„Science Hack Day“ – ne taip baisu, kaip skamba

Kai pradėjau rašyti šitą straipsnį, pagrindinė mintis buvo: kodėl toks renginys manęs nesudomino anksčiau? Net ir šį kartą būčiau praėjusi pro šalį, jei nebūčiau visiškai atsitiktinai susidomėjusi DIY mokslo tema.

Autorė: Marija Ger

Visų pirma, „kaltas“, aišku, pavadinimas. Kai matai užrašą „Hack Day“, o tau dar informatyviai paaiškina „čia toks mokslo hakatonas“, automatiškai įsijungia: kompiuteriai, programavimas, kažkokie programišiai, įsilaužimai… Ne, programavimui polinkio nejaučiu, tad ir renginys tikrai ne man. Todėl visų pirma norėčiau perspėti: „Science Hack Day“ ar mokslo hakatonas neturi nieko bendro su kompiuteriniais įsilaužimais. Ir tik iš dalies įtraukia kompiuterius. Ir tai tik todėl, kad su trupučiuku kompiuterinės pagalbos yra smagiau.

Kitam gąsdinantis žodis gali būti „science“. Ką daryti mokslo renginyje žmogui, kuris nieko bendro su mokslu neturi? Atsakyčiau – ar esate tikras, jog nieko bendro neturite? Jog mokslas yra vien tik kažkas nesuprantamo, kuo užsiima laboratorijose arogantiški žmonės baltais chalatais? Kaip tik šito renginio vienas iš tikslų, sakyčiau, yra priminti, jog toli gražu ne tik. Iki pat XX a. pradžios mokslas nebuvo vien specialių mokslo institucijų prerogatyva, o aktyviai vystomas ir laisvų intelektualų. Tas kitas atgrasantis žodis „Science Hack Day“ pavadinime, „hack“, traktuotinas kaip įsilaužimas būtent į mokslą, sienos tarp neabejingų mėgėjų ir institucionalizuoto mokslo pralaužimas.

Nejaugi nepakabinate Kalėdoms mirksinčių lempučių, nesinaudojate elektroniniais termometrais ir žadintuvais, LED žibintuvėliais, nenorėtumėte, kad, išvykus iš namų, kažkoks nesudėtingas prietaisas automatiškai palaistytų gėles? Nesinaudojate kompiuteriais ir išmaniaisiais telefonais? Ir niekada nekilo mintis, jog gerai būtų, kad kažkoks iš naudojamų įrenginių turėtų va tokią dar funkciją, bet niekaip nerandate? Arba radote, bet piktinatės, kodėl turite primokėti dar už dešimt, kurių jums nereikia? Tai va, pamastymui: o kas, jeigu galėtumėte pats pagaminti norimą daikčiuką? Suformuluoti idėją ir surasti komandą, kurioje bus žmonės, galintys sugalvoti, kaip tai padaryti techniškai, ir net menininkai, kurie padarys tai gražiai?

Daugelyje pasaulio miestų vykstantys taip vadinami mokslo hakatonai, „Science Hack Day“, ir konkrečiai Lietuvoje vykstantis „Science Hack Day Vilnius“ gali būti puiki proga tokiai idėjai įgyvendinti. Arba, jeigu neturite idėjos, niekada nematėte nieko smagaus „YouTube“ ar „Facebook“ filmukuose, kas „uždegtų“, tačiau kilo tiesiog noras sudalyvauti tokioje komandoje, pažiūrėti, kaip tokie projektai įgyvendinami arba net pasimokyti šiek tiek kokių nors smagių įgūdžių – noriu, bet neturiu su kuo, kaip sakoma, – raginu sudalyvauti kitų metų „Science Hack Day Vilnius“! Galų gale, aš atėjau į renginį kad ir pasmalsauti, kokie tie įgūdžiai ir idėjos būna iš viso.

„Mokslo sriubos“ reportažas iš „Science Hack Day Vilnius 2018“.

Taigi „Science Hack Day Vilnius“ arba SHDV yra renginys, kurį jau antrus metus iš eilės organizavo „Technariumo“ dirbtuvių kolektyvas kartu su rėmėjais. Čia mes nedaug atsiliekame nuo pasaulio tendencijų: tokie renginiai vyksta tik nuo 2013 metų. Savaitgaliui susirenka arba yra suburiamos entuziastų komandos, ir su kelių mentorių iš Lietuvos ir užsienio pagalba komandos sprendžia pačių sugalvotą techninę užduotį. Nebūtinai per tą laiką įvykdyti viską nuo A iki Z: kai kuriems pavyksta tik „prasilaužti“ ir surasti kryptį, kaip tą idėją spręsti. Kitiems pavyksta sukurti net kažkokį daugmaž veikiantį prietaiso prototipą. Treti per tą savaitgalį persimeta visai ant kitos idėjos, o ketvirtiems nepavyksta nieko – ir tas irgi nesmerkiama, nes klystkeliai ir nesėkmės irgi yra vienas iš neišvengiamų mokslo elementų.

Štai jums kaip pavyzdys keli SHDV projektai. Pradėkime nuo paprastesnių, kuriuos vykdė kelios atvažiavusios moksleivių grupės.

  • Muzikiniai laiptai. Kaip sukonstruoti laiptus, kurie, kylant ar leidžiantis, grotų kokią melodiją?
  • Švieslentė su proginiu užrašu „100 metų atkurtai Lietuvai“.
  • Laistytuvas, kurį galima būtų užprogramuoti atidaryti vožtuvą ir palaistyti gėles kas kažkiek valandų – kol šeimininkai atostogauja.

Tarp kitko, tikrai vaikams draugiškas ir naudingas renginys.

Moksleivių komanda iš Molėtų „Šimtmečio lemputės“. Šaltinis - Raitis Gocentas, makerraitis.com.

Iš rimtesnių „suaugusiųjų“ projektų įsiminė projektas, kurio tikslas buvo pamatuoti, ar įmanoma trečiam asmeniui nuskaityti RFID žymės perduodamus duomenis (priminsiu, jog RFID technologija yra plačiai naudojama, pavyzdžiui, bekontaktėse kortelėse). Paaiškėjo, jog įmanoma, bet labai mažu atstumu. Kita vertus, tą pavyko vos po dviejų dienų darbo. Tad bukime budrūs.

Įsiminė ir vienas iš renginio laimėtojų – pilotinis projektas biodegraduojamo popieriaus kūrimui iš kombucha (arbatos) grybo. Skamba įtartinai, atrodo dar įtartiniau, bet kūrėjų entuziazmas neleidžia likti abejingu – pasižiūrėkite patys.

Dar vienas jau ne taikomas, o tiesiog gražus projektas, skambiai pavadintas „Spektrogramos Bokštu“, sukurtas prisijungus ir lietuvių kilmės dalyvei iš užsienio – savotiškas materialus ekvalaizeris, vizualizuojantis garsą.

Spektrogramos Bokšto komanda. Šaltinis - Raitis Gocentas, makerraitis.com.

Ir negalima nepaminėti paskutinės dienos vakare dalyvius linksminusios komandos N2, „išskraidinusios į kosmosą“ pirkinių vežimėlį!

Esmė, jog DIY arba „pasidaryk pats“ nėra laiko švaistymas. Tai yra visų pirma laisvalaikio leidimo būdas, o kad per tą laiką dar ir kažką pasidarai naudingo ar šiaip džiuginančio sielą – malonus bonusas. Be to, juk įdomu išsiaiškinti, kaip veikia vienas ar kitas daiktas, pamatyti, jog technologija nėra kažkokia paslaptinga ir neįkandama magija, o kartais remiasi iki genialumo paprasta gudrybe. Galų gale, tokie užsiėmimai, neįprasta daugumai veikla lavina kūrybiškumą, taip liaupsinamą šiuolaikiniame pasaulyje, tikrai ne prasčiau už vieną kitą perskaitytą populiarios psichologijos knygą tema „kaip lavinti kūrybiškumą“.

Jeigu pasigilinsime ir pažiūrėsime rimčiau, DIY mokslas, kaip ir glaudžiai susiję atviras mokslas (open science) ir piliečių mokslas (citizen science) siekia ir gerokai ambicingesnių tikslų. Pavyzdžiui, plačiai nuskambėjo Štutgarto „Open Knowledge Lab“ projektas, kur buvo ne tik sukurtas kompaktiškas prietaisas smogo intensyvumui matuoti, bet ir sukurtas specialus portalas „Luftdaten“, į kurį įvairiuose miesto rajonuose gyvenantys ir keliaujantys projekto dalyviai nuolatos siunčia duomenis apie oro kokybę. Savo namuose ir bendruomeniniuose meikerspeisuose žmonės savarankiškai kuria prietaisus ir atviro kodo visiems prieinamas programas ne tik oro kokybės kontrolei, bet įvairiems sveikatos rodikliams stebėti, vykdo įvairius taikomuosius tyrimus ir meno projektus, kaip, pavyzdžiui, šitas kibervabalas, apjungiantis meną, techniką ir gamtos mokslus.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.