimus bei vaizdinius apie traumavusius įvykius, kenčia nuo išgyvenusiojo kaltės, jaučiasi atitrūkusi ir susvetimėjusi, todėl mėgina ieškoti palengvėjimo alkoholyje. Visa tai atitinka kone enciklopedinius PTSS simptomus. Kita vertus, PTSS netapo Džesikos Džouns veikėjos pagrindine „etikete“ ar būdu pateisinti tamsią jos asmenybę: po kietu savisaugos šarvu ir PTSS sukeliamais simptomais slepiasi ta pati Džesika Džouns – gudri, išradinga ir pasižyminti kandžiu humoro jausmu.
Yra manančių, jog Džesikos Džouns PTSS seriale turi žmogaus pavidalą – juo tampa pats Kilgrave, kuris ir yra atsakingas už Džesikos patirtą traumą. Apskritai, Kilgrave galima interpretuoti ir kaip visų psichikos sutrikimų įkūnijimą: jis gali priversti žmones elgtis taip, kaip jis nori – pradedant savęs žalojimu ir baigiant visiškos euforijos patyrimu. Žmonės, kuriuos kontroliavo Killgrave, kitų yra stigmatizuojami, jaučia kaltę, gėdą bei nepasitikėjimą kitais, todėl vengia kalbėtis apie savo patyrimus bei jausmus; o juk panašius dalykus patiria ir psichikos sveikatos sutrikimų turintys asmenys.
Psichologiniu pagrindu paremtas serialas Jessica Jones padarė tai, ko iki tol nebuvo pavykę padaryti niekam kitam: puikiai reprezentuoti PTSS medijose, taip padėdamas PTSS patiriantiems asmenims. Seriale trauminės patirtys nėra rūšiuojamos į didesnes ar mažesnes, į realias ar galimai išgalvotas. Jessica Jones veikėjai ir jų patyrimai bei mėginimai spręsti gyvenimiškas problemas gali būti priimami kaip patarimai, naudingi įveikiant PTSS simptomus. Apskritai, Džesika tampa ne tik serialo superheroje, bet ir svarbia heroje visoms (ir visiems!), patyrusioms seksualinę prievartą ir PTSS. Išgyvendama panikos atakas, flashback’us ir nuolat jausdamasi nesaugi, Džesika vis dėlto nesielgia kaip auka (veikiausiai ir nelaiko savęs auka), taip apsisaugodama nuo antrinės viktimizacijos. O kaip rašo interneto diskusijų dalyviai, būtent tokia herojė buvo labai reikalinga visiems panašių patirčių turėjusiems asmenims. Todėl belieka tikėtis, jog ilgainiui atsiras ir daugiau tokio tipo filmų, serialų ir jų herojų, kurie turės tokį teigiamą poveikį ir leis kelti nepatogius klausimus bei kalbėti(s) dar nepatogesnėmis psichikos sveikatos temomis; juk to mūsuose labai reikia!