Mirties ranka. Sovietinė apokalipsės mašina

Kultūra Mirties ranka. Sovietinė apokalipsės mašina...

Šaltasis Karas suskaldė pasaulio valstybes į dvi puses. Tai nebuvo pirmas kartas, kai pasaulį apėmė globalinė konfrontacija, tačiau šį kartą žmonija pasiekė potencialą sunaikinti pati save ir visa, kas gyva, paversti radioaktyviais pelenais.

JAV ir Sovietų Sąjunga viena su kita varžėsi, tobulindamos ir gausindamos savo branduolinį arsenalą. Plataus masto karas tarp šių dviejų supervalstybių, panaudojant branduolinę ginkluotę, praktiškai būtų reiškęs apokalipsę, daugybės milijonų nekaltų žmonių žūtį ir daugybę metų po to juntamas radioaktyvias pasekmes.

Vis dėlto branduolinis arsenalas veikiau buvo gausinamas ir tobulinamas ne tam, kad būtų iš tiesų panaudotas, o viliantis, kad tai atbaidys priešininką. Kas gi norės sukelti pasaulio pabaigą?

Tai vis tiek palieka atvirą landą avantiūrai. Kas, jeigu akimirksniu pavyktų suduoti staigų branduolinį smūgį oponento pagrindiniams objektams ir sunaikinti visa jų karinę ir politinę vadovybę? Galima tikėtis, kad išlikę kariuomenės daliniai be savo vadovų tiesiog iškels baltą vėliavą ir nesiryš betiksliam kerštui. Vis dėlto, pražudyti milijonus nekaltų žmonių ir galimai sunaikinti mūsų planetą nėra lengvas pasirinkimas.

HMS Victorious, vienas iš laivų, kuriuose aprašytas UK atsakas. BBC nuotr.

Didžiosios Britanijos atsakas slaptas

Didžioji Britanija, viena iš nedaugelio šalių, turinčių branduolinį arsenalą, šią dilemą sprendžia savaip. Kiekviename iš keturių Trident klasės britų branduolinėmis galvutėmis aprūpintų povandeninių laivų yra seifas. Šiame seife yra laiškas, vadinamas „paskutinės išeities laišku“. Kiekvienam Didžiosios Britanijos ministrui pirmininkui pradėjus eiti savo pareigas, vienas pirmųjų jo atliekamų darbų yra keturių identiškų laiškų pasirašymas.

Juose yra nurodymai povandeninių laivų vadams, ką daryti tuo atveju, jeigu visa Didžiosios Britanijos vadovybė sunaikinta: suduoti atsakomąjį branduolinį smūgį ar iškelti baltą vėliavą ir pripažinti pralaimėjimą, taip išvengiant milijonų civilių aukų. Iki pat kritinės situacijos laiškai guli seifuose ir tik vienintelis juos pasirašęs ministras pirmininkas žino, kas juose nurodyta.

Taigi, Didžiajai Britanijai branduolinį smūgį suduoti planuojančiai valstybei belieka spėlioti, koks gali būti atsakas į ataką. Jeigu tau negaila rizikuoti milijonais nekaltų žmonių gyvybių ir galimu pasaulio pabaigos iššaukimu, galbūt nuspręsi paleisti savo branduolines raketas į Londoną ir tikėtis, kad kritinį smūgį patyrusi valstybė akimirksniu kapituliuos. Tačiau sveiko proto žmogus veikiausiai susilaikys nuo tokios apokaliptinės avantiūros.

Vis dėlto šansas, kad akimirksniu sunaikinsi priešininką ir pats išvengsi bet kokio karinio atsako, išlieka. Tačiau kas būtų, jeigu šio šanso išnešti sauso kailio neliktų? Kas, jeigu iš branduolinio atsako lygties būtų išimtas žmogiškasis faktorius, o visą darbą nuveiktų bejausmis kompiuteris?

Automatinis Sovietų Sąjungos atsakas: Mirties mašina

Maždaug 1985-aisiais į šiuos klausimus pabandė atsakyti Sovietų Sąjunga. Viskas prasidėjo tada, kai Pentagonas patvirtino naująją karo su Sovietų Sąjunga doktriną, kuri karo atveju numatė visų karinių vadaviečių ir politinės sovietų vadovybės sunaikinimą viena masyvia ir itin staigia branduoline ataka. Ji truktų tik kelias minutes, per kurias vargu ar bus spėtas duoti įsakymas suduoti atsakomuosius smūgius. Tai rimtai išgąsdino Kremlių. Baimindamiesi šio scenarijaus ir norėdami atgrasyti amerikiečius nuo bet kokios minties apie tokio tipo ataką, sovietai sukūrė tikrą apokalipsės mašiną.

Kaip savo knygoje „Apokalipsės Vyrai“ rašo Peteris Smithas: „Vienas baisiausių Šaltojo Karo išradimų buvo sukurtas tam, kad visiškai sunaikintų gyvybę žemėje, atlikdamas globalinį harakiri. Po jo panaudojimo nebebūtų jokių laimėtojų, pralaimėtojų ir neutralių stebėtojų.“

Sovietai šią apokaliptinę mašiną vadino Perimetru (Периметр) arba Mirties Ranka (Мёртвая рука). Sistemos veikimas buvo gan paprastas. Per visą Sovietų Sąjungos teritoriją buvo išdėstyti tūkstančiai detektorių, kurie matavo oro bei žemės temperatūrą, žemės virpesius, radiacinį foną, bei kitus parametrus, kurie galėjo signalizuoti apie įvykusią branduolinę ataką.

Aptikusi anomalijas, rodančias, kad tokia ataka galėjo įvykti, sistema imdavo tikrinti susisiekimo kanalus su vadavietėmis. Jeigu šie kanalai atkirsti, tada kompiuteris nusprendžia, kad vadavietės sunaikintos ir pereina prie pasiruošimo atsakomiesiems branduoliniams smūgiams.

Perimetro sistema į dangų paleidžia keturias ryšio raketas, kurios perduoda visiems išlikusiems nesunaikintiems branduolinę ginkluotę turintiems objektams nurodymus pereiti į puolimą.

Povandeniniai laivai, lėktuvai, antžeminiai balistinių raketų paleidimo centrai vienu metu paleidžia šimtus branduolinių užtaisų į Vakarus. Ir visa tai vyksta automatiškai, net jei Sovietų Sąjunga jau nebeegzistuoja, o jos miestai sunaikinti.

Tiesa, pats Mirties Rankos sistemos veikimas, o ypač jos paskutinieji atakos paleidimo etapai tebėra migloti. Kai kurių šaltinių teigimu, prieš duodant galutinį signalą paleisti kovines raketas, pirma tam leidimą turi suteikti aukščiausiasis vadas, arba, jam nesant, tokį nurodymą galėjo suteikti bet kuris šios sistemos valdymo bunkeryje esantis karininkas.

Nors tokios apokalipsės mašinos viena pagrindinių funkcijų yra priešininko atbaidymas nuo bet kokių minčių apie pirmąjį smūgį, kuris galimai iššauktų pasaulio pabaigą, tačiau knygos apie Šaltąjį karą „The Hawk and The Dove“ autoriaus Nicholaso Thompsono teigimu, baisiausia šioje istorijoje tai, kad sovietai Perimetro sistemą laikė po storu paslapties šydu.

Tai itin primena kultinio Stenlio Kubriko filmo „Daktaras Strangelove`as arba Kaip aš nustojau jaudintis ir pamilau atominę bombą” scenarijų. Šioje ištraukoje keistasis daktaras būtent ir paaiškina tokio apokaliptinio prietaiso veikimo principus.

Apsauga, tikėtina, aktyvi ir šiandien

Sovietai baiminosi, kad sužinoję apie jų apokalipsės mašiną, amerikiečiai ims bandyti ją neutralizuoti, todėl plačiau apie šią sistemą imta kalbėti tik po Šaltojo karo pabaigos. N. Thomsono teigimu, Perimetras turėjo ir kitą funkciją. Žinojimas, kad net jei dels laiku priimti sprendimą atsakomajai atakai, tai už ją galiausiai padarys automatinė sistema, nuėmė dalį atsakomybės ir spaudimo nuo sovietinės vadovybės. Ironiška, tačiau ši pragaro mašina gal net padarė pasaulį saugesniu. Dėl jos tapo mažiau tikėtina, kad rusai priims greitą ir neapgalvotą sprendimą atakuoti, neteisingai pamanę, kad buvo užpulti.

Tiesa, Mirties Rankos istorija su Šaltuoju Karu nesibaigia. Kai kurie karybos ekspertai tvirtina, kad ši apokaliptinė sistema vienokia ar kitokia forma vis dar galimai veikia.

Vašingtone įsikūrusio Pasaulio Saugumo Instituto prezidentas Bruce`as Blairas 2009-aisiais, duodamas interviu „ABC News“ kanalui, teigė, jog JAV ir Rusija kovinės parengties stadijoje turi tūkstančius branduolinių ginklų. Jo manymu, nėra jokios priežasties manyti, kad ši apokalipsės mašina yra išjungta.

Techo naujienos į Jūsų el. pašo dėžutę: