Kaip minimaliomis priemonėmis nufotografuoti Oriono ūką?

Oriono ūkas (M42, M43) ir Bėgančio žmogaus ūkas (NGC 1973/5/7).

Didysis Oriono ūkas arba M42, esantis už ~1300 šviesmečių – tikra žieminio dangaus puošmena. Ūke vyksta aktyvi žvaigždėdara ir jis yra pakankamai ryškus, kad būtų įžiūrimas plika akimi. Tai vienas fotogeniškiausių dangaus objektų. Orioną nufotografuoti galima ir mėgėjiškomis, didelio biudžeto nereikalaujančiomis priemonėmis.

Nebūtina turėti didelio teleskopo, brangios pusiaujinės montuotės ar įvairių optinių filtrų – Oriono fotografijai užteks veidrodinio ar sisteminio fotoaparato bei šiek tiek išradingumo. Ūkas matysis naudojant ir komplektuojamą („kitinį“) objektyvą, tačiau ūko grožis ir detalės atsiskleis pasitelkus didesnio židinio nuotolio tele-objektyvą (200–300 mm).

Taigi, nuo ko pradėti, jeigu norite savarankiškai ir su minimaliomis išlaidomis nufotografuoti šį dangaus objektą? Žemiau pateikiame trumpus praktinius patarimus.

Žemės sukimosi kompensavimas

Fotografuojant ilgesniu išlaikymu dangaus objektai išsilieja dėl žemės sukimosi, todėl pirmas žingsnis – kompensuoti šį judėjimą. Naujesni „Pentax“ fotoapratai turi integruotą žemės sukimosi kompensavimo sistemą „Astrotracer“, tokiu atveju nieko papildomai gamintis nereikės.

Neturintiems „Astrotracer“ funkcijos tikrai pagelbėtų pusiaujinė montuotė, tačiau galima pasigaminti tą pačią funkciją atliekantį pigų analogą, panaudojant durų vyrius, kelias lenteles, ilgą varžtą bei kitas pigias priemones. Detalias instrukcijas, kaip patiems pigiai pasigaminti dangaus sekimo įrenginį, rasite čia ir čia (motorizuotas variantas).

Prieš fotografuojant, įrenginio sukimosi ašį reikia sulygiuoti su dangaus skliauto sukimosi ašimi, taip kad judėjimas kompensuotųsi. Šiaurės pusrutulyje dangaus skliautas sukasi aplink Šiaurinę žvaigždę, esančią Mažųjų Grįžulo ratų žvaigždyne. Sulygiuoti paprasčiausia prie įrenginio vyrių pritvirtinant pigų kinišką lazeriuką ir jo spindulį nukreipiant tiesiai į Šiaurinę žvaigždę.

Fotografavimas

Nuvykus atokiau nuo miesto šviesų ir pasiruošus dangaus sekimo įrenginį galima pradėti fotografuoti. Fotografuokite M režimu, fokuosuokite į begalybę arba ryškią žvaigždę. Nustatykite kuo plačiau atvertą diafragmą (mažesnį F skaičių), 30 sekundžių išlaikymą, matricos jautrumą ISO 1600–3200, dėl triukšmų kol kas pernelyg daug nesijaudinkite. Kad nesujudintumėte fotoaparato, naudokite nuotolinį užrakto paleidimą ar laikmatį. Patikrinkite nuotrauką – ar objektas fokuse, ar „neišdegė“ ūko centras, ar žvaigždės neišilgėję. Jei viskas pavyko sėkmingai, fotoaparato ekranėlyje turėtumėt matyti ūko debesėlį. 

Fotografuodami RAW failų formatu, padarykite 5–15 nuotraukų, kuo daugiau, tuo geriau. Lygiai tais pačiais nustatymais padarykite kelias juodas nuotraukas (su uždarytu objektyvo dangteliu) – jų vėliau prireiks apdorojant nuotraukas.

Nuotraukų apdirbimas

Tikėtina, kad dėl ilgo išlaikymo ir ganėtinai aukšto ISO parametro nuotraukos gavosi „triukšmingos“, o pats ūkas blankus. Ne bėda – apjungdami didelį nuotraukų kiekį triukšmus sumažinsime, tam tinka nemokama programa „Deep sky stacker“ („Windows“). Sukelkite į ją Oriono nuotraukas ir juodas nuotraukas (darytas su uždengtu objektyvo dangteliu), visa kita programa atliks pati. Daugiau apie nuotraukų jungimą šia programa pasiskaitykite čia. Gautą rezultatą galima patvarkyti mėgstamu nuotraukų redaktoriumi – sutvarkyti kontrastą, lygius ar kitus parametrus.

Jeigu norėtumėte daugiau sužinoti apie astrofotografiją, pasiskaitykite čia.