1997 m. sausio naktį, Tulsoje, Oklahomoje, danguje sužibo smingantis ugnies kamuolys. Vietinė gyventoja Lottie Williams stebėjo, kaip šviesulys suiro ir mirgėjimai išsibarstė po skliautą. „Nuostabus meteoritas!“ – pamanė Lottie, ir patraukė toliau.
Po pusvalandžio kažkas bakstelėjo jai į petį ir dunktelėjo ant žemės. Tai buvo lengvas lyg skardinė, delno dydžio, apsvilęs metalo gabalėlis.
Lottie – vienintelis žmogus pasaulyje, į kurį atsitrenkė kosminė šiukšlė. Moterį tapštelėjo vėjo gainoma Delta II paleidimo raketos atplaiša. O pagrindinis raketos modulis trenkėsi dykynėje už kelių šimtų kilometrų.
What comes up, must come down
Nuo tada, kai aparatais praskleidėme Žemės atmosferą, į ją krinta palydovų ir raketų metalo lietus. Dalis technikos nuo trinties sudega, tačiau išgaruoja ne viskas. Per 40 metų į Žemę rėžėsi dešimtys tūkstančių kosminio laužo. Skaičiuojama, kad orbitoje vis dar dykinėja apie pusė milijonų tokių šiukšlių.
Šios šiukšlės – tai paleidimo raketų likučiai arba pasenusi, nebenaudojama kosminė mašinerija, jau šimtus, tūkstančius kartų apskridusi aplink Žemę. Pasibaigus palydovų misijai inžinieriai juos gali palaidoti dviem būdais.
Abiem atvejais tenka pakeisti palydovų skrydžio trajektoriją. Pirmasis romantiškas būdas atsisveikinti – pakelti aparato orbitą. Paskutiniais kuro likučiais palydovas pagreitinamas, pakeičiama jo orbita ir jis pakyla keliais šimtais kilometrų aukščiau nuo dar veikiančių aparatų. Šios kapinės – tai pamirštų korpusų orbita už 36 tūkstančių kilometrų nuo Žemės.
Antruoju atveju arčiau Žemės esantys palydovai kurą panaudoja greičio sumažinimui. Jie palieka savo orbitą ir pamažu smenga į Žemę. Atmosferą jie skrodžia tūkstančių kilometrų per valandą greičiu.
Nuo trinties su atmosfera užsiliepsnoja net metalas. Žemės link krintantis palydovas dega ir byra į dalis. Mažesni objektai kremuojasi dar nepasiekę paviršiaus, tačiau didesnių kosminių aparatų trintis nesunaikina.
Subyrėjusių palydovų liekanos pasklinda plačiai ir nenuspėjamai. Siekdami išvengti ugningo lietaus virš apgyvendintų vietų, inžinieriai iš anksto apskaičiuoja palydovų ir raketų masę, greitį ir trajektoriją. Dažniausiai jiems numatoma poilsio vieta – gilios ir šlapios palydovų kapinės Ramiajame vandenyne.
Europos kosmoso agentūros aparatas „Jules Vernes“ sugrįžta į Žemę.
Kapinaitės niekur
Ypatingos ir vienintelės palydovų kapinės vidury niekur. Tai tolimiausia vieta Žemėje – Nemo taškas, arba, išvertus iš lotynų kalbos, – Niekieno taškas. Aplink nėra nei vienos salos, o artimiausi krantai nutolę per keletą tūkstančių kilometrų. Laivai čia užsuka itin retai. Tai mažiausiai biologiškai aktyvus vandenynų regionas. Net vėjo čia maža, kuris galėtų atpūsti organinės materijos. Tuščia.
Šiame milžiniškame Ramiojo vandenyno plote, keturių kilometrų gylyje tūno astronautų atliekų konteineriai, įvairūs palydovai ir visa kosminė stotis. Tarp 1971 ir 2016 metų užregistruota bent 260 skriejančių aparatų „laidotuvių“. Kosminę tarnybą čia baigė JAV, Europos, Japonijos, Sovietų Sąjungos ir Rusijos palydovai bei raketos.
2001 m. į povandenines kapines rėžėsi didžiausias dirbtinis dangaus kūnas – kosminė stotis MIR. Po 15 metų darbo kosmose jos orbita buvo pakreipta Žemės link. Trinties plėšoma stotis suiro keliasdešimties kilometrų aukštyje, ir 20 tonų atlaužų nugrimzdo aplink Nemo teritoriją. Tikėtina, kad po dešimtmečio čia smigs ir atguls ir Tarptautinė kosminė stotis.
Kaip danguje, taip ir Žemėje
Šiuo metu Žemės orbitoje skrieja apie 5000 dirbtinių palydovų – daugiau nei plika akimi matomų žvaigždžių naktyje. Apie 3000 tūkstančius šių aparatų – nebeveikiantys. Tik šaltos metalo ir elektronikos skulptūros, intertiškai judančios danguje.
O į Žemę grįžusius palydovus paslėpė okeanas. Dabar jie – grobis kapų plėšikams ir ateities archeologams.
Teksto autorius – Vaidas Gecevičius