„Ancient aliens teorija“ – visiškai nepagrįstas įsitikinimas, esą senovės civilizacijos ir akmens amžiaus žmonės kontaktavo su labiau pažengusiomis gyvybės formomis iš kurios nors artimesnės galaktikos. Maža to, jie ne tik bendravo – ateiviai (nežinia, iš kur atvykę – gal iš Andromedos galaktikos, o gal iš Krabo ūko) apdovanojo žmones visokiausiomis žiniomis, išmokė statyti piramides, skaičiuoti, bei naudotis tualetiniu popieriumi.
Už šias nuostabias dovanas jie buvo garbinami primityvių žmogėnų kaip dievai. Ši istorija taip išpopuliarėjo, kad net tapo neatsiejama popkultūros dalimi. Serialas „Žvaigždžių vartai“ teigia, kad beveik visos senovinės dievybės, tokios kaip Ra, Baalas, Toras ir kiti, iš tiesų buvo įvairūs Žemėje lankęsi ateiviai. Filmas „Svetimas prieš gruobuonį“ ne tik įkurdino piramides Antarktidoje, bet ir paaiškino, jog senovės indėnai garbino gruobonis kaip dieviškas būtybes. Žinoma, būna ir kitaip. Vienoje „Futuramos“ serijoje sužinome, jog senovės egiptiečiais lankėsi vienoje tolimoje planetoje ir išmokė jos gyventojus statyti piramides.
Šie įsitikinimai – labai problematiški. Pirmiausia todėl, kad nėra visiškai jokių įrodymų, jog ateiviai kažkada lankėsi Žemėje. Visiškai jokių. Be to, šių idėjų plėtotojai dažniausiai nėra archeologai, ir nesilaiko reikalingos metodologijos. Jų metodologija dažniausiai apsiriboja labai primityviu „žiūrėkit, matot šitą daiktą. Tai va, vienas šitas daiktas įrodo, jog ateiviai senovėje lankėsi Žemėje„ lygmeniu.
Bestselerių apie šią teoriją autorius Erichas von Denikenas buvo viešbučio valdytojas, o „Ancient aliens“ laidos konsultantas Giorgio Tsoukalos turi komunikacijos ir sporto informacijos bakalaurą. Maža to, senovinių ateivių teorijos yra neišreikštai, tačiau aiškiai rasistinės. Neišreiktas jų argumentas – „primityvūs aborigenai negalėjo pastatyti piramidžių/obeliskų/vėlykų salos statulų/dar ko nors, todėl jiems turėjo padėti ateiviai“.
Šios teorijos iš anksto teigia, jog (dažniausiai kolonizuotų) kraštų gyventojai nebuvo pakankamai protingi, kad galėtų įvykdyti savo pasiekimus. Niekas nebando aiškinti, jog Romos koliziejus buvo pastatytas kaip skraidančių lėkščių nusileidimo aikštelė, arba kad Kretoje, pasak mitų, rūmūs ir labirintą pastatęs Dedalas iš tikrųjų buvo ateivis iš tolimos žvaigždės, o jo ir Ikaro vaškiniai sparnai – savadarbiai jetpackai (žinoma, yra ir išimčių, pvz., Stounhendžas).
Gali pasirodyti, jog tai senoviniai ateiviai įkvėpė mokslinę fantastiką, bet situaciją gerokai sudėtingesnė, netgi kiek rekursyvinė. Panašiau į tai, kad sena mokslinė fantastika įkvepė senovinių ateivių teorijas, kurios savo ruožtu įkvepė naują mokslinė fantastiką. Dauguma senovinių ateivių idėjų buvo virtusios klišėmis jau 1940 metais.
Pasak tyrinėtojo Jasono Colovito, Howardo Phillipso Lovecrafto kūriniai (ypač jo „Beprotybės viršukalnės“ (At the mountains of madness), pasakojanti apie senovinių ateivių, sukūrusią biologinę gyvybę Žemėje, miesto griuvėsius Antarktidos ledynuose, taip pat ir neseniai į lietuvių kalbą išverstas „Kthulhu šauksmas“ (Call of Cthulhu) buvo tiesioginiai senovinių ateivių teorijų įkvepėjai. Mat, nors minėtas E. von Denikenas pats Lovecrafto niekada neskaitė, jis skaitė dviejų prancūzų – Louiso Pauwelso ir Jaqueso Bergierio „Magų rytą“ (Le Matin des Magiciens). Šie du autoriai buvo dideli H. Ph. Lovecrafto gerbėjai, ir amerikiečių siaubo rašytojas padarė didelę įtaką jų kūrybai. E. von Denikenas, žinoma, šią knygą nuplagijavo, ir panaudojo daug jos idėjų savo garsiajam 1968 metų veikalui „Dievų vežėčios“. Tačiau tai tik viena iš galimybių. H. Ph. Lovecraftas nebūtinai buvo vienintelis autorius, iš kurio senovinių ateivių teoretikai nukniaukė savo idėjas.
Be to, visai įmanoma, jog J. Colovito suteikia per daug garbės H. Ph. Lovecraftui – kaip jau minėjau, senoviniai astronautai mokslinėje fantastikoje jau kurį laiką buvo klišė (ar bent jau prastas skonis). Pvz., daugybė senovinių ateivių teoretikų idėjų buvo pavogtos iš kur kas senesnių šaltinių. Įvairius įsitikinimus, tokius kaip tikėjimas, jog senovės egiptiečiai naudojo elektrą, bei tikėjimą, jog senovėje Žemėje lankėsi labai protingi ir technologiškai pažengę ateiviai, galime aptikti Richardo Sharpe Shaverio kūryboje.
Panašių idėjų atrandame ir dar senesniuose tekstuose.1898 metų knygoje „Edisonas nukariauja marsiečius“ rašoma, jog žiloje senovėje marseičiai buvo pavergę Derlingojo Pusmenulio gyventojus ir nugabeno juos į Egiptą, kur privertė pastatyti piramides ir sfinksą. Wilsono Tuckerio „Laiko Šeimininkuose" (Time masters) vienas iš veikėjų, sėklys, pasirodo esąs Gilgamešas – iš prieš tūkstančius metų sudužusio laivo išsigelbėjęs keleivis.
Net senovinių ateivių polinkį interpretuoti pranašo Ezekielio vizijoje regėtą ugninį ratą kaip NSO pirmtaką galima aptikti mokslinėje fantastikoje: 1961 metais žurnale „Analoginė mokslinė fantastika ir mokslinis faktas“ (Analog science fiction and science fact) Arthuras W. Ortonas išspausdino straipsniuką, kuriame moksliniu stiliumi buvo analizuojamas Ezekielio regėjime matytas dalykas, jį aiškinant kaip susitikimą su astronautais.
Mokslinė fantastika – nebūtinai vienintelis senovinių ateivių įkvėpimo šaltinis. Panašias idėjas turėjo ir įvairūs bei atlantofilai XIX amžiaus teosofai – pvz., Jelena Blavatskaja. Vienintelis skirtumas – anot jų, pietų Amerikos ir Egipto piramides pastatė ne ateiviai, bet nuo katastrofos bėgantys kurio nors dingusio kontinento, kaip Mu, Lemurija ar garsioji Atlantida, gyventojai. Taigi, atrodo, nieko naujo, ir šios dienos nesąmonės tėra perpakuoti anktesnių dienų juokai ir kliedesiai.
Šaltiniai:
Ancient Astronauts in Popular Culture, in https://en.wikipedia.org/wiki/Ancient_astronauts_in_popular_culture Jason Colovito, Pauels, Bergier and Lovecraft, in http://www.jasoncolavito.com/pauwels-bergier-and-lovecraft.html