Tūkstančiai šikšnosparnių, nešančių padegamuosius užtaisus, išmetami iš lėktuvų virš priešo teritorijos. Po kelių akimirkų viską apima ugnis, ir ištisi miestai virsta pelenais. Skamba kaip scena iš fantastinio veiksmo filmo, bet Antrojo pasaulinio karo metu desperatiškai naujų kovos būdų su aršiąja Japonija ieškantiems JAV kariškiams ši idėja skambėjo visai neblogai.
Po itin skaudžios 1941 metų gruodžio 7 d. japonų įvykdytos Perl Harlboro atakos, imta ieškoti lygiaverčio atsako. JAV kariai eksperimentavo su naujausiais ginklais, o tuo metu valstybines institucijas užplūdo sukrėstų amerikiečių pasiūlymai su naujų kovos būdų idėjomis. Viena tokių idėjų kilo Lytle S. Adamsui. Šikšnosparnių stebėjimu ir speleologija kaip hobiu užsiiminėjantis vyras pasiūlė iš pirmo žingsnio absurdišką idėją – panaudoti šikšnosparnius kaip padegamąjį ginklą.
L. S. Adamsas įžvelgė keletą detalių, kurias turint omenyje, šis sumanymas neatrodo toks kvailas. Visų pirma, L. S. Adamsas atkreipė dėmesį į tai, kad japonų pastatai, net ir industriniai, tradiciškai statomi gausiai naudojant itin degias medžiagas – bambuką bei popierių. Vienu metu kilęs ir daugybę židinių turintis gaisras galėjo nesunkiai sunaikinti ištisus miestus. Tereikėjo tik dideliame plote paskleisti padegamuosius užtaisus ir laukti, kol liepsnos padarys savo darbą. Tačiau tai padaryti konvencinėmis kovos priemonėmis nebuvo lengva. Kaip tai įgyvendinti praktikoje, L. S. Adamsui sugalvoti padėjo geros šikšnosparnių biologijos žinios.
Net ir nedidukas šikšnosparnis savo galingais sparnais sugeba pakelti sunkius krovinius, kartais sveriančius net 2–3 kartus daugiau už jį patį. Tai itin praverčia transportuojant prie krūtinės prilipusius jauniklius. L. S. Adamsas pamanė, kad būtų nesudėtinga prie šikšnosparnių pritvirtinti sprogmenis. Išvydę dienos šviesą, šikšnosparniai instinktyviai ieško, kur pasislėpti, – tamsių vietų, plyšių sienose, palėpių ir t.t. Paleidus tūkstančius padegamaisiais užtaisais nešinų šių gyvių virš Japonijos miestų, būtų galima sukelti tikrą pragarą.
Karinei vadovybei vis dar įtartinai šnairuojant į idėją, projektas vis dėlto patvirtinamas. L. S. Adamsas, geras pirmosios ledi Eleanoros Roosevelt draugas, gauna jos užtarimą ir ant slapto projekto bylos atsiranda prezidento parašas, o šikšnosparnių bombos bandymams skiriami 2 milijonai dolerių. Tuo metu reikėjo išbandyti viską, kas galėtų praversti itin sudėtingoje kovoje su Ramiojo vandenyno salose įsitvirtinusia Japonija.
1942 metų sausį CŽV vadovo Williamo Donovano prižiūrimas šikšnosparnių bombos projektas startuoja. L. S. Adamsui pasiūloma prisijungti prie kariškių ir mokslininkų komandos, kuri nedelsdama ima projektuoti ginklą. Visų pirma, gerai apsvarsčius, pasirenkami „kamikadzinei“ misijai geriausiai tinkantys šikšnosparniai Tadarida brasiliensis. Vos 9–12 gramų sveriantys ir iki 20 gramų svorį gebantys skraidintys padarėliai pasirinkti dėl didelės jų gausos. Amerikos olose jų lindėjo milijonai.
Šių šikšnosparnių galimas gabenti svoris yra menkas, palyginti su kitomis šikšnosparnių rūšimis, į orą iškeliančiomis net pusės kilogramo svorį. Į tai žvelgta kaip į problemą, nes pradžioje naudotos žibalo pagrindo padegamosios kapsulės nebuvo labai galingos, tačiau viskas pasikeitė ėmus naudoti naujai išrastą medžiagą – napalmą. Nepalmas pasižymėjo itin dideliu degimo karščiu bei buvo sunkiai užgesinamas.
Pati bombos konstrukcija buvo gan paprasta. Ją sudarė bombos korpusas, parašiutas bei padėklai, ant kurių gulėjo hibernuojantys („miegantys“) iki 0–4 laipsnių atvėsinti šikšnosparniai. Išmesta iš lėktuvo ir iki tam tikro aukščio nusileidusi bomba, automatiškai išleisdavo parašiutą, sulėtindavusį kritimą. Užtaiso korpusas atsiverdavo ir tarsi akordeonas išskleisdavo padėklus, ant kurių buvo suguldyta apie 1000 šikšnosparnių. Bombai leidžiantis, šikšnosparniai pamažu atšyla, o prabudę ir išvydę dienos šviesą, pakyla skrydžiui ieškoti artimiausios slėptuvės. Pakilę nuo padėklo šikšnosparniai aktyvuoja sprogdiklį, kuris nustatytas suveikti už 30 minučių.
1943 m. rugpjūtį kariškiai išbandė bombos veikimą ir sulaukė optimistiškai nuteikiančių rezultatų. Šikšnosparnių bomba buvo išmesta virš dykumoje įrengto japoniško stiliaus miestelio kopijos. Ginklas suveikė, kaip ir buvo planuota, sudegindamas visus pastatus. Iš pradžių skeptiškai vertinta idėja galiausiai pripažinta tikrai veiksmingu ginklu. Ekspertų išvadose pabrėžta, kad lyginant pagal sukeliamų ugnies židinių skaičių, šikšnosparnių bomba yra kur kas efektyvesnis ginklas nei tradiciniai padegamieji užtaisai.
Tiesa, bandymai neapsiėjo be nesėkmių, tačiau net ir jos ginklo kūrėjus nuteikė gan teigiamai. Dėl projekto komandos narių klaidos, būrys šikšnosparnių sugebėjo pasprukti į laisvę. Po pusvalandžio, suveikus padegamiesiems mechanizmams, tyrimų bazė ėmė skęsti liepsnose.
Planuota, kad pasitelkus dešimt B-24 modelio bombonešių bus galima virš Japonijos teritorijos išleisti virš milijono padegamaisiais užtaisais nešinų šikšnosparnių. Taikinio epicentru pasirinkti Osakos įlankos pakrantės miestai – tuometinės Japonijos industrijos šerdis, kurioje buvo sutelkta karinė pramonė bei daugybė kitų japonams svarbių objektų.
Tačiau, bent jau pačių šikšnosparnių laimei, 1944 metų vasarą bombos projektas buvo staiga nutrauktas, nepateikus tam jokių svarių priežasčių. Tai buvo didelė staigmena jos kūrėjams, įsitikinusiems dideliu ginklo efektyvumu. Tačiau JAV kariškiai turėjo suplanavę ir po paslapties šydu laikė kai ką kur kas grėsmingesnio. Šikšnosparnių bombos projekto nutraukimo priežastis paaiškėjo 1945 metų rugpjūčio 6 dieną. Atominės bombos sprogimas nušlavė Hirošimos miestą, dar po trijų dienų – toks pats likimas ištiko Nagasakį, priversdamas Japoniją kapituliuoti ir padėdamas tašką Antrojo pasaulinio karo istorijoje.
Idėja panaudoti gyvūnus kaip ginklą amerikiečiams kilo ne pirmoji. 1941–1942 metais sovietų kariai naudojo sprogmenis gabenančius „prieštankinius šunis“, kovodami su vokiečių tankais. Tuo metu japonai kare su Kinija, o vėliau ir Antrajame pasauliniame kare naudojo muses bei blusas. Buboniniu maru, cholera, juodlige bei kitomis ligomis infekuoti vabzdžiai būdavo paleidžiami virš kinų apgyvendintų teritorijų, taip pražudant tūkstančius žmonių.
Tačiau šikšnosparnių bomba išlieka vienu keisčiausių tokio tipo ginklu, į kurį karts nuo karto akis užmeta ir šiuolaikinės karybos atstovai. Pentagono strategai svarstė idėją panaudoti šikšnosparnius kovai su Afganistano kalnų olose besislapstančiais teroristais. Įkvėpimo iš gamtos semiasi ir karinės robotikos kūrėjai, vietoje šikšnosparnių naudodami tą pačią nešėjo funkciją atliekančius nedidelius dronus.
Daugiau informacijos galima rasti čia.
One Reply to “Šikšnosparnių bomba – keistasis Antrojo pasaulinio karo arsenalas”
Comments are closed.