Houston, we have a problem – nors iš tiesų šių žodžių neištarė nė vienas astronautas*, tačiau problemos, su kuriomis į Mėnulį susidūrė „Apollo 13“, buvo visiškai tikros.
1970 metais, NASA skrydžio į Mėnulį metu, dėl elektros instaliacijos gedimo įvykęs sprogimas sugadino deguonies sistemas, todėl trečioji išsilaipinimo misija Žemės palydove buvo atšaukta. Norint išsaugoti astronautų gyvybes ir sėkmingai sugrįžti atgal, buvo nuspręsta pereiti iš pagrindinio modulio (PM), į modulį, skirtą nusileisti Mėnulyje – (MM) „Aquarius”. MM buvo skirtas dviem žmonėm naudotis vieną dieną, tačiau juo teko naudotis trim žmonėm – keturias. Todėl, siekiant „gelbėjimosi valtyje“ maksimaliai taupyti energiją, buvo atjungtos praktiškai visos pagrindinės sistemos.
Sėkmingai išspręndus daugybę problemų, MM „Aquarius” grįžo iki Žemės atmosferos, tačiau, prieš vadinamąjį reentry, buvo privaloma paskutinį sykį pakoreguoti modulio kursą. Tam astronautas Johnas „Jack“ Swigertas turėjo lygiai keturiolikai sekundžių įjungti boosterius – tai turėjo garantuoti, kad modulis įskris tiksliai numatytu kampu ir neatšoks nuo atmosferos. Kadangi beveik visos sistemos neveikė, tiksliam laiko matavimui, J. Swigertas pasinaudojo oficialiu amerikos atstronautų laikrodžiu – „Omega Speedmaster Professional”. Manevras pavyko sėkmingai ir astronautai nusileido Ramiajame vandenyne.
Kodėl astronautai nešiojo laikrodžius apskritai? Šeštajame dešimtmetyje laikrodžiai, o ypač sudėtingi chronografai, buvo „kieti“ technologiniai žaisliukai. Atradimų amžiuje laikrodis buvo pažangos simbolis ir savo statuso visuomenėje pabrėžimas: juos dėvėjo garsūs aktoriai, F1 lenktynininkai, narai, pilotai-bandytojai, net alpinistai. Tiesa, svarbu paminėti ir tai, kad tuo metu saugumas šiose srityse buvo antraeilis dalykas. Juo labiausiai rūpinosi patys dalyviai – todėl narams, pilotams/astronautams laikrodis buvo ir vienas iš gyvybę saugančių prietaisų. Gedimai lėktuvų kabinose pasitaikydavo, todėl turėti patikimą dublerį ant rankos buvo ir savotiškas draudimas.
Kaip ir kodėl „Omega” tapo amerikiečių astronautų pasirinkimu? Tuo metu tai nebuvo pats populiariausias prekės ženklas, taip pat tai nebuvo ir dabar įprastas product placementas. Galima sakyti, viską nulėmė astronautų sugebėjimas nepaisyti taisyklių (ten, kur jų galima buvo nepaisyti).
Tuo metu, t. y. 1961–1964 metais, NASA standartizuotos laiko matavimo įrangos neturėjo, todėl astronautai į misijas imdavo tai, ką tuo metu patys nešiodavo. 1962 metais, programoje „Mercury”, Wally Schirra (vienintelis astronautas, skridęs visose kosminėse programose: „Mercury”, „Gemini” ir „Apollo”) naudojosi savo asmeniniu „Speedmaster” laikrodžiu.
Chronografai, t. y. laikrodžiai, skaičiuojantys sekundžių dalis (konkrečiu atveju – 1/5 sekundės) buvo populiarūs lenktynininkų ir pilotų tarpe – sugedus lėktuvų prietaisams, naudojantis chronografu ir jo skalėmis, galima lengvai apskaičiuoti nuskristą atstumą, greitį ir pan. Dar buvo neprasidėjusi kvarcinių laikrodžių era, todėl natūralu, kad pasirinktas prietaisas buvo automatinis (automechaninis). Kad laikrodis tilptų ant astronauto kostiumo, W. Schirra pasinaudojo ypatingai didele nailonine apyranke (žr. nuotraukoje žemiau).
Dažnėjant skrydžiams, nuolat spaudžiama NASA suprato, kad astronautams turėti standartizuotus laikrodžius yra gerokai saugiau ir patogiau, nei nuolat remtis asmeniniais, todėl nusprendė surasti tinkamą variantą ir jį sertifikuoti. Išsiuntusi laiškus visai eilei garsiausių to metų gamintojų – „Breitling”, „Longines”, „Rolex”, „Hamilton”, „Omega” ir kt., – NASA gavo atsakymus tik iš trijų kompanijų.
Testui buvo atrinkti „Longines”, „Rolex” ir „Omega” laikrodžiai, tačiau tik pastarosios sėkmingai praėjo griežtus testus.
Astronautams skirtas laikrodis privalėjo:
- Atitikti aukštos temperatūros reikalavimus. 48 valandos 71°C, toliau ją keliant net iki 93°C trisdešimčiai minučių (esant 0.35 atm spaudimui ir drėgnumui nesiekiant 15%)
- Atitikti žemos temperatūros reikalavimus. 4 valandos esant -18°C.
- Atitikti atmosferinio spaudimo (esant konkrečiai temperatūrai) reikalavimus. Net 15 ciklų esant 10-6 atm spaudimui sukeliant temperatūrą iki 71°C – 45 minutėms, ir numušant iki -18°C – 45 minutėms.
- Atitikti apsaugos nuo drėgmės reikalavimus. 240 valandų esant 95 proc. santykinei drėgmei (temperatūrai esant nuo 20° iki 70°C)
- Atlaikyti deguonies atmosferą. Laikrodis patalpinamas į 100 proc.deguonies prisodrintą kamerą ir laikomas 48h, esant 0.35 atmosferiniam slėgiui. Draudžiami išvaizdos, laiko rodymo pokyčiai, matomas degimas, dujų, kvapų išsiskyrimas. Temperatūra testo metu – 71°C
- Atlaikyti smūgines apkrovas. 6 smūgiai, trunkantys 11 milisekundžių, esant 40G apkrovai.
- Atitikti akseleracijos testo reikalavimus. Pagreitėjimai nuo 1G, iki 7.25G trunktantys 333 sekundes.
- Atlaikyti dekompresijos testą. 90 minučių esant žemam slėgiui – 10-6 atm, o temperatūrai 71°C; 30 minučių temperatūrai esant 93°C.
- Atlaikyti spaudimo testą. Laikrodis turi atlaikyti 1.6 atm vieną valandą.
- Atlaikyti vibracijos testą: Trys ciklai, po 30min, vibracijai esant nuo 5 iki 2000 Hz.
- Atlaikyti akustinį triukšmą. 30 min trunktantis akustinis 130 db triukšmas (40–10000 Hz).
Šiuos itin griežtus reikalavimus atitiko tik „Omega Speedmaster” chronografas, todėl NASA 1965 metais jį paskelbė oficialiu astronautų inventoriumi ir išdalino „Gemini Titan 3” nariams. Jį segėjo ir Edwardas White pirmajame išėjime į atvirą kosmosą.
Tikrasis „Speedmaster” pripažinimas atėjo 1969 metais liepos 20d., kai jis tapo pirmuoju laikrodžiu, pabuvojusiu Mėnulyje – jį segėjo Buzzas Aldrinas garsiajame „Apollo 11” nusileidime (Neilas Amstrongas savo „Omega” paliko modulyje). Nuo tada jis tapo žinomas kaip „Moon watch“. Iki šiol ant kiekvienos šio modelio nugarėlės rasite išgraviruotus iškalbingus žodžius – „The first watch worn on the Moon“.
Turbūt nereikia stebėtis, kad „Omega” šį pasiekimą išnaudojo puikiose reklamose. Užtat labai įdomu tai, kad 1975 metais vykusiame „Soyuz” ir „Apollo” bendrame susijungime, abiejų šalių – JAV IR USSR – astro/kosmonautai dėvėjo vienodus „Omega” laikrodžius...
„Omega Speedmaster” iki šiol yra naudojami kiekviename pilotuojamame NASA skrydyje. Astronautai jį dėvi tiek prieš/po skrydžio vykstančiose konferencijose, tiek pačio skrydžio metu, naudodami specialias apyrankes, kurios leidžia laikrodį dėvėti tiesiai ant kostiumo.
NASA kartu su „Omega” jau dirba prie naujo projekto, tinkamo skrydžiams į Marsą. Daug detalių dar neatskleista, tik žinoma kad temperatūros reikalavimų skalė tikrai įspūdinga – nuo 133C iki -27C., todėl belieka tik sulaukti planuojamo skrydžio.
Neabejotinai norėtųsi dalį istorijos turėti ir ant savo riešo, tačiau, kaip jau galima spėti, astronautų pasirinkimas niekada nebūna pigus. Ir išties – pati pirmoji karta aukcionuose gali kainuoti net iki 130 tūkstančių eurų.
Kiek pigesnė būtų W. Schirra naudota versija, kuri jums atsieis „vos“ 6–9 tūkstančius. Panašiai kainuos ir serija, keliavusi į Mėnulį (aišku Neilo segėtas egzempliorius praktiškai neįkainuojamas), o štai naujesnių kartų laikrodžiai gana dažni ir kainos sąlyginai prieinamos. Turbūt pats brangiausias – B. Aldrino dėvėtas – egzempliorius dingo siunčiant jį, kaip muziejaus eksponatą, į Smithsonian institutą.
*Jackas Swigertas skrydžio metu iš tikro ištarė: „Houston, we‘ve had a problem here“. Dabar žinoma frazė buvo panaudota holivudinėje skrydžio ekranizacijoje („Apollo 13”).