https://upload.wikimedia.org/wikipedia/commons/f/f5/Nick_Cave_and_the_bad_seeds_live_%40_Paladozza_%2811174862314%29.jpg

Nick Cave ir Higgso bozonas: grafinės novelės apžvalga

Biografijos žanras yra rizikingas, ypač vaizduojant menininkų gyvenimą. Ryški kūryba ir banalus gyvenimas gali labai prastai derėti: knygos, dainos, paveikslai ar filmai gali kurti vienokį autoriaus įvaizdį, o biografija atskleisti visai kitokį jo veidą. Grafinės novelės forma biografijai dar rizikingesnė – čia vizualumas turi atstoti prarastą tekstą. Tačiau būtent tokia yra rugsėjį išleista australų dainininko, kompozitoriaus, rašytojo, scenaristo ir visapusiškai talentingo Nicko Cave’o biografija "Nick Cave: Mercy on me" („Nick Cave: Pasigailėk manęs“).

Vokiečių autorius Reinhardas Kleistas panašaus iššūkio imasi nebe pirmą kartą. Dar 1994 m. pasirodė jo parengta siaubo rašytojo Howardo Phillipso Lovecrafto grafinė biografija. Toliau sekė daugiau tokių knygų, kuriose ypatingo Kleisto dėmesio sulaukė dainininkai. 2006 m. nupieštas Johnny’io Casho gyvenimas, o 2007 m. – Elvio Presley’io. Tad nekeista, kad tolesnis žingsnis buvo Cave’as, kuriam abu šie dainininkai padarė didelę įtaką.

Ištrauka iš knygos „Mercy on Me“. Autorius: Reinhard Kleist.
Ištrauka iš knygos „Mercy on Me“. Autorius: Reinhard Kleist.

Kleisto pasirinktas kelias papasakoti australo istoriją – sumaišyti faktus, prasimanymus ir paties Cave’o kūrybą. Tai turbūt vienintelis būdas, kuris leistų biografijai įsilieti į dainininko pasaulį. Čia Cave’as atsiduria ne tik Londone ar Berlyne, bet ir savo kūriniuose. Jų pasirinkimas platus.

Žinoma, neapsieita be „Where the Wild Roses Grow“ ar „The Mercy Seat“, bet dėmesio gauna ir mažiau žinomos dainos. Pavyzdžiui, pirmasis skyrius stovi ant „The Hammer Song“ pamato.

Skirtingų nuorodų naudojimas leidžia įvairiapusiškai atskleisti kūrėjo santykį su kūriniais. Dainininkas savo personažams tampa ir teisėju, ir teisiamuoju, ir budeliu, ir pakeleiviu. Taip atsiskleidžia tiek realaus gyvenimo poveikis kūrybai, tiek ir kūrybos poveikis gyvenimui. Gydimasis reabilitacijos klinikoje tampa dainos pagrindu. „Su savo kava ir vaistais, seselė buvo vienintelis mano išganymas“, leidęs pagyti. Kaip po to rašė vienas žurnalas, „Nickas Cave’as turėjo dvi problemas. Priklausomybę nuo heroino ir blogą balsą. Jam pavyko išspręsti pirmąją, o dabar dirba ties antrąja“.

Istoriją sudaro penki skyriai, pasakojantys ne tik Cave’o, bet ir personažų istorijas, jų požiūrį į autorių. Tai kiek primena dainą „We Call Upon the Author to Explain“ („grūmojome kumščiais baudžiančiam lietui ir reikalaujame autorių pasiaiškinti!“). Bendras pasakojimas tiesinis, keliaujama nuo pirmosios grupės „The Boys Next Door“ prie audringiausios pasaulio grupės „The Birthday Party“ ir galiausiai prie daugiau nei trisdešimt metų gyvuojančios „The Bad Seeds“.

Nors istorija veda iš praeities į dabartį, pasirinktas kelias šakojasi ir jungiasi. Viename skyriuje matytas trumpas epizodas pakartojamas ir išplėtojamas vėlesniame. Taip tas pats momentas pamatomas iš skirtingų perspektyvų. Galiausiai viską užbaigia Higgso bozono bliuzas, sulipdantis atskiras detales į griausmingą subatominį finalą kelyje į Ženevą. Ne veltui ši daina tapo viena iš Cave’o koncertų pažibų.

Ką iš Kleisto sužinome apie tikrąjį Cave’ą? Priklauso nuo to, kurį laikytume tikruoju. Biografinių faktų pateikta, tačiau netrūksta ir išgalvojimų. Kartais nelabai ir gali atskirti, kur yra kas. Ar čia tik dainos interpretacija, ar tikras nutikimas? Šiai biografijai tai ir tinka, taip ji tampa dar vienu pasakojimu Cave’o pasaulyje. Tiesa, dėl visa ko pats daininkas patikslino, kad Elizos Day jis nenužudė.

Būtent faktai, pseudofaktai ir išgalvojimai dera su pasirinkta grafinės novelės forma. Nors dažnai detalių nėra daug, o piešiamas pasaulis baltai pilkai juodas, nei smulkmenų, nei spalvų netrūksta. Netrūksta ir žodžių, Kleisto piešiniai glaustai perduoda tai, ką norima pasakyti, ir netikrovė lengviau persipina su tikrove.

Ištrauka iš knygos „Mercy on Me“. Autorius: Reinhard Kleist.
Ištrauka iš knygos „Mercy on Me“. Autorius: Reinhard Kleist.

Knygoje daug nuorodų tiek į Cave’o kūrinius (ne tik dainas, bet ir knygas, filmus), tiek ir platesnio kultūrinio konteksto, tokio kaip Kingo (o gal Kubricko) „Švytėjimas“. Laimei, Kleistas sugeba viską įlieti į pasakojimą, išvengdamas šiupinio iš atskirų detalių. Tai gali apsunkinti skaitymą, jei su Cave’u esate susipažinęs paviršutiniškai. Bet, jei žinote dainas, skaitėte knygą apie Euchridą ir matėte filmą „Dvidešimt tūkstančių dienų Žemėje“, galėsite džiaugtis vis atrasdami kokią smulkią užuominą, kurią galbūt atpažinote tik jūs.

Novelės viršelis

Ar verta skaityti „Mercy on Me“? Jei patinka Cave’as – būtina. O jei mažai žinote apie jo kūrybą? Pirmiausia verta susipažinti bent jau su muzika. Kitaip daug kas liks nepastebėta ir tuomet knyga pasirodys įdomi, bet kažko gali trūkti. O dabar metas imtis „Johnny Cash: I See a Darkness“.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.