Pirato gyvenimas nebuvo paprastas, o įvairiausi pavojai tykojo už kiekvieno kampo. Laivas galėjo papulti į audrą ir nuskęsti. Tave galėjo sučiupti karinis laivynas, o teismas pakabinti geležiniame narve. Net ir užpuolus menkai ginkluotą prekybinį laivą, visada buvo tikimybė žūti nuo kulkos, kardo, ar per kokį kvailą atsitiktinumą. Tokius pavojus iš anksto nuspėti ar juolab suvaldyti sunku. Tenka suktis vietoje. Tačiau nerimą piratui keldavo ir daugiau dalykų. Kas bus, jeigu kapitonas žiaurus? Tiek laivyne, tiek prekybiniuose laivuose kapitonai galėjo gan laisvai savo nuožiūra bausti neįtikusius jūrininkus. O kaip pas piratus? Jeigu kapitonas priima prastus sprendimus? Jeigu per savo kvailą galvą statys į pavojų visą įgulą? Jeigu didžiąją dalį grobio pasiliks sau? Klausimai rimti, o sąžiningus atsakymus gauti sunku.
Neįvertinęs situacijos, rizikuosi savo gyvybe, už tai gausi rimbo, bet negausi pinigų, ir per blogus kapitono sprendimus padėsi galvą. Tiesa, bent dalį šių galimų problemų galima pabandyti išspręsti iš anksto. Tam padorus piratų laivas turėjo turėti septynis bruožus, kurių dažnai tikimasi iš šiandieninių demokratinių institucijų.
Į demokratiją galima žiūrėti dvejopai. Iš vienos pusės, procedūrinis požiūris sako, kad šalis yra demokratiška, jeigu joje vyksta laisvi rinkimai, o po jų valdžia gali pasikeisti. Ką ta valdžia daro jau nesvarbu. Antrasis požiūris teigia, kad svarbu ne tik valdžios pasikeitimas atsižvelgiant į piliečių valią, bet ir demokratijos rezultatai, tokie kaip žodžio laisvės užtikrinimas ir didesnis atsižvelgimas į gyventojų poreikius. Piratų laivuose dažnai buvo atsižvelgiama į abu šiuos aspektus – procedūras ir rezultatus.
Pirmasis bruožas: demokratiniai rinkimai ir apkaltos procedūra. Laivui, žinoma, reikia kapitono, ypač situacijose, reikalaujančiose greitų sprendimų. Pavyzdžiui, puolant kokį prekybinį laivą pradėti visuotinius įgulos debatus būtų neprotinga. Galiausiai, ir paprastą dieną kažkas turi prižiūrėti, kad darbas vyktų. Tad net ir su visais pavojais, kuriuos kelia kapitono institucija, be jos apsieiti negalima. Daugumą piratų laivų mes kapitonų dėka ir žinome, ar tai būtų Edwardas Teachas Juodabarzdis, ar Anne Bonny, ar Edwardas Lowas.
Tačiau kaip padaryti, kad kapitonas galia nepiktnaudžiautų? Atsakymas gana paprastas – įvesti rinkimus ir numatyti galimybę kapitoną atstatydinti įgulos balsavimu. Tad piratų laivuose kapitonai būdavo renkami. Lygiai taip pat, po apkaltos balsavimo, kapitonas galėjo būti (neretai ir būdavo) atstatydintas. Taigi norėdamas likti savo pozicijoje laivo vadas turėjo būti tiek geru kapitonu, tiek žmogišku, kad užsitikrintų įgulos palankumą.
Antrasis bruožas: valdžių padalijimo principas. Labai svarbus šiuolaikinių demokratijų bruožas – valdžių padalijimo principo laikymasis. Tai neleidžia visų valdžios galių sukoncentruoti vienose rankose, tad sumažina ir galimybes piktnaudžiauti valdža. Valstybėse įprastai išskiriamos įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžios. Piratai tokį poreikį taip pat numatė. Norėdami apsisaugoti nuo kapitono (vykdomosios valdžios atstovo) piktnaudžiavimo, jie rinkdavo ir kvartirmeisterį, kuris prižiūrėdavo, kad kapitonas elgtųsi tinkamai. Jis paprastai turėdavo veto galią priimant sprendimus, taip apribodamas kapitono laisvę. Taigi, buvo šioks toks Aukščiausiasis Teismas laive. Galiausiai, nors analogija gal kiek ir labiau pritempta, visa įgula atstojo įstatymų leidžiamąją valdžią ir kaip koks parlamentas priimdavo svarbius sprendimus balsuodami.
Kvartirmeisteriai kartais tapdavo ir kapitonais (netekus ankstesnio), tad geri santykiai su visa komanda jiems buvo itin svarbūs. Garsus piratas Calico Jackas Rackhamas būdamas kvartirmeisteriu pasipriešino kapitono Charleso Vane’o sprendimui sprukti nuo prancūzų karo laivo. Nors kapitoną palaikė mažuma piratų, vis tik nutarta pabėgti. Rackhamas tuo metu suprato, kad turi didelį palaikymą ir pasiūlė balsuoti dėl Vane’o likimo. Nepatenkinta bailiu kapitonu dauguma nubalsavo labai aiškiai ir kapitoną pakeitė, juo tapo tas pats Rackhamas. Beje, toks demokratinis perversmas nereiškė mirties bausmės kapitonui. Vane’as ir jį palaikę įgulos nariai gavo smulkesnį laivą ir toliau piratavo savo nuožiūra.
Trečiasis bruožas: įstatymai. Jau nuo XVII a. bukanierių laivams renkant įgulas pradėta reikalauti sutikimo su laivo taisyklėmis, kurios šiek tiek primena konstitucijas. Čia apibrėžtos ir grobio dalybos, ir įgulos narių teisės priimant sprendimus, ir dar daug visokių taisyklių. Taisyklių rinkinys, dar žinomas kaip chasse-partie ar piratų kodeksas, turėjo būti priimtas visų laivo įgulos narių, ir būdavo parengiamas prieš išplaukiant. Taip bet kuris potencialus piratas galėdavo susipažinti su tuo, kaip bus valdomas laivas ir ko gali tikėtis. Jeigu surašytos taisyklės netikdavo, kiekvienas galėdavo ieškotis geresnio pasiūlymo. Analogiškai, keliems laivams plaukiant į bendrą žygį, tarp jų taip pat buvo sudaromas išankstinis susitarimas dėl visų procedūrų. Toks taisyklių priėmimas reiškė du svarbius dalykus. Pirma, kiekvienas žinodavo, ko laukti, tad negalėjo turėti nepagrįstų lūkesčių. Antra, kodeksas užtikrindavo, kad kiekvienas įgulos narys taisykles žino ir su jomis sutinka.
Nors dažnai kodeksai kalbėdavo apie grobio dalybas, kompensacijas ir bausmes, pasitaikydavo ir labiau institucinių ar šiaip įdomesnių taisyklių. Štai keletas pavyzdžių iš įvairių kodeksų:
- Kiekvienas turi balso teisę sprendžiant einamuosius reikalus. Kiekvienas turi teisę į lygią dalį šviežių atsargų ar stipriųjų gėrimų. Juos gali naudoti kaip nori, nebent trūkumas lemtų, kad vardan visų gerovės būtų balsuojama dėl taupymo. (Bartholomew’aus Robertso kodeksas)
- Muzikantai ilsėsis sekmadienį, bet kitas šešias dienas ir naktis poilsio be specialaus leidimo negaus. (Robertso kodeksas)
- Kiekvienas klausys nurodymų. Kapitonas gaus pusantros dalies grobio, kvartirmeisteris, dailidė, bocmanas ir ginklininkas - po vieną ir ketvirtį dalies. (Johno Phillipso kodeksas)
- Meldžiančiųjų bus pasigailėta. (Edwardo Low kodeksas)
Ketvirtasis bruožas: pajamų lygybė. Prekybiniuose laivuose įgula gaudavo atlyginimą. Laivo krovinys jiems nepriklausydavo (teisių į jo dalį turėdavo kapitonas), tad pajamos lyginant su aukštesnio rango pareigūnais galėjo skirtis labai smarkiai. Tuo tarpu piratai, ką užgrobdavo, tą ir gaudavo. Siekiant, kad būtų išlaikytas interesas veikloje aktyviai dalyvauti visiems, kapitono ir paprasto įgulos nario atlyginimas skirdavosi apie du kartus (Robertso laive), kartais ir mažiau (Lowo laive). Kvartirmeisteris, stalius, kiti išskirtinesni įgulos nariai taip pat galėdavo tikėtis gauti kiek daugiau, tačiau mažiau nei kapitonas. Taigi, pajamų lygybės požiūriu piratų laivai pasižymėjo teigiamai, ypač lyginant su kitų jūreivių padėtimi.
Penktasis bruožas: socialinė apsauga. Pajamų lygybė puiku, tačiau vien beveik lygiai padalinamas grobis neužtikrino kitų svarbių gyvenimo po piratavimo aspektų. Kadangi neišvengiamai tekdavo kautis, o ir taip plaukiojimas burlaiviais nebuvo šimtu procentu saugi veikla, reikėjo išspręsti ir kompensacijų už sužalojimus darbo metu klausimą. Nors profesinių sąjungų piratai ir neturėjo, kodeksai sukurdavo socialinės apsaugos sistemą. Tai leido sumažinti ir piratų baimę kaunantis. Jeigu žinai, kad išmokos už prarastą koją negausi, mūšyje elgsiesi atsargiau ir leisi kautis kitiems. Jeigu žinai, kad tau bus sumokėta, drąsos turėtų būti kiek daugiau. Atskiros kūno dalys buvo vertinamos skirtingai. Išmoka už netektą dešinę ranką buvo didesnė už išmoką netekus kairiosios.
Šeštasis bruožas: daugelis tautų po viena vėliava. Piratų laivai buvo tolerantiški žvelgiant į to meto etninius ar rasinius santykius. Tai ypač svarbu, turint omenyje, kad įgulos nariai buvo lygūs. Nenumatyta, kad atlygis, pavyzdžiui, juodaodžiams būtų mažesnis nei baltiesiems. Kaip rodo įvairios apžvalgos, juodaodžių dalis piratų įgulose svyravo tarp 13 ir 98 proc. Atsižvelgiant į tai, kad bendradarbiauti būtina visiems, rasiniams ar tautiniams konfliktams tiesiog nelikdavo vietos.
Septintasis žingsnis: baudžiamasis kodeksas. Galiausiai, nepaisant visų sutikimų su laivo įstatymų kodeksu, reikėjo sistemos bausmėms. Pavojingos veiklos, kurios apdovanojamos iš anksto numatytu atlygiu, skatina menkai įsitraukti į veiklas, tačiau bendrai džiaugtis rezultatu. Kad to pavyktų išvengti, taisyklėse buvo nurodoma, kokios bausmės bus skirtos už grobio nuslėpimą ar vagystes. Jos galiodavo ir patiems kapitonams, kurie nuslėpę dalį grobio galėdavo būti išlaipinami negyvenamame krante. Tuo pačiu taisyklėse nustatyta, ko laivuose negalima daryti dėl potencialo sukelti pavojų taikiam sambūviui laive. Pavyzdžiui, lošti kortomis ar kauliukais iš pinigų būdavo draudžiama, taip išvengiant galimų konfliktų. Taip pat numatytos taisyklės dėl ginklų tvarkingumo, elgesio laive nakties valandomis (pavyzdžiui, Robertso laive gerti po nustatytos valandos buvo galima tik ant atviro denio). Įdomu tai, kad kapitono Johno Phillipso 1724 m. kodekse numatyta, jog jeigu įgulos narys „sutiks moterį ir prie jos kabinėsis be jos sutikimo, bus nubaustas mirtimi.“ Tad piratų kodeksas pasitarnaudavo ir siekiant užtikrinti, kad laive nekils didelių nesutarimų. O jeigu jau kildavo, tai susikivirčiję įgulos nariai viską turėdavo išspręsti krante, ne laive.
Ar visur taisyklės būdavo vienodos? Žinoma, kad ne. Bet tam jos ir buvo, kad piratai galėtų pasirinkti, kuris laivas priimtinesnis. Ar visi piratų laivai būdavo tokie demokratiški? Ne, tačiau nemaža dalis tokiais buvo. Žiaurus savo įgulai piratų kapitonas būdavo labiau išimtis nei taisyklė. Piratai buvo žiaurūs, dažnai neraštingi plėšikai, kankintojai ir žmogžudžiai. Tačiau nepaisant šių nemalonių savybių, jie sugebėjo išspręsti nemažą dalį problemų, susijusių su laivo valdymu. Ir tai padarė pasitelkdami demokratiškas institucijas ten, kur, atrodytų, jos nėra įmanomos.
Šaltiniai
Leeson, Peter T. (2007). An-arrgh-chy: The Law and Economics of Pirate Organization. Journal of Political Economy, 115(6), p. 1049-1094.
Leeson, Peter T. (2011). The Invisible Hook: The Hidden Economics of Pirates. Princeton University Press.
Rediker, M. (2001). Liberty beneath the Jolly Roger: The Lives of Anne Bonny and Mary Read, Pirates. In: Pennell, C.R. (ed.), Bandits at Sea: A Pirates Reader, p. 299-321.