Frank Swain Login2017. Nuotr. Gytis Vidžiūnas

Transhumanizmas, arba kai evoliucija „lagina“

Evoliucija per amžių amžius pavertė mus, žmones, tokiais, kokiais esame. Tačiau ar ne laikas perimti vadžias iš neišpasakytai lėtos evoliucijos į savo rankas ir, patiems formuojant savo kūnus bei protus, tapti nauja tobulesne rūšimi? Tai, grubiai tariant, ir yra transhumanizmo esmė – išplėsti žmogaus galimybes pasitelkiant mokslo ir technologijų pažangą.

Nors iš pirmo žvilgsnio skamba kaip mokslinė fantastika, tačiau taip nėra – skiepai, klausos aparatai, dirbtinės galūnės, širdies stimuliatoriai, lazerinės regos koregavimo operacijos ar žemės drebėjimus fiksuojantys implantai – visos šios transžmogiškos priemonės yra šiandienos realybė. Tiesa, dauguma šių priemonių vienaip ar kitaip „pataiso“ esamą, bet pakrikusią kūno funkciją, tačiau vis daugiau žmonių vien tuo neapsiriboja, o išplečia savo kūnų galimybes taip, kaip evoliucija nėra numačiusi. Tad pažvelkime trumpai į kelias istorijas žmonių, save vadinančių kiborgais, kūno hakeriais arba tiesiog transžmonėmis.

Neilas Harbissonas

Neilas Harbissonas gimė neskirdamas spalvų. Pirmuoju pripažintu kiborgu jis tapo, kai prie kaukolės prisitvirtino anteną, kuria gali „girdėti“ tiek matomas, tiek nematomas spalvas. Dabar jis keliauja po pasaulį, klausydamasis miestų spalvų, ir skaito pranešimus transhumanizmo temomis (beje, kaip ir žemiau pristatyta Moon Ribas, skaitė pranešimą ir Vilniuje, konferencijos „Login 2016“ metu).

Moon Ribas

Dar viena garsi kiborgė, menininkė. Moon Ribas alkūnėje turi implantą, leidžiantį jai jausti Žemės drebėjimus, kad ir kur jie vyktų – implantas per mobiliąją programėlę gauna duomenis iš seismografų visame pasaulyje. Plačiau apie Moon Ribas čia.

Jamesas Youngas

Užkietėjęs „geimeris“ Jamesas Youngas nelaimingo atsitikimo metu neteko rankos ir kojos. Viena ranka žaidimus jis žaidė taip gerai, kad žaidimų kūrėjai „Konami“ pasiūlė jam pagaminti unikalų, pagal „Metal Gear Solid“ žaidimą sukurtą, rankos protezą. Proteze įmontuotas prožektorius, USB jungtis, kuria galima įkrauti telefoną, ir – lyg tarp kitko – pilnai veikiantis dronas. J. Youngo atvejis unikalus dar ir tuo, kad jo kūnas tampa nauja reklamos priemone.

James Young – Omkaar Kotedia nuotr. „Metal gear solid“ žaidimo kadras.
Jamesas Youngas – Omkaaro Kotedia nuotr. „Metal gear solid“ žaidimo kadras.

Frankas Swainas

Frankas Swainas – turi klausos aparatą, nulaužtą taip, kad galėtų girdėti bevielio interneto signalus. F. Swainas „Login 2017“ konferencijoje skaitė pranešimą transhumanistine tema. Ta proga jį pakalbinome.

– Kaip viskas prasidėjo?

– Labai anksti pradėjo prastėti klausa ir jau nuo trisdešimties metų man reikėjo klausos aparato. Tai privertė mane susimąstyti apie audio-papildytąją realybę. Klausiausi pasaulio versijos, kuri nebuvo tiksli, nes klausos aparatas sustiprina kai kuriuos garsus, kitus slopina. Tada pamaniau, kad, jei jau likusį gyvenimą klausysiuos interpretuotos pasaulio versijos, tai noriu tame dalyvauti – pasirinkti, kokius dalykus girdėti.

– Dabar girdi Wi-Fi, o kas toliau?

– Nežinau, yra daugybė dalykų, kuriuos galėtume daryti šioje srityje. Manau, netolimoje ateityje „Bluetooth“ klausos įrenginiai taps dideliu reikalu. Jei visi nešios panašius įrenginius, sujungtus su išmaniuoju telefonu, ką bus galim sukurti tokioje erdvėje? Nežinau – čia „Login“ lankytojai galėtų pasireikšti.

– Kokių dar yra juslių išplėtimo galimybių ir atvejų?

– Pernai „Logine“ matėme N. Harbissoną, kuris turi implantuotą anteną, leidžiančią suvokti matomas ir nematomas spalvas. Įvairūs dalykai – žmonės, implantuojantys magnetus į pirštus, kad galėtų jausti elektrinius laukus, įžymioji Moon Ribas, dėl implanto jaučianti žemės drebėjimus. Tad galimybes riboja tik fantazija.

– Ar esi kūno hakeris?

– Taip, manau, kad tai tinkamas terminas. Tai, ką darau, nėra patvirtinta daktaro – kai pasakiau audiologui, kad noriu nuhakinti savo klausos aparatą ir pasikeisti, ką girdžiu, jis pasakė „ne, negalima to daryti!“. Taigi didelė dalis tame yra – čia mano kūnas, darau su juo ką noriu ir tyrinėju, ką galėčiau dar padaryti.

– Tavo prognozės, kaip tai atrodys po 20–30 metų?

– O dievai! Nuoširdžiai manau, kad liausimės žiūrėti į savo telefonus ir daug informacijos gausime per audio signalus. Vietoj to, kad žiūrėtume į telefoną, ieškodami traukinių stoties, pasakysime: „Ei, Siri, kaip patekti į traukinių stotį?“ – ir iškart išgirsime atsakymą ausyje. Tai yra betarpiškesnis būdas būti prisijungus prie interneto, nei nuolat žvilgčioti į ekraną.

– Pranešimo metu pasakojai apie J. Youngą – vaikiną, kurio rankos protezą sponsoriavo žaidimų kampanija. Koks bus korporacijų ir reklamos vaidmuo body hackinge?

– Taip, iš etinės pusės tai sunkus klausimas. J. Youngas pats priima sprendimus, kurie jam tinkami. Bet matome problemas, kad kompanijos, pavyzdžiui, gali įvesti skirtingus standartus, panašiai kaip telefonai, kuriems tinka tik vienos kompanijos kabelis, kitais metais jie pakeičia kabelį. Tas pats galioja ir protezams – jei šiais metais jis tau tinka, gal kitais metais įves naują, kuris tau daugiau nebetiks. Taigi tai etinė problema, į kurią reikėtų atkreipti dėmesį.

– Ar norėtum dar ką nors pasitobulinti?

– Esu patenkintas toks, koks esu dabar. Tiesa, turiu mikroschemą, implantuotą rankoje, bet tai daugiau padariau dėl žurnalistinių priežasčių, nelabai matau jos prasmės šiuo metu. Esu laimingas toks, koks esu dabar.

 

Šaltiniai ir papildomi skaitiniai:

QZ straipsnis apie Moon Ribas
Digital Trends straipsnis apie James Young
Independent straipsnis apie James Young
James Young asmeninis puslapis

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.