Kosminiai M. K. Čiurlionio ir C. Flammariono pasauliai

 „O visu ryškumu sužėrėjo žvaigždės, stebuklingiausia dangaus dalis: Orijonas, Plejados, Sirijus, tai „Kalifornija“, anot Flamarijono.“ (M. K. Čiurlionis)

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis yra turbūt garsiausias lietuvių dailininkas ir kompozitorius, kuris, be visa ko, žavėjosi kosmosu bei nežemiškos gyvybės idėjomis. Jo amžininkas – prancūzų astronomas Camille Flammarionas – yra vienas pirmųjų rimtų astronomijos populiarintojų.

C. Flammarionas (1842–1925) yra daugiau nei 70 knygų autorius, Prancūzijos astronomų draugijos įkūrėjas. Jam taip gerai pavyko populiarinti astronomiją, kaip nė vienam jo amžininkui. C. Flammariono smalsumas ir filosofinė prigimtis skatino jį tyrinėti doktrinas, kurios tuo metu nebuvo labai populiarios.

„Niekada nepamiršiu, ką jaučiau, kai namo nešiausi sendaikčių parduotuvėje nusipirktą teleskopą... Jis buvo labai prasto stovio, bet suteikė man daugiau džiaugsmo negu bet kuris kitas daiktas, kurį buvau turėjęs“, – viename interviu pasakojo C. Flammarionas.

Prancūzijos šiaurėje (netoli Paryžiaus) savo įkurtoje nedidelėje privačioje observatorijoje, C. Flammarionas aktyviai tyrinėjo naktinį dangų. Jis sudarė šiaurės ašigalio žvaigždžių dangalapį, taip pat – labai domėjosi Marsu, kuris, anot jo paties, mokslininką žavėjo labiausiai iš visų planetų. C. Flammarionas manė, kad būtent Marse slypi daug žmonijai būtinų žinių.

C. Flammarionas gyveno tarp mokslo, filosofijos ir mistikos. Jis buvo aktyvus su Charlesu Darwinu susijusių judėjimų narys, bet kartu domėjosi spiritizmu, todėl nekeista, kad jį amžininkai apibūdino kaip „astronomą, mistiką ir pasakininką“. C. Flammarionas tikėjo reinkarnacija. Tiesa, kiek kitokia nei įprasta: po mirties žmogaus siela keliauja iš planetos į planetą, su kiekvienu kartu – vis labiau tobulėdama. O žmogus yra „dangaus gyventojas“: jo veikla parodo, kaip jo siela progresuoja, įsisavindama pasaulio žinias.

Toks buvo C. Flammariono personažas – peržengiantis vienos Visatos ribas, keliaujantis į kitus pasaulius. Medžio raižinio autorius – nežinomas, tačiau, manoma, jis kūrė pagal C. Flammariono nurodymus, Wikimedia Commons nuotr.

Knygoje „Lumen“ vienas veikėjas yra ateivio siela, kuri po kitas planetas keliauja greičiau už šviesą (o niekas nekeliauja greičiau už šviesą), nes daugybę kartų reinkarnavosi ir matė daug skirtingų pasaulių. C. Flammarionas dar 1907 metais rašė, jog tiki, kad Marse gyvena vietinė civilizacija, kuri jau bandė susisiekti su žmonėmis. Astronomas buvo Giovanni Schiaparelli amžininkas, o pastarasis kaip tik tuo metu tyrinėjo „Marso kanalus“ (apie kuriuos jau rašėme). C. Flammarionas, kaip ir Nikola Tesla, net neabejojo, kad Marso kanalai buvo ne kas kitas, o itin pažengusios civilizacijos darbo pavyzdys.

Nežemiški pasauliai buvo dažna C. Flammariono knygų siužetų aplinka, todėl prie visų titulų jis dar yra laikomas ir vienu pirmųjų mokslinės fantastikos rašytojų bei populiarintojų. Manoma, kad būtent C. Flammarionas suformavo ateivio, kaip atskiros nuo žmogaus būtybės, o ne jo atvaizdo parodijos, konceptą.

C. Flammarionas, Wikimedia Commons nuotr.

Okultizmas taip pat labai žavėjo astronomą nuo jaunų dienų. Alano Kardeco ir kt. darbams jis skyrė daug savo gyvenimo metų. Papus (po pseudonimu pasislėpęs Gerardas Anaclet Vincentas Encausse), vienas garsiausių okultizmo šalininkų, buvo geras C. Flammariono draugas ir dažnas svečias jo namuose. Astronomas tikėjo, kad egzistuoja natūralios jėgos, kurių žmogus nejaučia. Su tokiais teiginiais nebūtinai turime sutikti, kaip ir su jo prognozėmis, jog Žemės link artėja 7 uodegas turinti kometa. O 1910 m. danguje nušvitusios Halley‘s kometos uodega, C. Flammariono žodžiais, turėjo „kabinti“ Žemę ir sunaikinti visą gyvybę joje.

Taip, kai kurios jo idėjos dabar gali pasirodyti juokingos. Tačiau reikia turėti omenyje, kad tuo metu mokslas žinojo daug mažiau negu dabar. Filosofiška C. Flammariono prigimtis vedė jį ten, kur galbūt slypėjo atsakymai į Visatos paslaptis. Todėl, manau, jo gyvenime ir atsirado vietos okultizmui, spiritizmui ir kartais – religijai.

Vienas M. K. Čiurlionio guru

M. K. Čiurlionį žavėjo C. Flammariono idėjos. Rasa Andriušytė-Žukienė knygoje „M. K. Čiurlionis: tarp simbolizmo ir modernizmo“ (Versus Aureus, 2004) rašė, kad jo paveiksluose vis pasitaikydavo motyvų, kurie savo grafine ekspresija priminė C. Flammariono knygų iliustracijas. M. K. Čiurlionis ne tik skaitė astoronomo knygas, bet kai kurias jų laikė ir savo namų bibliotekoje Druskininkuose.

Tai nereiškia, kad M. K. Čiurlionis aklai sekė mokslines teorijas ar kopijavo kitų piešinius, tačiau mokslo ir, ypač kosmoso, elementų įtaka jo kūryboje, anot R. Adriušytės-Žukienės, akivaizdi.

C. Flammariono „The Atmosphere“ (1873), Wikimedia Commons nuotr.

M. K. Čiurliono darbuose buvo labai ryški žmogaus ir Visatos ryšio harmonija. Nors Čiurlionį, kaip ir daugelį XX a. pradžios menininkų, žavėjo spartus mokslo progresas ir pasiekimai, į mokslą jis visgi žvelgė ne racionaliai, o kaip poetas. Kaip sako vienas iš žinomiausių M. K. Čiurliono darbų tyrėjų, prof. Vytautas Landsbergis, dailininkas ir kompozitorius suprato, kad žmogų supa neaprėpiamas kosmoso pasaulis, o tai išreiškė spalvomis ir natomis.

Kosminė M. K. Čiurliono savimonė, anot profesoriaus, vedė M. Čiurlionį giliausių pasaulio paslapčių link. Galbūt tai paaiškina, kodėl svajoklis C. Flammarionas jam buvo artimesnis negu, pavyzdžiui, Albertas Einsteinas.

Jeigu norite apie C. Flammarioną sužinoti daugiau, gegužės 20 d. (šeštadienį) 19:30 val. ateikite į M. K. Čiurlionio galeriją Kaune, čia „Muziejų naktis“ bus skirta būtent kosminiams M. K. Čiurlionio pasauliams. Astrofizikas dr. Kastytis Zubovas papasakos apie nežemiškos gyvybės paieškas, o aš – apie C. Flammarioną.

One Reply to “Kosminiai M. K. Čiurlionio ir C. Flammariono pasauliai”

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.