Lapių svaidymas, žąsų tampymas ir kitos užmirštos pramogos

XVII a. Abiejų Tautų Respubliką valdęs karalius Augustas II Stiprusis tokią pravardę gavo ne be reikalo: jis buvo žinomas dėl savo tvirto stoto – ėjo kalbos, jog jis galėjo plikomis rankomis laužyti geležines pasagas. Taip pat Augustas II mėgo dalyvauti lapių svaidymo varžybose, kur, sakoma, gyvūnus galėjo švystelėti į orą vos vienu pirštu.

Žymiausios karaliaus Augusto II Stipriojo surengtos gyvūnų svaidymo varžybos vyko Saksonijos sostinėje Dresdene: ten katapultuotos 647 lapės, 533 triušiai, 34 meškėnai ir 21 lūšis. ATR valdovas viso labo tik gyveno pagal to meto madas ir laisvalaikį leido taip, kaip ir kiti: lapių (ir kitų gyvūnų) svaidymas buvo populiari kilmingųjų pramoga XVII–XVIII a. Europoje.

Įprastai lapių svaidymo žaidynės vykdavo tam skirtoje atviroje aikštėje, įrengtoje laukuose ar rūmų kieme. Žaidėjai (gan dažnai – sutuoktinių poros) atsistodavo vienas prieš kitą ir už abiejų galų laikydavo ant žemės nuleistą audinio juostą. Tada iš narvų būdavo paleidžiamos lapės ar kiti gyvūnai ir vejami į žaidimo aikštelę. Lapei užbėgus ant audinio, šis staiga truktelėtas ir įtemptas, taip tarsi katapulta išmesdamas gyvūną aukštyn į orą. Žaidynes laimėdavo ta pora, kuriai lapę pavykdavo išmesti kuo aukščiau; kartais patyrę žaidėjai paskraidindavo lapes net į septynių metrų aukštį. Žinoma, tokie skrydžiai gyvūnams dažnai baigdavosi rimtais sužalojimais ar žūtimi, tačiau nukentėdavo ir patys žaidėjai – persigandę gyvūnai kartais puldavo žaidimo aikštelėje susirinkusią to meto „grietinėlę“. Daugiausiai bėdos darydavo į žaidimą įtrauktos lūšys – šios nevengdavo nagais ir dantimis įsikabinti į žaidėjus, todėl jas švystelėti aukštyn buvo labai sunku.

Lapės buvo ne vienintelis gyvūnas, tapęs keistų žmonių pramogų objektu. Kačių mylėtojai turbūt pakrauptų sužinoję, jog gyvūnų, o ypač kačių, kaip raganų sąjungininkių kankinimas buvo populiari laisvalaikio leidimo forma visoje ankstyvųjų naujųjų laikų Europoje. Prancūzijoje katės daugiausiai kentėdavo nuo vaikų: šiaudų deginimo sekmadienio šventės metu vaikai kates rišdavo prie stulpo ir kepdavo ant laužo, taip pat Provanse egzistavo žaidimas jeu du chat, kuomet vaikai sviesdavo kates taip aukštai, jog šios krisdavo ir užsimušdavo. Netgi buvo paplitę prancūziški posakiai, liudijantys žiaurų (šių laikų supratimu) elgesį su murklėmis, pvz. „kantrus kaip katinas, kuriam nuplėšė nagus“ ar „kantrus kaip katinas, kuriam iškepė letenas“. Kita vertus, gyvūnų kankinimas ir ritualinis žudymas buvo visiškai įprastas „tų laikų“ dalykas.

Nuo „kruvinojo sporto“ kadaise kentėjo ir paukščiai: XII a. Ispanijoje atsirado ir XVII–XIX a. Nyderlanduose ir Belgijoje išpopuliarėjo „žąsies tampymas“. Šio sportinio žaidimo metu pakelėje prie virvės ar kuolo buvo pririšama taukais ištepta žąsis, o pro šalį visu greičiu prajodamas raitelis turėjo stengtis sučiupti žąsiai už galvos ir ją nutraukti.

Į Šiaurės Ameriką atsikėlę kolonistai iš Olandijos su savimi į Naująją žemę atsivežė ir „žąsies tampymo“ tradicijas, kurios prigijo ir tarp kitų kolonistų. Šis sportas išpopuliarėjo tarp žemesniųjų visuomenės sluoksnių atstovų, tačiau į reginį susirinkdavo pažiūrėti pati įvairiausia publika; žiūrovai dažnai statydavo pinigus ar alkoholinius gėrimus už savo favoritus. Žaidėjas, kuriam pavykdavo nuplėšti paukščiui galvą, gaudavo tą pačią žąsį kaip puikų prizą, užtikrinusį skanią vakarienę visai šeimai, o taip pat ir kitų dovanų (pvz. alkoholio). Be to, varžybose dalyvaujantys vyrai gaudavo puikią progą pademonstruoti savo vyriškumą, drąsą bei fizinę jėgą. Ilgainiui „žąsies tampymas“ kaip pramoga nunyko, tačiau veikiausiai nustebsite sužinoję, jog šis žaidimas Belgijoje ir Nyderlanduose vis dar žaidžiamas ir šiais laikais, tik dabar naudojama ne gyva, o humaniškai numarinta žąsis.

Dar vienas panašus žaidimas su paukščiais žaistas XVII–XVIII a. Anglijoje ir Airijoje, tik pagrindinis jo objektas buvo gaidys. „Gaidžio užmėtymas“ buvo gana populiarus „kruvinas sportas“, kurio esmė buvo mėtyti specialiai tam skirtas lazdeles į ant stulpo pririštą gaidį, iki kol šis nugaiš. „Gaidžio užmėtymas“ buvo populiarus kaip viena iš Užgavėnių pramogų, tačiau jame pasislėpusi ir istorinė metafora: gaidys simbolizavo Prancūziją, todėl britai galėjo pasidžiaugti bent metaforiškai pribaigdami savo amžiną priešą. Šiame žaidime dalyvauti galėjo bet kas, susimokėjęs už galimybę žaisti, o nugalėtoju tapo tas, kieno mesta lazdelė užmušė paukštį – pastarasis ir įteiktas kaip prizas. Kitaip nei lapių svaidymas, „gaidžio užmėtymas“ buvo pramoga, skirta visų socialinių sluoksnių atstovams, bet dažniausiai juo susidomėdavo pameistriai, patarnautojai ir jaunuoliai; taip pat žaidime aktyviai dalyvaudavo ir vaikai.

Visgi tokio pobūdžio žaidimams buvo lemta nunykti: moralės normos keitėsi ir ilgainiui rūpinimasis gyvūnų gerove paėmė viršų. Dar 1660 m. Bristolyje mėginta sustabdyti žiaurius ritualus su gyvūnais per Užgavėnes (gaidžio užmėtymą bei šunų ir kačių svaidymą), tačiau toks bandymas baigėsi riaušėmis. Tačiau XVIII a. kruvini žaidimai bei gyvūnus žalojantys Užgavėnių ritualai Anglijoje kritikuoti vis dažniau ir dažniau, ilgainiui juos imta drausti, o už draudimų nesilaikymą taikytos bausmės. „Gaidžio užmėtymas“ iš Anglijos miestų ir provincijos išnyko XIX a. viduryje.

Panašias tendencijas matome ir šiandien: nuo XIX a. pabaigos su bulių kautynėmis kovoję ispanai jau pasiekė pirmąsias pergales – korida uždrausta Kanarų salose ir Katalonijoje, visame pasaulyje galioja platūs gaidžių ir šunų kautynių draudimai. Palaipsniui atsisakoma ir ne tokių žiaurių pramogų kaip cirkai su laukiniais gyvūnais – valstybės mastu tokie cirkai uždrausti Švedijoje, Norvegijoje, Austrijoje, Belgijoje, Čekijoje, Estijoje, Graikijoje, Vengrijoje, Lenkijoje ir kitose šalyse. Galbūt ir ateities istorikai apie pastarąsias pramogas rašys su tokia pat nuostaba, kaip ir šiandienos istorikai, tyrinėjantys žmogaus elgesį su gyvūnais prieš kelis šimtus metų.

 

Parengta pagal:

1. Robert Darnton. Didžiosios kačių skerdynės ir kiti Prancūzijos kultūros istorijos epizodai. Baltos lankos, 2002.
2. Edward Brooke-Hitching. Fox Tossing, Octopus Wrestling, and Other Forgotten Sports. Simon and Schuster, 2015.
3. http://www.topendsports.com/sport/extinct/fox-tossing.htm
4. http://www.thejournal.ie/readme/extract-how-throwing-at-cocks-took-root-in-ireland-1457226-May2014/