Algis Mickūnas – vienas iškiliausių išeivijos filosofų, tarptautiniu mastu pripažintas mokslininkas bei fenomenologas, dėstantis Ohajo (JAV) universitete. Jau kone trisdešimt metų A. Mickūnas atvyksta į įvairius Lietuvos universitetus skaityti atvirų paskaitų; paskutinįkart profesorius gimtinėje viešėjo spalio mėnesį. Su A. Mickūnu kalbamės apie fenomenologinę prieigą prie kultūros, kalbos bei meno ir praktiškai nesančias šio itin objektyvaus mokslo ribas.
– Kodėl ir kaip kilo fenomenologijos poreikis? Kokius klausimus ji leidžia apmąstyti ir kokius – kelia pati?
– Fenomenologija gimė atsisakant psichologinių bei sociologinių išaiškinimų – tarsi įrodymas, kad modernus mokslas nėra filosofiškas. Pirmasis fenomenologijos žingsnis buvo sugrįžti į klasikinę filosofiją ir tęsti joje vyravusius klausinėjimus, diskursus bei sokratišką tradiciją; viešai diskutuoti ir apklausinėti bet kokius teiginius, ieškant tiesos. Tai reiškia – grąžinti filosofiją į savarankišką, visus mokslus grindžiančią, poziciją. Fenomenologinės filosofijos užduotis – nurodyti fenomenus (kurių niekas nebuvo anksčiau pastebėjęs), reikalingus siekiant atverti pasaulį tokį, koks jis yra – be žmogaus įsikišimo.
Graikų filosofija buvo atsisakiusi mąstyti žmogiškai – per–žmogiškai: vadinasi, graikai leido pasauliui pasisakyti tokiam, koks jis yra, kaip jis atrodo bei ko iš mūsų reikalauja. Tuo tarpu XX a. pr. fenomenologai Edmundas Husserlis, Martinas Heideggeris, M. Merleau–Ponty ir kiti nustatė tikros filosofijos ribas: kaip ji, būdama savarankiška, gali atverti pasaulį, padėti kritiškai – ir smarkiai logiškai – suvokti dalykus. Fenomenologai skatina diskutuoti griežtai, be jokio subjektyvumo, be psichologinių paraiškų (kaip aš jaučiuosi, kaip veikia mano smegenys ar protas) – kitaip tariant, be visko, kas tėra subjektyvi spekuliacija. Tad fenomenologija yra objektyviausia iš objektyviausių disciplinų.
– Bet ar iš tiesų įmanoma objektyvi žiūra į daiktus? Juk mes tarsi iš anksto turime tam tikrą, kultūros nulemtą, tinklelį.
– Jeigu taip, tai tas „tinklelis“ tarsi užkrauna ant daiktų pažymėjimą, nuovokas ir tokių, kokie jie yra savaime, mes nebematome. Nesakau, kad kažkas būva „objektyviai“ arba „subjektyviai“ – šiedu terminai priklauso moderniai metafizikai, o ne filosofijai. Graikai neturėjo subjekto ir objekto sampratos, todėl galėjo mąstyti apie pasaulį taip, kaip jis yra.
Tuo tarpu fenomenas nėra jokia vidujybė ar savybė – tai yra tai, kaip specifinis daiktas turi būti atvertas savo esmėje. Įsivaizduokime, kad sėdime vienoje ar kitoje stalo pusėje ir matome ant jo padėtą daiktą iš tam tikros perspektyvos. Einant aplink, mūsų perspektyva kinta, tačiau stebimas daiktas nesikeičia. Taigi, perspektyva yra fenomenas, kuris „atveria“ daiktą be mūsų įsikišimo. Perspektyva neturi jokio subjektyvumo – tai yra duota struktūra daiktui atsiverti. Šiame klode kalbame apie erdvinius bei laikinus daiktus, kaip patirties objektus, bet galime pakeisti dėmesį ir pažvelgti į kitą, taip pat objektyvų klodą – matematiką.
Matematika irgi yra duota be jokių prielaidų – be mūsų įsikišimo. Mokėti matematiką – vadinasi, atverti matematiką specifiniais veiksmais: sudedant, atimant, dauginant, dalijant ir t.t., atsižvelgiant į uždavinius.
Taip pat, kaip daiktas reikalauja tam tikros perspektyvos, kad būtų galima jį pamatyti iš visų pusių, taip ir matematika reikalauja tam tikrų veiksmų, kurie parodytų ją tokią, kokia ji yra pati savaime. Matematikos neapeisi – todėl negalima sakyti, kad skaičiai yra regimi iš kokios nors perspektyvos.
Bet kokia dimensija, bet koks patirties klodas visuomet atsiveria fenomenais. Tačiau fenomenai nėra nei tavo, nei mano: kiekvienas, norėdamas pamatyti stalą iš kitos pusės, privalo jį apeiti.
– Paskutiniame jūsų skaitytų paskaitų cikle figūravo žodis „kultūra“. Koks tad – kultūros santykis su fenomenologijos mokslu?
– Fenomenologija gali paknebinėti bet kokią temą kultūroje: ar tai būtų mitologija, magija, bendruomenės santykiai, ar žmogaus savivoka, susiformavusi tam tikrose vietovėse – visa tai yra duota ir gerbtina. Tačiau kultūra, griežtai tariant, yra tik viena civilizacijos išraiška. Nūdien visi esame „multi–kultūriniai“, bet vargiai suvokiame, kad kultūrų sankaupos priklauso civilizacijoms. Štai Vakarų civilizacija turi daug kultūrų, kurios visos kartu atveria tai, kas yra pati Vakarų civilizacija: jos rėmai, jos kompozicija. (Į civilizacijos rėmus išsitenka tai, kaip kuriame šokius, muziką, ką laikome herojais ar kokiomis sąvokomis kliaujamės.) Tuo tarpų Artimųjų Rytų civilizacijai priklauso islamas, krikščionybė, judaizmas ir kitos kultūros, kurios, visos kartu, skiriasi nuo Vakarų ar Kinijos civilizacijos. Tad tik tuomet, kai atveriame pagrindinį tam tikros civilizacijos klodą, galime suvokti, ką išreiškia specifinė kultūra.
Pavyzdžiui, yra pozityvistinė kultūra, dar vadinama moksline. Ji yra viena iš modernių Vakarų civilizacijos kultūrų – visa aprėpianti ir atverta kaip modernių laikų prielaida, kurią sudaro medžiagiškumas (viskas yra medžiagiška), ontologija (būties mokslas), metafizika (viskas yra matematiškai suvokiama). Nors pozityvistai teigia, kad jų pozicija „išaiškina“ viską, ji tėra viena iš Vakarų civilizacijos kultūrų, turinti savo parametrus, kurie neapima visos civilizacijos.
Filosofijos užduotis tęsiasi per kritišką bet kokių tezių – taip pat ir mokslinių – apklausinėjimą. Štai turėjome Albertą Einšteiną, kuris suprato, kad Izaoko Niutono teorijos yra geros, bet nepakankamos. Tokiu būdu jis parodė, kad mūsų aplinkos suvokimas yra perspektyvus: kad į daiktus (bet TIK į daiktus) žiūrime iš skirtingų perspektyvų. Tuo tarpu į minėtąją kultūrą iš perspektyvos žiūrėti negalime: kurioje kultūros pusėje reikėtų stovėti, kad ją matytume iš vienos ar kitos pusės?..
Kultūra irgi yra duota; žmonės turi savo kultūrinius įsitikinimus, bet reikia suprasti, kad tie įsitikinimai nėra apie kokį nors daiktą – tai yra struktūra, kuri, semiotiškai kalbant, signifikuoja („reiškia“). Norėdami suprasti įvairius kultūrinius reiškinius, mes turime pasikliauti vieninteliu klodu – meno istorija. Vadinasi, suvokti dievus kaip meno kūrinius ir deives – kaip dievų mamas. Viskas yra žmogiška, bet įrašyta kaip meno istorija. Tad studijuojant kitas kultūras privalu susipažinti su jų menais, pasakomis, poezija.
– O kaipgi kalba? Ar toje pačioje kalboje, jos viduje, neslypi kultūriniai klodai? Juk jei moki kalbą, tarsi susipažįsti ir su konkrečios kultūros subtilybėmis...
– Jeigu analizuosi kalbą, kils klausimas, kokia kalba apie tą kalbą kalbėti?.. Kalba yra „apie ką nors“ ir tas „kas nors“ nustato kalbos sąmoningumo ribas. Kaip minėta, kalbėti apie matematiką ir net apie kalbą „iš perspektyvos“, būtų nesąmoninga. Be to, esti ir kitokios „kalbos“ – pavyzdžiui, muzika, šokis ar tapyba – turinčios visai kitokį pobūdį nei literatūra. Tiesa, kartais įmanoma sukurti sinestezę.
Štai garsus vokiečių poetas Rainer M. Rilke kartą pamatė šokantį geriausiu XX a. pr. laikytą rusų šokėją Vasili Nidžinski, kuris buvo toks gabus, jog gebėjo įsijausti net į arklio vaidmenį. Rilke nutarė parašyti Nidžinskiui poemą, pavadinimu „Ispaniška šokėja“. Tokiu būdu ispanė šokėja tarsi pasirodė per poeziją: dingus poemos žodžiams, galėjai išvysti judančią moterį. Vadinasi, kalba įgalina kitos meno dimensijos atsiskleidimą, tačiau menas vis vien yra „aukščiau“, nes kalbos priklauso meniškai kūrybai.
Menas aprėpia kai kuriuos kalbos klodus. Kiekvienas klodas yra meniškas; išimtis – tik pozityvistų išsvajota reikiamybė, kad kalba turi būti teiginys. „Medis yra aukštas arba neaukštas“, – galima teigti, į jį pažiūrėjus. Bet medis, tuo pačiu, yra gražus, dailiai nuaugęs, išbučiuotas saulės ir pašokdintas vėjelio. Nors tai – ne mokslinė kalba, aš taip kalbu kas dieną!
Pozityvistų teorijoje yra vienas trūkumas – teiginys, kad „medis yra aukštas“, savaime reikalauja kito sakinio: kad kas nors, esantis šalia medžio, yra žemas. Be šitokio skirtumo negalime teigti, jog matome aukštą medį. Tad kalbos susiaurinimas į teiginius nėra užtenkamas – šie trūkumai turėtų būti suprantami ir patiems pozityvistams.
– Viena iš jūsų paskaitų ciklo temų – modernus subjektas, pasižymintis tiksliu ir netiksliu mąstymu. Kas yra šis subjektas?
– Modernus subjektas gimė iš, filosofiškai kalbant, didžiųjų ontologinių kontroversijų. Kas yra tikrovė? Nutarta (ne įrodyta), kad tikrovė yra medžiagiška ir viskas, ką mes suvokiame apie tikrovę, neturi jokių kokybinių savybių. Aš matau ir jaučiu vandenį: vanduo yra šlapias. Tačiau vanduo tikrovėje – tik trys atomai, o tai, kad jaučiu vandens šlapumą, neturi nieko bendra su pasauliu. Tokiu atveju kyla klausimas: kurgi dėti tą šlapumo pojūtį, kur dėti spalvas, jei jau buvo nutarta, kad medžiaginiai įvykiai neturi jokių kokybių?.. Siekiant išaiškinti kokybę buvo postuluotas subjektas.
Viskas, kas yra kokybiška, neturi objektyvumo, todėl tai, ką patiriame tiesiogiai: spalvas, garsus, kažką gražaus ar juokingo, šilto ar šalto – visa tai yra subjektyvu. Vadinasi, turime modernų subjektą, kuris tikrovėje išvis neegzistuoja, nors yra ego–centrinis (aš negaliu prieiti prie kitų mąstymo, todėl sakau: „mano sąvokos“). Kiti irgi yra subjektyvūs ir aš jų sąvokų neturiu, todėl esu uždaras „ego“: mano kūnas, jausmai, kokybiškų įvykių patirtis – visa yra mano (juk sakoma: „Tu niekada nejusi mano danties skausmo“). Taigi, turime modernų subjektą, kuris iškelia loginio subjekto klausimą.
Loginis subjektas – tai sąlyga kalbėti apie kokybę, medžiagą, astronomiją – apie visa, kas yra duota ir prieinama visiems. Paklauskime paprasto dalyko: jeigu sakoma, kad subjektas yra grynai vidujinis, o objektyvus žmogus – fiziologinis, kas gi palygina vidujybę su žmogaus fiziologine, medžiagine išore? Koks „subjektas“ suvokia vidujybę ir išorę ir „mato“ tarp jų skirtumą? Tai nėra nei viena, nei kita. Tai yra sąmonė, kurią mes vadiname transcendentalia sąmone ir kurią pasitelkiame, bandydami pažinti ne tik kokybinius įvykius, kiekybinius apskaičiavimus, bet ir įvairias civilizacijas.
„Post–modernūs“ mąstytojai teigia, jog viskas yra kultūrinė „pasąmonė“. Bet kaip gali žinoti, kad yra kultūrinė pasąmonė, jeigu jai priklausai? Kaip, būdamas žuvis vandenyje, gali tą vandenį suvokti? Kuo remiasi tas, kuris teigia, jog supranta mūsų bėdas, jeigu jo teiginiai apie visas bėdas yra nulemti kultūrinės pasąmonės?.. Tai – nebe kultūrinė pasąmonė. Tai – transcendentalus subjektas, kuris žiūri į tą pasąmonę, ją apibūdina ir mums parodo, kokia toji pasąmonė yra. Šis subjektas – visai kitoks: sąlygotas laiko, erdvės ir judesio suvokimo; jis yra kosminė sąmonė. Taip vadinasi ir paskutinioji mano knyga lietuvių kalba.
– Klausimas iš naiviųjų – iš kur jums kyla šie klausimai ir kur yra jų ribos? Ar apmąstyti galima kone visus kasdienius reiškinius?
– Fenomenologija – labai tiksli filosofija, „stumianti“ kiekvieną klausimą iki tam tikros ribos. Specifiniai teiginiai, filosofinės pozicijos, talpina savyje daugiau negu ta pozicija leidžia. Fenomenologija teiraujasi, iš kur paimtas vienoks ar kitoks klodas. Štai pozityvizmas, kaip medžiaginis bei fizinis pasaulio suvokimas, kliaujasi matematika. Pozityvistai matematiką įveda kaip absoliučiai mokslui reikalingą metodą, nors, remiantis jų mąstysena, tai turėtų būti neįmanoma. Tad fenomenologas šioje vietoje užklaus – o iš kur toji matematika? Ir klausinės toliau: ar matematika gali apskaičiuoti praeitį? Apskaičiuoti tada, kuomet mes nebuvome? Juk skaičiai neturi laiko, todėl kaip galėtumėm suvokti praeitį, kaip suprasti Didįjį sprogimą?.. Knygoje „Kosminė sąmonė“ diskutuoju su astronomais, kurių paklausiu, kas yra laikas? Jie pripažįsta, jog, nors kalba apie Didįjį sprogimą, laiko nesupranta. Vadinasi, reikia ieškoti kitokio, nei mums įprastas (linijinis), laiko suvokimo.
Štai tokiais būdais įsijungi į astronomines diskusijas; panašiai filosofiški tampa ir visi kasdieniai reiškiniai. Kiekviena tema reikalauja išrišimo arba tolimesnio suvokimo, todėl veikalai tarsi ima rašytis be tavęs paties. O kai beklausinėdamas prieini kritišką masę arba vietą, kuomet viskas tampa nebesuvokiama, imi ieškoti kitokių klodų, kaip tą suvokimą pasiekti – klausimai tad niekuomet nesibaigia.