Naktį iš savo kapo atsikelia Drakula. Daktaras Frankensteinas kuria savąjį žmogų. Daktaras Jekyllas virsta baisiuoju misteriu Hyde'u. Nevermore, kranksi varnas, atsitūpęs ant Atėnės biusto. Turbūt kiekvienam tradicinė gotikinė literatūra – jei ne gerai, tai bent jau šiek tiek pažįstama, ir tokie vardai kaip Edgaras Allanas Poe, Bramas Stokeris ar Mary Shelley šį tą sako.
Bet šis žanras daug platesnis nei kanoniniai kūriniai, ir neapsiriboja vien šimto ar daugiau metų senumo kūriniais. Šis 3x3 straipsnis pasiūlys kitokios gotikos.
Jaunimo gotika
Pradėkime sąrašą nuo vaikams ir paaugliams skirtos literatūros. Atrodytų, kas čia gali būti gotikinio, bet, patikėkite, gali. Neretai tos young adult knygos sugeba savyje slėpti daugiau šiurpo ir tamsos nei į suaugusiųjų auditoriją orientuotos knygos.
Asmeniškai vienas didžiausių pastarųjų kelių metų atradimų buvo Ransomo Riggso „Miss Peregrine’s Home for Peculiar Children“ ir ją sekusios dvi kitos trilogijos dalys. Čia pasakojama apie ypatingų savybių turinčius vaikus. Kas vaikšto nematomas, kas yra lengvesnis už orą (ir dėl to turi nešiotis pakankamai svorio), kas gali įpūsti gyvybę…
Žinoma, ne viskas taip gražu ir ypatingieji turi rimtų šmėkliškų priešų. Galbūt trilogija vietomis truputį ištempta, bet dėmesio tikrai verta.
Unikaliausias knygos aspektas – senos fotografijos, apie kurias istorijos ir sukurtos. Čia pamatysite ir vaikus, ir kitus veikėjus, ir vietas… Ir taip, visos tos nuotraukos tikrų tikriausios. Patiks, jeigu mėgstate netikėtų pasaulių kūrimą ir senas fotografijas. Nepatiks, jeigu norite trumpo pasakojimo. Jeigu pagal knygą pastatytas filmas nepatiko, nieko baisaus. Ten – ne ekranizacija, o išsityčiojimas, mažai ką su knyga bendro teturintis.
Neilas Gaimanas žinomas gerai ir mėgsta rašyti knygas vaikams. Nors rekomenduoti galima kone visas jo knygas, šįkart pasiūlysiu labiausiai kapininę knygą „The Graveyard Book“. Ją būtų galėjęs parašyti ir Rudyardas Kiplingas, jei būtų turėjęs tamsesnę fantaziją.
Gaimanas perkelia Mauglio istoriją į kapines, kur našlaitis susidraugauja su vietiniais gyventojais. Tiesa, jo tėvus pražudęs Jackas ieško berniuko, tad veiksmo čia netrūksta. Patiks, jeigu manote, kad veiksmas kapinėse yra daug įdomesnis nei veiksmas kolonijose. Nepatiks, jei nemėgstate literatūrinių perdirbinių.
Galiausiai, žinoma, reikia paminėti Lemony Snicketo „A Series of Unfortunate Events“. Trys Baudelaire’ų vaikai tampa visokiausių nelaimių persekiojamais našlaičiais. Pavyzdžiui, jų globėju tampa dėdė grafas Olafas, kuris tesigviešia vaikų turto. Žinoma, jaunuoliai greitai imasi planuoti pabėgimą, o dėdė tam trukdyti. Autorius įvykius stebi labai pesimistiškai, bet geriau jau pasiruošti blogiausiam...
Patiks, jeigu mėgstate absurdą, sąmokslus ir metatekstą. Nepatiks, jei absurdas ne prie širdies, ar mėgstate klausyti rašytojų patarimų neskaityti jų knygų.
Moderni gotika
Nors žinomiausia gotikinė literatūra siejama su XIX a., ir vėliau gerų kūrinių netrūko. Galbūt jie mažiau gotiški viktoriškai, bet dėmesio vertos literatūros yra tikrai nemažai. Pavyzdžiui, vieno iš mokslinės fantastikos grandų Rayaus Bradbury’io apsakymų rinkinys „October Country“ nuostabiai rudeniškas ir gotikinis, kaip spalio mėnuo. Sunku šią knygą apibūdinti tiksliau nei tą padarė pats autorius:
„Ta šalis, kur visad vėlyvas metų laikas. Ta šalis, kur kalvos slepiasi rūke, o upės skendi migloje, kur dienos prabėga greitai, saulėlydžiai ir prieblanda užsibūna, o vidurnakčiai lieka. Šalis, kurioje daugiausiai rūsių, pusrūsių, anglių priekabos, spintos, palėpės ir sandėliukai, nusisukę nuo saulės. Ta šalis, kurios gyventojai - rudens gyventojai, galvojantys vien rudens mintis. Kurios gyventojai, naktį praeinantys tuščiais keliais skamba kaip lietus.“
Visa tai čia ir rasite. Patiks, jei manote, kad ir apsakymuose galima išpasakoti gilias istorijas. Nepatiks… Baikit, nemanau.
Thomaso Ligotti istorijos yra savotiškos. Gana dažnai modernios siaubo istorijoms, ypač kine, trūksta keistumo. Ligotti čia nepranokstamas. Kalbos grakštumas, keistumas, pasakojimų unikalumas ir paslaptingumas išskiria šį rašytoją iš krūvos kitų modernių siaubo rašytojų, kuriems gotiškos atmosferos dažnai pritrūksta. Pradžiai galima imtis pirmųjų apsakymų rinkinių kolekcijos „Songs of a Dead Dreamer and Grimscribe“.
Patiks, jei mėgstate lėtą plaukimą žodžiais ir „True Detective“ pirmąjį sezoną. Nepatiks, jei reikia greito ir aiškaus veiksmo su atsakymais į visus kylančius klausimus.
Dano Simmonso romanas „Drood“ yra ištęstas, kartais pabostantis, bet vis tiek dėmesio vertas pasakojimas apie Charlesą Dickensą. Tą patį Oliverio Tvisto, „Kalėdų giesmės“ ir kitų angliškiausių istorijų autorių. Gyvenimo pabaigoje Dickensas buvo pradėjęs rašyti „The Mystery of Edwin Drood“, istoriją apie našlaitį Edwiną Droodą. Deja, prieš mirtį spėjo parašyti tik pusę jos. Simmonsas iš kito rašytojo, Wilkie’o Collinso, perspektyvos imasi pasakoti, kaip Dickensą tiesiog apsėdo Droodas (tikras, ne iš knygos) ir jo paieškos.
Patikėkite, istorija paslaptinga ir niūri. Patiks, jeigu norite sužinoti šį tą apie Dickensą ir jaučiate nostalgiją niekada nelankytai Viktorijos laikų Anglijai. Nepatiks, jeigu norite lengvo ir greito skaitymo, ar trūksta kantrybės.
Gotikos parodija
Koks gi žanras be parodijų. „Hobitas“ turi „Soditą“, „Žvaigždžių karai“ turi „Kosminius kiaušinius“, „Da Vinčio kodas“ turi „Da Vinčio menkę“. Žinoma, ne visos parodijos viena kitai prilygsta, bet visada galima atrinkti kokybiškų žanro perdirbinių.
Vienas tokių – Rogerio Zelazny’io „A Night in the Lonesome October“ (ir vėl tas spalis). Džeko Skerdiko šuo pasakoja, kaip vyksta pasiruošimas didelei dienai – spalio 31 d., kurios metu vieni bando atverti vartus Lovecrafto dievams į šį pasaulį, o kiti – juos išlaikyti uždarus.
Kas tie atvėrėjai ir užvėrėjai? Na, panašu, kad į žaidimą įsitraukia Grafas, Gerasis Daktaras, net Didysis Detektyvas… Visi gerai pažįstami tradicinės gotikinės (ir ne tik) literatūros veikėjai. Puiki knyga su gražiu humoru ir labai sėkmingai išlaikyta intriga. Tad daug nespoilinsiu, tik pridursiu, kad patiks, jei mėgstate stalo žaidimus (skaitant taip ir galvojasi, kaip tą spalį perkelti į žaidimo lentą). Nepatiks, jei manote, kad gyvūnai nesikalba.
Terry’io Pratchetto „Reaper Man“ gal ir nėra tokia labai jau gotikinė, bet kai didžiosiomis raidėmis kalbanti Mirtis (lietuviškuose vertimuose pagarsėjusi kaip Giltinė) išeina atostogų ir dalgį pradeda naudoti pagal paskirtį, ruošiant derlių… Gimsta linksma folkgotika.
Patiks, jei patinka Pratchettas. Viena geriausių Disko pasaulio knygų. Nepatiks, jei mėgstate auditus ir prekybcentrius. Kodėl? Perskaitysite ir sužinosite.
Ne visos parodijos yra naujos. Kaip Miguelis de Cervantesas savo laiko pašiepė riterių romanų absurdą, taip su gotikine literatūra padarė Jane Austen su „Northanger Abbey“. Čia rasite klasikines gotikos klišes, pavyzdžiui jauną naivią merginą (prisiskaičiusią gotikinių romanų), tik tiek, kad dažniausiai visos paslaptys daug kasdieniškesnės nei tikėtumeisi prisiskaitęs gotikos.
Patiks, jei norite susipažinti su gotikine Don Kichote. Nepatiks, jeigu manote, kad iš tokių dalykų šaipytis negalima.
Devyni skaitymai, dešimtas pažiūrėjimas
Tiek visko prisiskaičius, galima ką nors ir pažiūrėti. Pavyzdžiui, „What We Do in the Shadows“, beveik dokumentinį filmą apie vampyrų gyvenimą Naujojoje Zelandijoje. Su kokiais iššūkiais jie susiduria Velingtone? Kokie sunkumai kyla bendrai nuomojantis namą? Ką daryti, jei į jūsų namus užsuko policija, o pas jus lyg tyčia negyvas vampyrų medžiotojas? Visa tai galite sužinoti pažiūrėję šį filmą. Turbūt geriausia vampyriška komedija. O dabar dar ir naujazelandietiški farai „Wellington Paranormal“ ta pačia tema startavę.