H. Ph. Lovecraftas ir jo monstrai

Nuotrauka: Necronomicon iš Evil Dead 2

Fantastika H. Ph. Lovecraftas ir jo monstrai...

Savo namuos R`lyeh didysis Cthulhu laukia sapnuodamas...

Vienas garsiausių XX amžiaus siaubo rašytojų, kurio kūriniuose gimę sparnuoti, žvynuoti ir čiuptuvuoti monstrai nustelbė net patį autorių. Tai – Howardas Phillipsas Lovecraftas. Ką pasakoja jo gyvenimo istorija?

H. Ph. Lovecraftas – vienas garsiausių XX amžiaus siaubo rašytojų, tokių garsių istorijų kaip „Cthulhio šauksmas“ („The Call of Cthulhu“), „Šešėlis virš Innsmoutho“ („Shadow over Innsmouth“), „Prie beprotybės kalnų“ („At the mountains of madness“), „Šešėlis iš anapus laiko“ („The Shadow out of Time“) ar „Spalva iš kosmoso“ („The colour out of space“) autorius. Jo kūryba smarkiai paveikė ir persmelkė visą geekų subkultūrą – jo kūrybos motyvais sukurta daugybė stalo („Arkham Horror“, „Elder sign“, „Cthulhu wars“, „Don`t mess with Cthulhu“ ir kiti) ir kompiuterinių žaidimų („Call of Cthulhu: dark corners of the Earth“, „Cthulhu saves the world“, „The shadow of comet“).

Vienas svarbiausių H. Ph. Lovecrafto kūrybos elementų: „senieji“ („great old ones“) – galingi, iš kosmoso nusileidę daugiačiuptuviai, daugiaakiai padarai, senovėje garbinti kaip dievybės. Jie migravo į įvarias kitas frančizes („Senieji Dievai“ Warcrafte, „Eldrazi“ monstrai „Magic the Gathering“ kortų žaidime ir kiti.) ir jose apsigyveno.

Kitas H. Ph. Lovecrafto kūrinys – magiška knyga „Nekronomikonas. Ji – labai svarbi filmų „The Evil Dead“ frančizės dalis, be to, bet kuris bibliofilas gali įsigyti vieną iš kelių šiuo metu parduodamų „magiškų“ versijų –kaip „Simono Nekronomikonas“ ar kt. Šiuo metu leidykla „Kitos knygos“ ruošiasi išleisti Mariaus Buroko ir Pauliaus Jevsejevo išverstą H. Ph. Lovecrafto apsakymų rinktinę „Tykantis tamsoje“. Tačiau, nepaisant milžiniškos įtakos fentezi, mokslinės fantastikos ir siaubo literatūros žanrams, apie patį autorių plačioji publika žino ne per daugiausiai: rašytoją nustelbė jo kūrinys – sparnuotas, žvynuotas, čiuptuvuotas po jūros bangomis miegantis monstras Cthulhu.

Cthulhu. Piešinio autoriaus identifikuoti nepavyko.

H. Ph. Lovecrafto gyvenimas primena jo apsakymų pagrindinių veikėjų gyvenimas – tamsus ir skaitytojams galintis įvaryti depresiją. H. Ph. Lovecraftas gimė 1890 metų rugpjūčio 20 dieną Providenso mieste Rodo Saloje. Jau būdamas vaikas, jis rodė literatūrinius gabumus – būdamas trejų metų, atmintinai deklamavo eilėraščius, būdamas šešerių – juos rašė.

1893 metais H. Ph. Lovecrafto tėvas pradėjo kentėti nuo psichozės, kurią gydytojai, o vėliau ir pats H. Ph. Lovecraftas, įtarė buvus sifilio požymiu. Jis buvo uždarytas psichiatrinėje Butlerio Ligoninėje, todėl autorių augino jo motina, tetos ir senelis. Jo senelis, Whipple`as van Burrenas Phillipas, ypač prisidėjo prie H. Ph. Lovecrafto literatūrinio ugdymo, parūpindamas jam tokias knygas kaip „Tūkstantis ir viena naktis“ ir vaikiškas „Iliados“ ir „Odisėjos“ versijas, pasakodamas savo sugalvotas siaubo istorijas.

Dar vaikas H. Ph. Lovecraftas nuolatos sirgdavo – taip smarkiai, kad iki aštuonerių nelankė mokyklos, ir net tada sugebėjo ją palankyti tik metus. Nepaisant to, H. Ph. Lovecraftas įtemptai mokėsi namie, jį ypač domino chemija ir astronomija. 1903 metais jis sugrįžo į mokyklą, tačiau 1908 metais iš jos išėjo dėl nervinio išsekimo – dėl šios priežasties garsusis siaubo rašytojas taip niekada ir negavo aukštosios mokyklos baigimo diplomo. Be kitų sveikatos problemų, H. Ph. Lovecraftą nuolatos kankino miego paralyžius – naktimis jis jausdavosi taip, tarsi jį būtų apnikę ir kankintų siaubingi padarai, kuriuos jis vadino „nightgaunts“ (pažodžiui – nakties sulysėliai arba nakties niūrunai). Tuos padarus jis įsivaizdavo kaip sparnuotus beveidžius velnius.

Kadangi H. Ph. Lovecraftas mažai valgydavo ir iš namų beveik niekada neišeidavo prieš sutemstant, jis visada atrodė nesveikai sulysęs ir išblyškęs. 1917 metais jis bandė įstoti į Nacionalinę Gvardiją, bet jam nebuvo leista dėl sveikatos problemų. Penkerius metus po to, kai paliko mokyklą, H. Ph. Lovecraftas gyveno su motina, kol 1914metais  Edwardas F. Daasas pakvietė rašytoją įstoti į Amerikos Mėgėjų Autorių Asociaciją.

1916 m. H. Ph. Lovecraftas išleido savo pirmąją trumpą istoriją „Alchemikas“ („The Alchemist“). Trumpus apsakymus autorius dažniausiai spausdindavo žurnale „Keistos istorijos” („Weird Tales”). Tuo metu jis pradėjo susirašinėti su daugybe kitų autorių ir tapo susirašinėjimo draugais su Klarku Ashtonu Smitthu, Robertu Blochu (knygos, pagal kurią Alfredas Hitchckookas sukūrė filmą „Psichas“, autoriumi) ir Robertu E. Howardu (visų numylėto Konano Barbaro kūrėju).

1917 metais rašytojo motina pradėjo kentėti nuo isterijos priepuolių ir buvo uždaryta Butlerio ligoninėje. H. Ph. Lovecraftas su motina susirašinėjo ir ją lankė iki jos mirties – 1921 m. 1924 metais jis vedė žydaitę skrybėlių parduotuvės savininkę Sonia Greene ir su ja persikėlė į Brukliną. Tačiau jo žmona prarado savo skrybelių parduotuvę ir tam, kad galėtų išlaikyti šeimą, buvo priversta persikelti į Klivlendą, o H. Ph. Lovecraftas pasiliko gyventi Raudonojo Kablio rajone.

Dar būdamas gyvas H. Ph. Lovecraftas garsėjo net kiek farsiškai rasistinėmis pažiūromis. Pavyzdžiui, manoma, esą istorija „Šešėlis virš Innsmoutho“, pasakojančią apie pajūrio miestelį, kurio gyventojai yra normalių žmonių ir žuviažmogių hibridai, po truputį tampantys vis labiau panašesni į savo tėvus-žuvis, buvo parašyta po to, kai rašytojas sužinojo, jog jo proprosenelė buvo ne grynakraujė britė, o velsietė. Tačiau, gyvenant Niujorke, jo rasizmas dar labiau sustiprėjo – H. Ph. Lovecraftas nekentė Niujorke gyvenančių imigrantų, ypač nemėgo Niurjorko „mažosios Sirijos“ gyventojų.

„Šešėlių virš Innsmoutho“ 1994 m. leidimo viršelis.

Šis autoriaus charakterio bruožas buvo viena priežasčių, lėmusi tai, kad Pasaulinio fentezi apdovanojimas buvo pakeistas iš H. Ph. Lovecrafto biusto į Saulę apglėbusį medį. Autorius nemėgo žydų (nors buvo vedęs žydę), homoseksualų (nors draugavo su žydu ir homoseksualu Samueliu Lovemanu) ir juodaodžių. Todėl panašu, kad H. Ph. Lovecrafto rasizmą labai smarkiai paveikė jo liguistas uždarumas – autorius nekentė ir bijojo kitokių žmonių versijų, kurios jam buvo tokios pačios nerealios, kaip jo monstrai ir ateiviai.

Kitas gerai žinomas H. Ph. Lovecrafto charakterio bruožas – meilė katėms. Autorius parašė trumpą istoriją „Ultharo katės“ („The Cats of Ulthar“), kurioje senukų pora užmuša romo kačiuką, ir už tai jiems yra žiauriai atkeršijama. Bei knygą pavadinimu „Katės ir šunys“ („Cats and dogs“), aiškinančią, kodėl katės yra visais atžvilgiais geresnės už šunis. H. Ph. Lovecrafto kūriniuose katės – išmintingi (dažnai išmintingesni už žmones) padarai, gebantys judėti tarp Žemės ir Sapnažemių (Dreamlands), ir kovojančios su siaubingais monstrais – kaip katės iš Saturno ar Mėnulio žvėrys (Moonbeasts).

1926 m. H. Ph. Lovecraftas grįžo atgal į Providensą. Ten jis susipažino su iliuzionistu Harry Houdini. Pastarasis įvairiais būdais bandė padėti H. Ph. Lovecraftui – jie net kartu dirbo prie monografijos „Prietarų vėžys“ („The cancer of superstition“) – deja, šio teksto kūrybą nutraukė ankstyva H. Houdinio mirtis.

Katės + siaubo kūrybas + internetai... Kas iš to gaunasi, matote patys

Nors tuo metu H. Ph. Lovecraftas parašė vienas garsiausių savo istorijų, finansiškai jam nesisekė, todėl jam teko persikelti į dar mažesnį butą, kurį jis dalijosi su teta. 1933 m. H. Ph. Lovecraftas išsiskyrė su žmona, kuri išvyko į Kaliforniją ir vėl ištekėjo už daktaro Nathanielio Abrahamo Daviso. Nors pats H. Ph. Lovecraftas jai prižadėjo pateikti skyrybų dokumentus, jis to niekada taip ir nepadarė. Todėl S. Greene iki pat H. Ph. Lovecrafto mirties buvo de facto susituokusi su dviem vyrais.

1936 m. H. Ph. Lovecraftui buvo diagnozuotas plonosios žarnos vėžys, dėl ko jis valgė dar mažiau nei įprastai. Jis mirė 1937 metų balandžio 15 dieną. Viename iš prieš mirtį parašytų laiškų jis teigė – vaikštant Providenso gatvėmis, jį ėmė sekti pora kačiukų, ką H. Ph. Lovecraftas suvokė kaip tam tikrą mirties ženklą. Kita priežastis galėjo būti tai, jog, nors H. Ph. Lovecraftas nuolatos badavo, jis dažnai maitindavo Rodo salos benames kates, todėl buvo aplinkinių kačių mylimas ir mėgstamas. 

Providense yra H. Ph. Lovecrafto vardu pavadinta aikštė, prie bibliotekos kabo memorialinė lenta. H. Ph. Lovecraftas buvo palaidotas šeimos kape, šalia tėvo ir motinos Providenso kapinėse. Tačiau 1977 metais jo fanai, nusprendę, jog jų mylimas autorius nusipelno geresnio paminklo, nupirko atskirą antkapį. Ant antkapio užrašyti autoriaus vardas, gimimo ir mirties metai, ir žodžiai „Aš esu Providensas“ („I am Providence“). Kartais kapinių prižiūrėtojai gauna nuo antkapio nuvalyti vandalų (ar labai aršių fanų) paliktus grafičius, atkartojančius žodžius iš magiškos knygos – „Nekronomikono“:

That is not dead which can eternal lie

And with the strange eons even death may die

Tekstas parengtas naudojantis medžiaga iš:
H. P. Lovecrafto puslapio

An H.P. Lovecraft Encyclopedia: Joshi, S. T.; Schultz, David E.

Biography.com

Techo naujienos į Jūsų el. pašo dėžutę: